Muzika
Smuikininkė Lora Kmieliauskaitė visai neseniai į gyvenimą paleido pirmąjį solo albumą – vinilinę plokštelę „Nerti“. Menininkės teigimu, albumas intymus ir kamerinis, skirtas atokvėpiui ir naujų garsų atradimui. Prie albumo prisidėjo net trys kompozitoriai – Dominykas Digimas (Lietuva), Christopheris Foxas (Didžioji Britanija) ir Kavehas Mirhosseini (Iranas). Apie albumo skambesį, atradimus, kūrybą ir bendradarbiavimo naudą kalbamės su Lora Kmieliauskaite.
Atliekate eksperimentinę, šiuolaikinę muziką. Kodėl pasukote būtent šia kryptimi?
Naujoji ir eksperimentinė muzika mane domino nuo mažens. Buvo smalsu sekti tai, kas vyksta šiandien, ką menininkai kuria savo dirbtuvėse ir pristato įvairiose undergraundo scenose. Dar mokantis muzikos mokykloje groti naująją, minimalistinę muziką, pavyzdžiui, Philipo Glasso, Steve’o Reicho, buvo madinga. Ji tekanti, lengvai klausoma, turinti aiškų ritmą, todėl ir mano rankose suskambėjo anksti. Vėliau, Muzikos akademijoje, prasidėjo visas naujosios muzikos perimetro naršymas ir aiškinimasis, kas už jos slypi. Šiuolaikinius kūrėjus galima išgirsti gyvai, su jais pabendrauti, ko nors jų paklausti, sužinoti visas kūrybos detales, interpretacijas. Ir tai, ką išleidžiu dabar, veikiausiai yra ne vieno prado medžiaga. Čia groju ne tik šiuolaikinę, naująją muziką, bet krypstu link mane dominančios eksperimentinės muzikos, kurioje yra struktūruotos improvizacijos.
„Nerti“ – jūsų pirmasis solo albumas. Kaip nusprendėte, kad jau laikas jį išleisti?
Nežinau, iš kur atėjo ta mintis, bet supratau, jog stalčiuje prisikaupė per daug kompozicijų, kurios yra vertos, kad jas išgirstų. Reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad tas archyvas suskambėtų. Jau daugybę metų bendradarbiauju su įvairiais kompozitoriais. Taip pat mano doktorantūros meninių tyrimų tema – nagrinėti bendradarbiavimo reiškinį. Tikiu grupės genijumi, kai autorystė išskaidoma, o kūrėjai vienas kitą papildo ir dirba antihierarchiniais principais. Todėl kiekvieną kartą dirbdama su vis kitais menininkais ar kūrėjais dalyvauju skirtingose paieškose arba procesuose. Iš pradžių albumui numačiau daugiau kompozicijų, tačiau per dvejus metus visą medžiagą rengiant, derinant, ieškant bendro skambesio ir estetikos liko trejetas kompozitorių, kurių kūryba ir atsidūrė „Nerti“ vinilo plokštelėje. Buvau užsibrėžusi, kad sieksiu, kiek tik įmanoma, pačios didžiausios laisvės, su kompozitoriais stengėmės visapusiškai išlaisvinti savo kūrybinį potencialą. Tarkime, su Dominyku Digimu vykome į Norvegijos šiaurę, už poliarinio rato, gyvenome ten miniatiūrinėje saloje, rodos, nuolatiniame poliarinių vėjų ir pašvaisčių sūkuryje. Iš šios ekspedicijos sėmėmės minčių, nuojautų, garsynų, o grįžę įspūdžius įprasminome kūriniuose.
Su kiekvienu kompozitoriumi norėjau išgyventi individualų ir savitą laiką – vieni darbai buvo sunkesni, kiti lengvesni. Kai kurie reikalavo naujų mano įgūdžių, kiti, priešingai, leido pasidalinti žiniomis. Numaniau, kad bus ilgas ir sunkus kelias, bet man reikėjo to nustebimo džiaugsmo, kad kiekviename posūkyje suklusčiau vis iš naujo.
Kodėl iš autorių pasirinkote būtent Christopherį Foxą ir Kavehą Mirhosseini?
Kūrinius pasirinkau jau paskutiniame etape, perklausiusi beveik viską, kas per šiuos dvejus metus suskambėjo. Šių kompozitorių kūryba labiausiai derėjo su bendra albumo estetika. Jų kūriniai greta vienas kito sukuria dar vieną naują galią. Taip pat buvau nusprendusi įrašinėti vinilą, tad kūrinių pasirinkimą lėmė ir trukmė. Foxą pažįstu labai seniai, būtent jis sukūrė mano pirmąją rastą šiuolaikinės muzikos kompoziciją smuikui ir balsui. Ji mane inspiravo ieškoti naujų atlikėjo raiškos priemonių. Atrodo, kad Foxo „Natural Science“ visą laiką buvo su manimi – visose programose, daugybėje kelionių, todėl norėjau jį įtraukti į albumą.
Taip pat Austrijoje studijavau ir grojau su Mirhosseini kolege, iraniete, ir jos įkvėpta pradėjau domėtis persiška muzika – dermėmis, atlikimo priemonėmis ir visais kultūriniais skirtumais. Ji mane supažindino su kompozitoriumi Mirhosseini – Teherano šiuolaikinio ansamblio meno vadovu. Prasidėjus Irano moterų laisvės judėjimui ir protestams aš jam paskambinau ir paprašiau iraniečių kompozitorių šiuolaikinės muzikos archyvo, nes norėjau išsamiai susipažinti su visais kuriančiais naujai ir galbūt kažkam užsakyti naują kompoziciją albumui. Jų kultūroje vyksta fantastiški muzikiniai dalykai. Ir būtent Mirhosseini kūriniai man padarė stipriausią įspūdį. Norėjau prie jo kūrybos ir muzikos prisiliesti labiau, o jis sutiko sukurti man kūrinį.
Kaip giliai jums pavyko „panerti“ ir kokias temas užčiuopti?
Pirmiausia norėjau „sunerti“. Reikia paminėti, kad albumo pavadinimas yra Dominyko Digimo dovana. Nors kartu dirbame jau daugybę metų, visą laiką ką nors plėtojame – ar tai būtų solo projektas, ar kūryba kartu su ansambliu „Twenty Fingers Duo“, – tik pernai turėjome progą pirmą kartą pagroti duetu. Jis įrašinėjo Vilniaus vandenų tekėjimus ir mes sukūrėme improvizaciją elektriniam smuikui ir savadarbiams instrumentams. Po to viskas tęsėsi kūrybiškai lengvai – išvykome į Norvegiją tyrinėti šiaurės garsynų, ir visos mūsų raiškos priemonės, darbo būdai ir apskritai skambesys kito, bet išmokome nepamesti to, ką jau daug metų savo kūryboje esame atradę. Tad tas nėrimas nuo pirmo mūsų dueto taip ir liko.
Plokštelėje yra du „nerti“ kūriniai, dvi skirtingos kompozicijos, ir aš net neieškojau, kaip kitaip pavadinti albumą. Tai nuo pat pradžių buvo vienas ilgas nėrimo procesas. Neriame visomis prasmėmis – ir į skirtingas patirtis, kultūras, savo gyvenimo etapus, žmones bei muziką, kuria gyvename. Panirau ir į smuiko garsyno paieškas. Visuose kūriniuose atsirado vienijantis komponentas – balsas. Mane domina performatyvumas ir tai, koks platus gali būti muzikanto raiškos laukas. Visi kūriniai kurti skirtingoje aplinkoje, bet juos visus vienija folkloro, mitų, pasakų, legendų temos ir menininkų, kuriuos sutikau, istorijos. Aišku, jos žinomos tik mums ir klausytojas jų tiesiogiai neišgirs, bet tai, ką mes išgyvenome su kiekvienu iš kompozitorių, galima pajausti – tai nenudrenuoti kultūriniai potyriai.
Dažnai menininkai užsiima tik kūryba, tačiau svarbu, kad ji būtų išgirsta. Kaip sekasi finišo tiesioji, kai „Nerti“ dabar yra pristatomas?
Šalia manęs šiame darbe yra Marija Astromskaitė – draugė ir vadybininkė, kuri man padeda įgyvendinti visus keisčiausius sumanymus. Ji iš manęs perima visą svorį, kurio negaliu pakelti, leidžia pailsėti, kai būnu pavargusi. „Nerti“ albumas skirtas intymiam, kameriniam pasiklausymui, neįsivaizdavau jo pristatymo koncertų salėje. Norėjau, kad žmonės vinilo klausytųsi namie, norėdami pailsėti arba įsikrauti naujų garsų. Tad ir vinilo perklausai geriausiai tiktų galerinė erdvė, kurioje atsispindėtų visas „Nerti“ procesas – būtų liečiami Mortos Jonynaitės austi vinilo viršeliai, matomos Eitvydo Doškaus filmuotos vizualizacijos, erdvėje darniai skambėtų muzikos audinys. Albumo garso režisierius Julius Aglinskas. Visas idėjas padėjo įgyvendinti Marija, o leidybos ir sklaidos klausimais rūpinasi „Perspective Collective“.
Dėkoju už pokalbį.
