Teisutis ir dabar teisus

Šis tekstas gimė lapkričio 16-osios vakarą, iš karto po koncerto Kauno filharmonijoje, kur festivalio „Iš arti“ kontekste minėjome kompozitoriaus Teisučio Makačino jubiliejų klausydamiesi jo kamerinės muzikos kūrinių.

Šiaip net ir „greitą recenziją“ reikėtų pradėti ne nuo muzikos įspūdžių, o iš toliau, nuo detalaus salės istorijos aprašo – juk būta joje visokių rūšių posėdžių cirko, interesų vodevilių ir maniežinių pasirodymų. Dar reikėtų aprašyti, kada čia įvyko pirmasis savarankiškos Kauno filharmonijos koncertas, kas jame dalyvavo ir ar teisingai veikė-ne-veikė bufetas, – dabar bemaž visi recenzentai smulkmeniškiausiai aprašo koncertų vietų architektūrą, visokius smagius su ta ar kita vieta susijusius nutikimus, ten per pastaruosius 47 metus pasirodžiusias išskirtines pasaulio garsenybes, padūsauja, koks nejaukus salės apšvietimas, ir pasidžiaugia, kokia išskirtinė publika kartais aplanko tas išskirtines tikriems melomanams vieteles. Ir tik tuomet iš programėlės kopypasterizuoja kūrinių autoriaus gyvenimo faktus, išaiškina atlikėjų šeiminę padėtį, išvardina kitus, tą vakarą neatliktus, to ir kitų į jį panašių autorių kūrinius ir pažymi, kad itin gražiai viską papildė išradinga vaizdo instaliacija, jaukiai apipavidalinta fojė ir maloni bilietų tikrintoja tarpdury. Taigi, ir aš po šios jau beveik tradicija tapusios lietuviškų recenzijų įžangos baigiu savo įspūdžius taip: vakaras buvo įspūdingas, dar kartą įsitikinome autoriaus meistryste ir atlikėjų profesionalumu. Taškas. Bet... gerbiamieji, leiskite pasidalinti įspūdžiais apie m u z i k ą, kurią išgirdau kolegos Teisučio Makačino kūrybos vakare, pagerbusiame kompozitoriaus 85-metį. Jubiliejai Lietuvoje šiaip yra garantuota proga išgirsti savo kūrinius dažniau, ir net su periferinės kultūrai spaudos dėmesiu. Bet gana ironijos, pradėkime.

Koncertą moderavo du kompozitoriai – Zita Bružaitė ir kūrinių autorius Teisutis Makačinas. Kūrinius atliko Ilona Klusaitė (smuikas), Goda Stanionytė (fortepijonas), Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Mykolas Bazaras (fortepijonas). Skambėjo anksčiau sukurtų ir šiais metais aranžuotų, iš pirmo žvilgsnio nesudėtingų kūrinių tarsi siuita, sudėta iš populiarios muzikos plėtočių. Tai autoriaus įvairiausiais žanrais prisodrinto kūrybinio katalogo dalis. Nuo populiarių, ir dabar dainuojamų „estradinių šlagerių“, iki simfoninių opusų ir rimtų muzikologinių tekstų – toks diapazonas yra kūrėjo pliusas ir minusas.

Pliusas – rodantis kompozitoriaus universalumą ir gebėjimą „transformuotis“ nuo ambicingo ir sudėtingo turinio kūrinių ir gilaus muzikologo žvilgsnio iki muzikos demokratizavimo. Minusas – Lietuvoje nemokame ramiai tokio „pločio“ autoriaus vertinti, nes vis kas nors suerzina: jei girdi išpopuliarėjusią dainelę, vadinasi, autoriaus sonatos paviršutiniškos, o jei tik sonatas, tuomet tu joks Hindemithas... Betgi Paulo Hindemitho Makačino muzikoje ir yra daugiausia! Toji sudėtingos, bet „neprigalvotos“ muzikos galimybė būti paklausiai įvairaus muzikinio išsilavinimo publikai pateikiama ne per primityvios muzikos prizmę, o kreipiantis į klausytojus paprasta, tačiau ne vulgaria, ne stačiokiška kalba, o su stipriomis šiuolaikinės muzikinės kalbos injekcijomis. Viso koncerto programoje tai buvo pabrėžtinai girdima.

Vietinės reikšmės didingumo, deja, vis dar nesuprantame, juo labiau kad Makačino muzika nėra vietininkiška. Ji tokia paversta dėl mūsų totalinio autokultūrinio ribotumo, negailestingai keliaujančio nuo Naujalio laikų iki dabar ir, kaip nuspėju, dar toli į priekį. Čiurlionio fenomenas yra kitas kraštutinumas, kuris taip pat visai mūsų muzikinės kūrybos raidai uždeda abejonių savo jėgomis grandines. Bet kodėl apie tai šneku? Ogi todėl, kad Makačino muzikoje randu mūsų muzikinę kūrybą visokiems vėjams atsparią darančius sandus.

Jubiliejinio koncerto kūriniai – neįprasta kūrybinė praktika: skambėjo Makačino gana įmantriai transkribuotos, publikai gerai žinomos populiarių arba nesudėtingų kūrinių versijos. Populiariosios (anksčiau vadintos „estradine“) muzikos melodika, harmonija ir ritmika, patekusios į kamerinio žanro aplinką, įgauna visai kitokių prasmių, tampa arba dar paprastesnės, arba jose išryškėja autoriaus gebėjimas bet kokiame žanre laikytis vienos geležinės taisyklės: visa, ką kuri, turi būti profesine prasme oru. Pasikartosiu – tokia žanrų (šiuo atveju +jazz) simbiozė įmanoma tik tuomet, kai pradinė muzikinė materija turi universalumo užtaisą, nėra banali ir remiasi pamatiniais muzikinės kūrybos principais. Būtent jie leidžia „kilnoti“ tą patį kūrinį iš vieno stiliaus į kitą be nuostolių. Tuomet lieka tik transkripcijos technikų problema. Tad koncerte atliekamų kūrinių klausiausi dvigubai įdėmiau. (Tenepyksta nuoširdūs mūsų muzikos skleidėjai, puikieji atlikėjai, jei toliau tekste juos pažymėsiu tik inicialais – atskirą pastraipą jiems skiriu teksto pabaigoje.)

Po dailaus „uvertiūrinio“, menueto atšvaituose gimusio profesoriaus Domo Svirskio atminimui skirto „Andante“ (atl. I. K. ir G. S.) pereita prie įmantresnių kompozicijų. „Trys šokiai“ smuikui ir fortepijonui (I. K. ir G. S.) suskambo kaip neįprastas tautinio neoklasicizmo miksas. Tokios muzikos kūryba visuomet balansuoja ties bulvaro aikštės ir modernios magistralės riba, tad užtenka vieno nervingo judesio, ir tu jau banalybės vieškelyje. Bet nebūtų Teisutis teisus, jei negebėtų dėl seniai įrodytos meistrystės visų tų nuklydimų išvengti. Puikus pavyzdys – tango „Krintanti žvaigždė“ (I. K. ir G. S.), tarsi sudėtas iš vienas kitą mainančių aistringo šokio ir poilsio epizodų. Jie organiškai sujungti į quasi rondeau, kuriame, jei neklysta mano ausis, kiekviena greitoji dalelė vis kitokia arba beveik kitokia. Tai kūriniui suteikia nerimo. Publika „žvaigždės kritimą“ sutiko ovacijomis, ir tai buvo dar vienas Teisučio kompozitoriaus žvaigždės pakilimas, itin laukiamas ir kitų lietuvių kompozitorių kuklių formų kūryboje. 

Kituose kūriniuose prie smuiko ir fortepijono prisijungė saksofonas (P. V.), tad nelauktos sudėties trio prašneko ir netikėtais tembrais, ir naujais individualybių amplua. Tose kompozicijose autorius visiems atlikėjams buvo netgi labai dosnus – bemaž be pauzių grota visų, ir gana intensyviai. Tad gal dinamikos ženklais ar pauzėmis autorius leis muzikantams kiek pabūti solistais, juo labiau kai pagal stilistiką šie kūriniai ribojasi su džiazo stiliumi ir prašosi solinių improvizacijų ar bent jų užuominų. Meistrystė liejosi ir iš kitų, vėliau skambėjusių aranžuotų trio, gerai žinomų dainų išdailų, o „Baltas valsas“ iš visų šešių ciklo „Iš paraščių“ dalių man pasirodė esąs vertingiausias viso koncerto opusas – ir pagal muziką, ir pagal interpretaciją. Pasijutau labai aukštos prabos muzikos salone, kuriame teisę pasirodyti rinktinei publikai gauna tik neeiliniai muzikantai. Tad keletą žodžių ir apie juos. 

Projekto idėja, kiek supratau iš Zitos Bružaitės komentaro, priklauso smuikininkei Ilonai Klusaitei, kuri buvo viso koncerto ašis. Jos smuikas skambėjo tiksliai, atsiliepdamas į įvairius stilistinius kompozicijų niuansus, o duete su puikia, girdima visame diapazone ir skaidriai sudėtingiausias harmonijas skambinusia pianiste Goda Stanionyte sukūrė bemaž idealų instrumentinį ansamblį, kurio klausydamiesi jutome dinamikos saiko ir nuotaikų sutartinę. Kai Godą pakeitė Mykolas Bazaras, o kitoje fortepijono pusėje stojo Petras Vyšniauskas, tuomet atsirado laisvumo, ritmiškumo, garso įvairovės kabliukų, kurie, tikiuosi, su kiekvienu koncertu (mes buvome pirmieji projekto klausytojai) švelnės.

Nustebino Ilonos drąsėjimas smuiku pasvinguoti, paglisanduoti, rasti štricho spalvą ir stryko padėtį suartėjant su tokiai sudėčiai gana klastingu saksofono tembru. Štai čia Vyšniausko meistrystė dar kartą parodė, koks jis universalus muzikantas, randąs akustinę ir tembrinę nišą ansamblyje su bet kokios „veislės“ muzikos instrumentais. Petras jaučia Makačino frazę, kuri dažnai gimsta iš negirdimų mums originalaus kūrinio dainos žodžių. Ji visuomet turi muzikinių raidžių pavidalą, todėl džiazo muzikantui ypač lengva jomis kalbėti. Girdėjome autorizuotą interpretaciją, bet nenuvedusią iš Europos į Afriką.

Tvarkos į sudėtingas Teisučio instrumentuotes įnešė „geležinis Mykolas“, vienas iš dabar itin aktyviai ir labai teigiamai besireiškiančių pianistų brolių Bazarų. Pasikartosiu – kiek patvarkius, pakoregavus šio nuostabaus trio partitūrą (o gal užtektų vien dinamikos ženklų peržiūros?), turėsime lietuviškos piacoliškos muzikos pačia geriausia prasme.

Koncertas buvo didis įvykis, ir gausi publika jį įvertino smarkiai bei nuoširdžiai plodama. Smagu, šis koncertas dar kartą parodė, kad ir Kaune gimsta visai neblogi kompozitoriai!

P. S. Koncerto pabaigoje Bružaitė suintrigavo pranešusi gerą naujieną: su lietuviškos muzikos rėmėjų pagalba ketinama išleisti įvykusio koncerto CD, kurio darbinis pavadinimas „Šokio žingsniu“. Nekantriai lauksime. O baigiu šią, po koncerto jau arti vidurnakčio surašytą greitą recenziją gilios pagarbos žodžiais Autoriui ir ilgų sveikatos metų linkėjimais, pridurdamas: sako, muzikos skambėjimą riboja laikas, bet tikiu, kad teisingos muzikos ši aplinkybė neveikia.

Lapkričio 22 d. Teisučio Makačino kūrybos koncertas skambėjo ir Vilniuje, „Organum“ salėje. Prie aptartos programos prisijungė Dainius Sverdiolas (vargonai), kuris atliko „Lietuvišką sąsiuvinį“ vargonams.