Kas geriau – rimtas koncertas ar piknikas?

2024 m. minime Kaune surengtos Dainų dienos 100-metį, muzikos kalendorius primena ir 120-ąsias Vlado Jakubėno – kompozitoriaus, pianisto ir muzikos kritiko – gimimo metines. Šios progos skatina atsiversti jo raštų rinkinį „Straipsniai ir recenzijos“ – pasižiūrėti, ką nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos kultūrinio gyvenimo metraštininkas rašė apie dainų šventes. Čia publikuojama antra straipsnio dalis. Pradžia nr. 7 (1499), 2024-02-16 („Kultūrinio pajėgumo išbandymai“).

Sustiprėjus lietuvių pasitikėjimui savo jėgomis, 1957 m. Čikagoje surengta ir pirmoji tautinių šokių šventė, kuri ją stebėjusiam kritikui pasirodė taip pat įdomi. Amerikietišku papročiu šokiams akompanavo varinių pučiamųjų orkestras, jam dirigavo žymusis orkestrų vadovas Bronius Jonušas. Jo aranžuotės Jakubėnui pasirodė vertos pagyrimo:

„Atrodo, kad Bronius Jonušas sprendė uždavinį sąžiningai, panaudodamas savo platų dūdų orkestro spalvų išmanymą, taip pat ieškodamas šokių melodijų harmonizacijos įvairumo. Daugelis šokių buvo aranžuota ne primityviai, kartojant iki begalybės trumpą keturių ar aštuonių taktų frazelę, bet buvo pateikta variacijų forma, keičiant posmuose instrumentuotę ir harmoniją (cituojama iš: Vladas Jakubėnas, Straipsniai ir recenzijos (1, 2 t.). Sudarė Loreta Tamulytė-Venclauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994, p. 693).

1961 m. vasarą buvo numatyta antroji JAV ir Kanados lietuvių dainų šventė. Jos repertuaro komisijai kilo klausimų, kokią repertuaro dalį turi sudaryti tradicinės chorinės dainos ir kiek reikėtų įtraukti naujų, dar neskambėjusių kūrinių. „Kur išvesti ribą tarp grynai meninio kriterijaus ir noro, kad programoje būtų atstovaujami mūsų žymiausi istoriniai kūrėjai, taip pat reikšmingesni Amerikoje gyvenantieji kompozitoriai?“ (p. 733). Jakubėnas ragino priimti sprendimus, kaip įprasta demokratinėje šalyje, atsižvelgti į žymesnių chorų vadovų nuomonę, tačiau per ilgai neposėdžiauti – „Nebėra laiko ginčams, reikia dirbti.“ Artėjančiai šventei skirtame straipsnyje rašė:

„Tenka girdėti chorų dirigentų nusiskundimų, kad choristų entuziazmas ir darbingumas esąs dabar kiek sumažėjęs. [...] Pirmąją dainų šventę ruošiant, naujai atvykusieji lietuviai dar gyveno naujumo, neseno įsikūrimo atmosfera ir džiaugėsi kiekviena galimybe pasireikšti tautinės kultūros srityje naujame krašte ir naujomis sąlygomis. Dabar tie patys naujakuriai jau prasigyveno, apsiprato su naujomis sąlygomis ir į viską žiūri kasdieniškiau. Tačiau artėjančio atsakingo uždavinio akivaizdoje kiekvienas turėtų atkusti“ (p. 734).

Į antrąją išeivijos lietuvių dainų šventę (1961 m.) susirinkęs choras buvo kiek mažesnis – netoli 800 asmenų. Šventė prasidėjo Jono Dambrausko „Malda už tėvynę“ – visiems gerai žinomu kūriniu, kuriuo kas rytą prasidėdavo nepriklausomos Lietuvos radijo programa. Ryšį su tėvyne simbolizavo ir šventės eisenoje nešama trispalvė, kuri anksčiau plevėsavo viršum Karo muziejaus Kaune. Be tradicinio repertuaro (Stasio Šimkaus, Antano Vanagaičio dainų), jungtinio choro programoje nuskambėjo ir naujesnių kūrinių (Jono Zdaniaus, Juozo Strolios, Kazimiero Viktoro Banaičio, Broniaus Budriūno). Buvo atlikta ir paties Jakubėno sukurta „Tremtinių ir išvežtųjų giesmė“. Šventės apžvalgoje jis džiaugėsi:

„Muzikinė dainų šventės dalis susilaukė kone visuotinio palankaus įvertinimo; suprantama, ne visiems vienodai patiko visi programos numeriai ir ne visiems vienodai imponavo paskirti dirigentai, tačiau bendra tiek eilinių mėgėjų, tiek žinovų nuomonė buvo: Dainų šventė pavyko gerai, geriau negu buvo galima laukti. [...]

Teko nugirsti priekaištų, kad vykdomojo komiteto per mažai buvo padėta pastangų pritraukti amerikiečių spaudos kritikus, taip pat radijo ir televizijos atstovus. Amerikiečių didžiųjų dienraščių kritikai Chicagoje paprastai sunkiai duodasi pritraukiami į tautybių pastatymus, vykstančius vasaros metu ir dar ne miesto centre. Esą televiziją būtų buvę galima suinteresuoti planuojant iš anksto“ (p. 957–958).

1966 m. vykusioje trečiojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje norėta atlikti stambesnės formos kūrinį, tad kompozitoriui Broniui Budriūnui buvo užsakyta kantata. 1965 m. pabaigoje kantata „Tėviškės namai“ pagal Bernardo Brazdžionio žodžius buvo sukurta. Nors veikalas nelengvas, nuspręsta kuo greičiau išsiuntinėti visiems chorams jo natas ir jį atlikti. Jakubėnas pastebėjo, kad tekste gal kiek per dažnai kartojamas žodis „namai“, bet tai tik smulki detalė. Jo nuomone, šviesios nuotaikos patriotinė Budriūno kantata „atsvers dabartinę okupuotos Lietuvos kūrybą, kur yra prirašyta didelis kiekis kantatų, daugiau ar mažiau vertingų muzikos atžvilgiu, bet savo tekstais garbinančių įvairius dabartinio režimo siekius ir sukaktis“ (p. 1004). Naujoji kantata ir buvo įspūdingiausias šventės kūrinys, kurį dirigavo pats autorius. Žinoma, skambėjo ir lengvesnio žanro kūrinių, kaip Juozo Gaubo „Dul-dul dūdelė“ ir populiarusis Šimkaus „Oželis“. Programoje buvo ir staigmena:

„Išimtinai gero įvertinimo susilaukė vaikų choras. Keleto šimtų vaikų minia buvo gerai išmokyta. Atskirų parapinių bei lituanistinių mokyklų chorai buvo bendromis P. Armono ir F. Strolios pastangomis gerai patikrinti. [...] Akompanavo Onos Mikulskienės vedamas kanklių orkestras, akompanimentus pritaikė A. Mikulskis. Buvo pasiektas įdomios spalvos sąskambis; prie kiekvienų kanklių prijungtas elektrinis stiprintuvas (moderniškų gitarų pavyzdžiu) davė stiprų (kai kur net per stiprų) skambesį, bet gerai derinosi prie vaikų balsų“ (p. 1006).

Džiaugiantis aukštu lietuviškų chorų lygiu, viltingai pradėta ruoštis ketvirtajai dainų šventei. Tačiau šį kartą nebenorėta mokytis tokių sudėtingų kūrinių, iniciatyvą perėmė paprastesnės programos šalininkai. Tad Jakubėnas retoriškai klausė:

„Kas yra dainų šventė? Plataus masto susibūrimas, sakytume lyg piknikas su jungtiniu choru, atliekančiu visiems žinomas dainas, kurių galima klausyti ar neklausyti – vis vien tautinė pareiga bus atlikta? Ar tai yra tautos chorinės kultūros ir kūrybos išraiška, kurioje jungiasi liaudiški ir aukštojo meno elementai? Tada tai yra rimtas muzikinis įvykis, kurio klauso susikaupę tiek rimti muzikai, tiek plačiosios masės“ (p. 1052).

1971 m. vykusios ketvirtosios dainų šventės apžvalga ne tokia entuziastinga. Kritikas pagiria Budriūno kantatą „Lietuvos šviesos keliais“, nors ir buvusią kuklesnio užmojo. Nebe taip labai pasiteisino ir vaikų choro vadovų parodytas išradingumas. „Garsintuvais pastiprinti akordeonai, lydėję vaikų chorą galėjo drąsiai būti pusiau sumažinti: per garsintuvus jie davė gan aštrų metalinį garsą, kai kur slopindami chorą“ (p. 1055). Didelėje salėje galėjai matyti laisvų vietų. Buvo daug iš kitų miestų suvažiavusių klausytojų, tačiau rinktinė Čikagos publika neparodė noro apsilankyti. Todėl būsimų švenčių organizatoriams palinkėta ieškoti kompromisinio kelio: „neapkrauti chorų nepakeliamais uždaviniais, bet ir nepaversti dainų švenčių į „liaudiškai muzikinį pikniką“, saugoti jų muzikinę rimtį, išlaikyti maksimaliai, kiek tik galima, jų koncertinį pobūdį“ (p. 1056).

Po metų Jakubėnas lankėsi ir ketvirtojoje tautinių šokių šventėje. Iš recenzijos galime sužinoti, kad šių švenčių rengėjai kaskart ieškojo, koks kolektyvas geriausiai tiktų šokių muzikai atlikti. Šokėjams akompanavo pučiamųjų ir simfoninis orkestrai, buvo kviečiamas akordeonų ansamblis, o 1972 m. iš Monrealio pakviestas liaudies instrumentų ansamblis „Gintaras“, kurio dalyvavimas „suteikė malonaus kontrasto savotišku instrumentų tembru“.

„Kas buvo chrakteringiausia? Taip, kaip ir mūsų liaudies dainose: lyrinis, švelnus elementas, sakykim „Blezdingėlė“, kur mirgančios skarelės savotiškai tiko prie „Gintaro“ ansamblio melodijų. Lygiai ir „Sadutė“, kur gražaus melodingumo pateikė pučiamųjų orkestras. Spalvingu „tabalų“ solo sužvilgo „Subatėlė“. [...] Gražią užbaigą jaunųjų skyriui sukūrė puikiai organizuotas visos masės „išnykimas“ paskutiniame suktinyje. [...]

Ginčai dėl įvairių choreografinių ar kostiuminių detalių „autentiškumo“ yra gal ir svarbūs, bet įdomūs tik tiems, kas tuo užsiima. Mūsų tautą iškeliantis faktas yra tas, kad tautinių šokių srityje atsirado ir vis didėja galimumas suruošti įdomius nacionalinio charakterio spektaklius. Tokį matėme praeitą sekmadienį International Amfiteatro rūmuose“ (p. 825–836).

Ir toliau JAV bei Kanados lietuvių dainų ir šokių šventės buvo periodiškai rengiamos kas ketverius metus, tautinio meno puoselėtojai ieškojo visokių naujovių (pvz., sugalvojo pritarti šokiams elektriniais vargonėliais). O Jakubėno sveikata blogėjo. 1976 m. jis staiga mirė. Jo švarko kišenėje buvo rasta vakarykščio koncerto recenzija. Apie vėlesniais metais vykusias šventes rašė Juozas Žilevičius, Algis Šimkus, Loreta Venclauskienė, švenčių istoriją apžvelgė Danutė Petrauskaitė, Loreta Timukienė ir kiti.

Kaip žinome iš istorijos, į Šiaurės Amerikos žemyne rengiamas dainų šventes atvykdavo ir lietuviai, gyvenantys kituose kraštuose, jos tapo Pasaulio lietuvių dainų šventėmis. Į jas buvo kviečiami ir latviai bei estai, taip parodant trijų Baltijos šalių vienybę. Šios demokratiškos, visus lietuvius telkiančios, naujovėms atviros šventės buvo (ir išlieka) artimesnės šiuolaikinėms nepriklausomoje Lietuvoje rengiamoms dainų šventėms nei sovietmečio renginiai, kurių nei formos, nei idėjos nebėra priimtinos. Tad žymiojo muzikos kritiko rašiniai, jo pastebėjimai apie dainų švenčių ištakas, jų kultūrinį kontekstą ir visuomeninę reikšmę išlieka aktualūs, padedantys suprasti, kaip istoriškai susiformavo 2024 m. vyksianti Lietuvos dainų šventė, į kurią pakviesti ir išeivių kolektyvai.  

Turbūt teisingas ir Jakubėno siūlymas, ką daryti, kad neatsitiktų taip, jog iš tolimiausių kampelių į šventę suvažiavę dalyviai džiaugiasi, o vietiniai gyventojai, išsigandę turistų antplūdžio, nerimauja ir lekia iš sostinės į pajūrį. Šventės programoje turi būti kažkas, ko sostinės publika nenorėtų praleisti. Jeigu programoje bus tik gausybė visko, reiklesni žiūrovai pamatyti tos gausybės gali ir neateiti. Taigi, nors dainų šventė yra senas tradicijas turintis renginys, nors minime jos garbingą 100-metį, publikai įdomiausia tai, kas primena šiuolaikinį koncertą ar spektaklį, kas joje nauja, netikėta ir nematyta.