Kova dėl šv. Kazimiero sielos

Kovo 3–23 dienomis Vilniuje, Valdovų rūmuose, vyko 10-asis tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis, šiemet daugiausia dėmesio skyręs Renesanso ir baroko muzikai. Kovo 23-iąją, minint Senosios muzikos dieną, nuskambėjo baigiamasis festivalio koncertas – Didžiojoje renesansinėje menėje atlikta Alessandro Scarlatti oratorija „Šventasis Kazimieras“ („S. Casimiro, Rè di Polonia“). Šio kūrinio vilniečiai buvo klausęsi senokai – prieš 15 metų, kai 2009-aisiais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, sceninį oratorijos pastatymą Šv. Kotrynos bažnyčioje parodė festivalio „Banchetto musicale“ rengėjai.

Kovo mėnuo apskritai pažymėtas šv. Kazimiero ženklu – be įprastos mieste Kaziuko mugės, Vilniaus arkikatedroje vyksta vis plačiau girdimi šv. Kazimiero atlaidai, apimantys visą savaitę, šiemet sukvietę, pavyzdžiui, chorus iš įvairiose Lietuvos vietovėse esančių Šv. Kazimiero bažnyčių. Žinoma, visi šie renginiai tikrai turėtų kur kas mažiau prasmės, jeigu nuostabioje Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje nesiilsėtų šventojo Karalaičio relikvijos, suteikiančios visoms iškilmėms ir mus supančiai kasdienybei ypatingą prasmę. Todėl smagu, kad Marco Scacchi festivalio uždarymui pasirinkta ši Scarlatti oratorija, skirta pagerbti Lietuvos ir Lenkijos karalaičiui, kurio kūnas ilsisi vos už kelių šimtų metrų.

Žymusis baroko kompozitorius Alessandro Scarlatti (1660–1725) laikomas italų operos kūrėju, kūrusiu Romoje, Neapolyje, Venecijoje. Jo palikime – ir beveik trys dešimtys oratorijų įvairiais religiniais siužetais, tarp jų – Senojo Testamento veikėjų Hagaros ir Izmaelio („Agar et Ismaele esiliati“), Samsono („Samson vindicatus“), Juditos („La Giuditta“) istorijos, šventųjų Cecilijos, Pilypo Neri ir kitų gyvenimų atspindžiai.

Kas galėjo paskatinti Scarlatti pasidomėti tolimos šalies šventojo gyvenimu? Įprasti tais laikais kūrinių užsakymai atverdavo kūrėjams įvairių, net egzotiškų temų. Taip italams turėjo atrodyti ir šventasis Kazimieras, kurio kulto sklaida pasirūpino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio našlė Marija Kazimiera, po vyro mirties išvykusi gyventi į Romą. Veikiausiai šv. Kazimiero kanonizavimo (tai įvyko 1604 m.) šimtmečiui ir buvo numatyta oratorijos premjera, įvykusi 1704 m. Romoje (arba kita muzikos istorikų nuomone – 1705 m. Florencijoje). Žinoma, derėjo paminėti ir šventojo gimimo dangui 220-uosius metus. Pasirodo, kūrinių, vaizduojančių šv. Kazimiero gyvenimą, tarp ano meto italų autorių jau būta (Lazzarini, Calcolona, Agostini), bet Scarlatti oratorija tarp jų – neabejotinai ryškiausia. Pažymėtina, kad jos libreto autorius nėra žinomas, tačiau neabejojama, jog jam buvo žinomi ankstesnieji šv. Kazimierui skirti tekstai. Lenkų muzikologės Annos Ryszkos-Komarnickos teigimu, Scarlatti oratorijos libretas (jis itališkas, nors anuomet būta ir lotyniškų) sukonstruotas labai originaliai, tarsi norint pavaizduoti pagrindinį veikėją kitaip negu jo pirmtakai, išryškinant kitas jo savybes.  

Oratorija parašyta penkiems solistams, styginiams ir basso continuo. Solistai – tai pats šventasis Karalaitis bei po dvi ydas (iš tiesų tai nėra tikros ydos, galbūt kitokios, labiau žemiškos, vertybės) ir dorybes, kovojančias dėl jo sielos. Žinoma, kad Scarlatti laikais idėja perteikti moralinį požiūrį personifikuotais veikėjais nebuvo nauja ir išskirtinė, – tokia tradicija buvo žinoma jau nuo antikos laikų. Ryškiausią krikščionišką požiūrį atspindintį moralinį, arba didaktinį, vaidinimą XII a. viduryje sukūrė šv. Hildegarda Bingenietė. Jos „Ordo virtutum“, alegorinis pasakojimas apie kovą dėl žmogaus sielos, laikomas seniausiu vaidinimu, išlikusiu ir su tekstu, ir su muzika. Taigi baroko sceninės muzikos aplinkoje kalbėti alegorijomis buvo ir madinga, ir įprasta. Dėl Kazimiero Scarlatti oratorijoje kovoja Karališkoji puikybė (Regio Fasto) ir Žemiškoji meilė (Amor Profano) su Nuolankumu (Umiltà) ir Skaistybe (Castità).  

Scarlatti oratorijoje svarbiausias vaidmuo tenka Karališkajai puikybei – šis aspektas iš Karalaičio gyvenimo pasirinktas kaip pagrindinis muzikine ir dramaturgine prasme. Kazimieras buvo rengiamas užimti karaliaus sostą, todėl puikybė, arba gundymas valdžia, galėjusi būti svarbi jo dvasinėje kovoje. Karališkoji puikybė oratorijoje dainuoja net tris solines arijas, taip pat dalyvauja ansambliuose. Šį vaidmenį atliko sopranas Gunta Gelgotė – jos šviesus tembras, tikslus intonavimas, lengvai skambantys sudėtingi pasažai džiugino ausį ir neabejotinai leido išsiskleisti spalvingam personažui. Akivaizdu, kad libreto autorius pavaizdavo Karališkąją puikybę ne kaip ydingą personažą, bet kaip tvirtą tradicijų ir istorijos saugotoją, garbės (garbingumo) ir teisingos kovos šalininkę. Ir Scarlatti naudojamos muzikos raiškos priemonės neprimena neigiamo personažo – soprano numeriai dažniausiai mažoriniai, pilni pakilių ritmų, bravūriškos koloratūros. Todėl ir Gelgotė šiam vaidmeniui tikrai tiko (nors barokinė muzika ir nėra jos prioritetas), o jos atliekamos arijos „È viltade, e non è gloria“ (I d.) ir „Che ti giova“ (II d.) padarė puikų įspūdį.

Personifikuota Puikybės priešybė oratorijoje – Nuolankumas, kurio vaidmenį atliko Valeria Girardello. Šį vaidmenį Scarlatti patikėjo mecosopranui, kaip priešybę sopranui, tačiau mūsų ausims šios partijos atlikimas kai kur labiau asocijavosi su žemišku juslingumu, o antros dalies arijoje ir duete – gal net su valdingumu. 

Žemiškosios meilės vaidmenį įkūnijo sopranas Yo Otahara, švelnaus, minkšto tembro solistė. Jos virtuoziška arija po trumputės uvertiūros prasidėjo visa oratorija, ir šis vaidmuo buvo svarbus visą pirmąją dalį, ypač arijose ir duetuose su Karališkąja puikybe. 

Skaistybės vaidmenį atliko diskantas Domas Ignotas, pirmoje dalyje padainavęs rečitatyvą ir ariją. Partija ne itin sudėtinga, bet dėmesį solistui reikėjo atkreipti į intonaciją, ypač ilgesnių frazių pabaigose.

Šventasis Kazimieras – tenoras Luca Cervoni – pasirodo tik antroje oratorijos dalyje. Iškart skambanti arija pateikia šventojo portretą, nors ir pilną prieštaravimų, bet vis dėlto gana stabilų. Čia jis kalbasi su savo siela, reflektuoja, meldžiasi. Vykstant puikybės ir nuolankumo kovai, jis išlieka stebėtinai santūrus ir, regis, dėl nuolankumo pergalės apsisprendžia nesunkiai (arija „Già di fede“). O šią pergalę vainikuoja neilgas choras drauge su solistais, apibendrinantis visą Scarlatti kompoziciją.

Koncerte griežė festivalio orkestras, diriguojamas Christiano Frattimos, pačioje pabaigoje padainavo Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ (chormeisteris Jeronimas Serebrinskas). Smagu, kad koncerto rengėjai pasirūpino galimybe atsisiųsti libretą ir sekti kūrinio originalius tekstus bei vertimą (nors pastarajam tikrai būtų pravertęs redaktorius). Truputį gaila, kad atsisiunčiamoje programoje pritrūko informacijos apie solistus (nebuvo informacijos nė apie tai, iš kokios šalies jie atvykę), tačiau, žinoma, paieškojus galima jos susirasti – o susiradus pasidžiaugti, kokių žymių operos ir senosios muzikos atlikėjų buvo galima pasiklausyti tą vakarą, prisimenant ir pagerbiant šventąjį Kazimierą.