Apviltoji Andromeda

Gražus sumanymas – prikelti Vilniaus Žemutinėje pilyje XVII a. rodytus operos spektaklius, nuo kurių prasidėjo operos istorija Lietuvoje. Prieš penketą metų, 2018-aisiais, parodytas rekonstruotos „Elenos pagrobimo“ (1636) – pirmosios operos Lietuvoje – pastatymas. O šiais metais atkurtas dar vienas anais laikais, Žemutinėje pilyje reziduojant Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui, įvykęs operos pastatymas „Andromeda“ (1644). Deja, šių, kaip ir trečiosios Vilniuje pastatytos operos „Apviltoji Kirkė“ (1648), yra išlikę tik libretai, parašyti į Lietuvą operą atvežusio Vladislovo IV Vazos dvaro sekretoriaus Virgilio Puccitelli. Muziką, kurios autorius, spėjama, buvo karališkosios kapelos vadovas Marco Scacchi, reikėjo atkurti, o tiksliau – sukurti. Šiam tikslui kompozitoriai Mantautas Krukauskas ir Māris Kupčas pasitelkė dirbtinį intelektą ir rugsėjo 29-30 dienomis Valdovų rūmų Renginių salėje įvyko dviejų dalių teatralizuotas koncertinis „Andromedos“ atlikimas: muzikos vadovas – Kupčas, vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas Simas Sirutavičius, kostiumai – Viktorijos Valentinos Ramanauskaitės, režisierius Žilvinas Vingelis, grojo „Cappella Concertante Vilnense“.

Neseniai Valdovų rūmuose eksponuota Žygimanto Augusto gobelenų paroda leido įsivaizduoti, kokio lygio prabanga buvo puoselėjama Abiejų Tautų Respublikos valdovo rūmuose. Operos Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo rodomos jau kitame amžiuje ir kito karaliaus – Vladislovo Vazos – dvare, tačiau pats spektaklių rengimo ir pastatymo faktas liudija, kad užmojai Vazų dvare XVII a. buvo ne ką menkesni nei Jogailaičių XVI amžiuje. Operos spektakliai būdavo išskirtiniai iškilmingi renginiai su įspūdingomis dekoracijomis, prabangiais kostiumais ir, žinoma, geriausiais atlikėjais, kokius tik galėjo angažuoti vienas svarbiausių Europos karališkųjų dvarų. Dainininkai, instrumentininkai buvo kviečiami iš Italijos, Prancūzijos ir kitų kraštų, mat karališkieji rūmai galėjo sau tai leisti.

O ar gali sau tokį lygį leisti šiandieniniai LDK ir karališkojo dvaro operinio paveldo „perėmėjai“ – Valdovų rūmai ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kurie su Lietuvos muzikos ir teatro akademija organizavo rekonstruotos „Andromedos“ atlikimą? Apsilankius jame atsakymas akivaizdus – deja, kol kas ne. Pasakyčiau net griežčiau – šis pastatymas nepasiekė ir dabartinių Lietuvoje vykstančių baroko muzikos atlikimų kartelės, kuri iškelta jau gana aukštai. Baroko opera ir istoriškai informuotas atlikimas nėra mums nežinoma žemė. Vyksta festivaliai, įvairūs koncertai, kuriuose pasirodo tiek vietiniai atlikėjai, puikiausiai įvaldę šią interpretacijos kryptį, tiek žinomi ansambliai ir solistai iš užsienio. O kadangi renginio informacijoje nebuvo jokių išlygas leidžiančių daryti nuorodų (pvz., „dainuoja jaunieji“, „pirmieji žingsniai interpretuojant baroką“ ar pan.), atlikimą tenka vertinti kaip visavertį ir pirmiausia LNOBT produktą. Ir tada kyla nepatogių klausimų dėl atlikimo lygio.

Teko lankytis rugsėjo 29 d. premjeroje. Išskyrus Kasiopėją dainavusią Norą Petročenko, Kefėją įkūnijusį Joną Sakalauską ir Andromedos partiją atlikusią Montą Martinsonę, nemažai daliai solistų koją kišo intonavimo netikslumai, kylantys, spėju, dėl sceninės patirties ir vokalinės brandos stokos. Dainininkų ansamblis buvo labai nevienodo lygio. Kai kurių atlikėjų vokalo kokybė kėlė abejonių: nors baroko operos atlikimas turi savo specifiką, vis dėlto tai yra opera ir čia taip pat reikalingas išlavintas, suformuotas vokalas. Tiesą sakant, pirmoje dalyje man opera prasidėjo tik tuomet, kai į sceną įžengė ir savo partiją pradėjo dainuoti Petročenko. Po šio pastatymo drąsiai galėčiau teigti, kad ši dainininkė yra Lietuvos baroko muzikos atlikimo perlas, kurį turėtume labai vertinti. Petročenko dainuojant, iki tol gana fragmentuota sceninė ir muzikinė eiga sulipo į vientisą muzikinį draminį vyksmą, kuriuo galima buvo mėgautis. Sakalauskas, sakyčiau, ryžtingai ėmėsi savo partijos ir drąsiai ją įveikė. Vis dėlto negalėčiau tvirtinti, kad jo dainavimu gėrėjausi kaip tobula barokine interpretacija, tokia pat maniera galėtų būti atlikta bet kurios kitos epochos muzika. Martinsonė įtikino sklandžiu dainavimu ir vaidyba (tik kažkodėl visoje pirmoje dalyje ji skendėjo tamsoje – ar toks buvo sumanymas?).

Vieną svarbesnių Persėjo vaidmenį atliko pirmą kartą girdėtas mecosopranas Shlomit Yeshayahu – solistės balsas buvo pernelyg duslus, kita vertus, ji dainavo forsuotai, vėlgi ne visur intonaciškai tiksliai. Finėją turėjęs dainuoti Steponas Zonys susirgo, tad jo partiją atliko orkestras. Iš kitų solistų kaip ateityje galinčius pasiekti gerų meninių rezultatų išskirčiau dvi – Akasto ir Filandro – partijas atlikusį Igną Ščesnulevičių ir sopraninu dainuojantį Rūdį Cebulį (Amūras). Kryptingu vokalo tobulinimo keliu vertėtų žengti Justinai Kaminskaitei (Žindyvė), nevisiškai įtikino ir Orestą bei Orontą dainavęs Krišas Pozemkovskis.

Kaip jau minėta, operos muzika buvo atkurta su dirbtinio intelekto pagalba. Tai buvo pagrindinis renginio reklaminis „arkliukas“. Vis dėlto koks buvo dirbtinio intelekto generatyvinės (kūrybinės) veiklos ir „gyvų“ kompozitorių kūrybos ar redagavimo santykis formuojant operos partitūrą, nėra aišku, tačiau rezultatas – gana priimtinas: skambesys nesiskiria nuo „vidutinio“ baroko operos ar to laiko vokalinės muzikos skambesio. Muzikos įtaiga šiuo atveju priklausė nuo atlikėjų. Pastatymui, nors jis ir buvo koncertinis, būtų pravertęs bent minimalus judesys, pavyzdžiui, barokinis šokis, kuris priartintų rekonstrukciją prie barokinio teatro estetikos. 

Rekonstruotos „Andromedos“ premjera įvyko, tačiau anos, 1644 m. kovo 6 d. karališkųjų rūmų dvare Vilniuje pastatytos „Andromedos“ atgimimas, mano požiūriu, dar laukia savo valandos. O kad ji ateitų, reikalingas rimtesnis nacionalinių kultūros institucijų (LNOBT, Valdovų rūmų) požiūris į patį reiškinį, jo svarbą Lietuvos kultūros istorijai ir pasiryžimas skirti tam daugiau pastangų bei išteklių.