Štai čia ir yra šviesa

Ne paslaptis, kad šiuolaikinės chorinės muzikos gerbėjams birželio pradžia asocijuojasi ne tik su laukta vasaros pradžia, bet ir su kasmet rengiamu baigiamuoju jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkurso „Vox Juventutis“ koncertu. Šiemet jis jau septynioliktas ir atrodo, kad tai tik solidi šio perspektyvaus konkurso gyvavimo pradžia: žvelgiant į birželio 10 d. susirinkusią publiką sausakimšoje Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo akivaizdu, kad konkursas ne tik nepraranda populiarumo, bet ir pritraukia vis naujų klausytojų.

Greta įprastų reikalavimų, šiais metais konkursui pateikti kūriniai turėjo atitikti ir erdvinių sprendimų bei multichorinės faktūros temą. Kaip šiuolaikinės erdvinės muzikos kūrėjai, man ši tema pasirodė itin šiuolaikiška ir inovatyvi, tačiau, sakyčiau, jaunųjų kompozitorių buvo sutikta gana nuosaikiai.

Koncertą tradiciškai pradėjo Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) atliekamas chorinis šaukinys „Vox Juventutis“, ir jau nuo pirmųjų garsų tapo aišku: klausytojai turės neeilinę galimybę mėgautis aukščiausio lygio chorinės muzikos atlikimu.

Vakaro programa prasidėjo Domanto Balso kūriniu „Šviesos užkalbėjimas“. Lankstinuke pristatydamas kūrinį autorius pateikė tik vieną, tačiau itin taiklų Česlovo Milošo sakinį: „Panyrant į ekstatiškus šūksnius, ragų skardenimą ir būgnų trenksmą, didžiausias menas buvo išlaikyti saiką.“ Išties, saikas buvo skoningai išlaikytas per visą kūrinį. Sužavėjo ne tik skaidri, savita, lietuviško skambesio kupina harmoninė kalba, bet ir chorinės faktūros išmanymas. Kūrinyje derinami dainavimo ir kalbėjimo elementai, solistės dainavimas apipinamas aleatorišku moteriškų balsų gaudesiu. Dėl rafinuotos balsovados, harmoninio akordo išdėstymo bei mormorando atlikimo technikos aleatoriniai sąskambiai sudarė įspūdį, tarsi būtų grojama taurėmis. Nors kompozicija nepelnė jokio prizo, dėl savo subtilių muzikinių bei erdvinių sprendimų tapo viena iš mano favoričių. Jei būtų skambėjusi ne koncerto pradžioje, gal būtų labiau atkreipusi komisijos bei publikos dėmesį? 

Deivido Kuktos „Štai čia šviesa“ žiuri sprendimu pelnė pirmą vietą. Opusas pasižymėjo nuostabiai besiskleidžiančia vienuolikos balsų spektrine faktūra, kurią puikiai perteikė šiuolaikinė chorinė harmoninė kalba. Tiesa, ji kiek priminė amerikiečių kompozitoriaus Erico Whitacre’o estetiką, tačiau žinant, kad Kukta yra tik savo kūrybinio kelio pradžioje, tiesioginė ar netiesioginė įtaka visiškai suprantama. Aptariant kompozicinės formos ir muzikinės medžiagos plėtojimo aspektą, perėjimas iš mormorando prie įprasto dainavimo kūrinio pradžioje pasirodė kiek per staigus ir sukėlė „svarbaus muzikinio įvykio“ intrigą, tačiau jos tinkamai neatsvėrė net ir pasiekta kulminacija. Muzikinė medžiaga, lydėjusi žodžius „štai čia šviesa“, itin šiuolaikiška ir pagavi – verta nuoseklesnio, visą kūrinį apimančio plėtojimo, vengiant naujos muzikinės medžiagos intarpų. Šie, tiesa, atgaivina klausytojų dėmesį, tačiau ir suskaldo vientisą muzikinį paveikslą. Sveikinu jaunąjį kompozitorių su iškovota „Vox Juventutis 2023“ pergale ir linkiu toliau gludinti kompozicinį meistriškumą! 

Matīsso Vikmanio kūrinys „Herald of Life“ skirtas baltų mitologijai populiarinti. Šįkart choras atliko ir gana sudėtingas ritmines partijas: tarė įvairius priebalsius, kartu įkvėpdavo ir iškvėpdavo, plojo bei trepsėjo. Ritmika pasirodė įdomi ir išplėtota, atsižvelgta į choro, kaip profesionalaus instrumento, galimybes. Vėliau kūrinys transformavosi į sekundinių sąskambių kupiną harmoninį audinį, kuris, nors ir atliepė baltų mitologijos potemę, nesuskambo įdomiai. Formos požiūriu ši kūrinio padala galėjo būti kiek ilgiau plėtojama, kad klausytojas būtų sklandžiau atvestas prie pabaigoje nuskambėjusių galingų choro šūksnių.

Karolinos Kieraitės „Visur Esantis“, parašytas pagal 139 psalmės tekstą, ko gero, labiausiai atitiko konkurso temą, nes erdvinis atlikėjų išdėstymas čia pasitelktas kaip vienas pagrindinių kompozicinių parametrų. Antifoninė kūrinio medžiaga buvo erdviškai išdėstyta tarp trijų dainininkų grupių, iš kurių dvi buvo publikos priekyje, o viena – gale. Prisijungus centre giedančiai solistei kompozicinis erdviškumo parametras dar labiau išplėtotas. Kūrinys efektingai baigėsi ne tik pamažu dinamiškai „užgesdamas“, bet ir erdviškai „traukdamasis“ – dainininkų grupė, buvusi už publikos, pamažu artėjo scenos link, taip tarsi suskleisdama erdvinę kūrinio struktūrą.

Adamo Färnlöfo „Dieviškos sūpynės“ kėlė amžinąjį gyvenimo klausimą: ko mes čia ieškome? Kūrinys įdomus dėl teksto taupumo (apsiribota tik minėtu klausimu) ir įvairių muzikinių raiškos būdų. Kita vertus, kai apsiribojama vos keletu žodžių, klausytojo dėmesys krypsta į kitus kūrinio parametrus, kaip ritmas ar harmonija, o jais išlaikyti klausytojo susidomėjimą gali tik aukščiausio meistriškumo kūrėjai. „Dieviškos sūpynės“ buvo gana gerai išpildytos tiek konceptualiai, tiek muzikinės formos atžvilgiu, tačiau ilgainiui įdomumas išblėso, tad šį kartą kompozicija į mano favoritų sąrašą nepateko.

Evaldo Aleknos „Stebuklas“ žiuri sprendimu užėmė antrą vietą ir pelnė choro simpatijų prizą. Pasak kompozitoriaus, tai laiškas mylimajai. Opusas alsavo melancholišku liūdesiu, kuris kartais peraugdavo į desperatiško atspalvio glissando pasažus. Subtilumas, meistriškas „nardymas“ harmonijų atspalviuose ir choro galimybių pajautimas kūrinyje buvo aiškiai juntami. Kita vertus, šiek tiek pritrūko vientisesnio muzikinio vaizdinio, kuris susidarytų ne iš galybės nudailintų akmenėlių, bet atimtų amą kaip tobulai nušlifuotas deimantas.

Koncertą tęsė Karolio Dabulskio „Maypole for Frau Troffea“, kurį įkvėpė istorinis įvykis – 1518 m. Strasbūre kilęs „šokių maras“. Vis besikaitaliojantis dviejų ir trijų dalių ritmas (tiek tutti choro, tiek ir mušamų lazdelių partijose) kūrė itin tikrovišką šokančios minios vaizdinį. Kita vertus, harmoninė kalba, kurioje dominavo mažorinių akordų, didžiųjų ir grynųjų intervalų sandara, pasirodė kiek per šviesi, siekiant perteikti tragišką, konvulsijų užvaldytą epidemiją. Tradiciškai stovinčio choro priekyje viena link kitos judėjo dvi solistės. Muzikiniu požiūriu toks erdvinis sprendimas neatrodė itin efektyvus (ypač turint omenyje klausytojus salės gale). Kalbėdama apie kūrinio formą drįsčiau teigti, kad klausytojo dėmesys iki galo nebuvo išlaikytas. Nepaisant išsakytos kritikos, kūrinys sužavėjo apgalvotais ritminiais ir harmoniniais sprendimais, kurie dėl kompozitoriaus kruopštumo ir atsidavimo kūrybai dailiai sugulė į gana vientisą muzikinį audinį.

Priešpaskutinė koncerto programoje nuskambėjo Miglės Palkevičiūtės kompozicija „Vilnija Vilnia“. Jau nuo pirmų garsų buvo aišku, kad kūrinys pelnys publikos simpatijų prizą. Taip ir nutiko. Derinant folklorinį giedojimą (kurį puikiai atliko solistė Evita Rudžionytė) su klasikiniu choriniu skambesiu buvo pasiektas tarsi į protėvių laikus nukeliantis liaudiško kolorito efektas. Deja, kūriniui pritrūko kompozicinio išbaigtumo: nuoseklesnio plėtojimo, bendros kūrinio formos suvaldymo. Tačiau drąsus veržlumas ir kūrybinė laisvė – tos savybės, kurios dažnai pasislepia akademiškumo šešėliuose ar vidinio perfekcionizmo kertelėse. Tad kompozitorei norisi palinkėti ir toliau drąsiai reikšti savo idėjas bei skirti daugiau kruopštaus darbo joms įgyvendinti.

Paskutinis vakaro opusas – teatrališkas Luko Butkaus „4x4“ – žiuri sprendimu pelnė trečią vietą. Pasak kompozitoriaus, tai kūrinys apie „traumuojančios patirties užspeistą protą, vis sugrįžtantį į traumos židinį“. Ši idėja buvo efektingai atskleista pasitelkiant pasikartojantį tekstą, kalbinius ir garsinius elementus, choro vaikščiojimą scenoje, plojimus bei trepsėjimus. Teatrališka improvizacija buvo patraukli ir klausytojo akiai. Kiek kitokį įspūdį padarė opuso pradžios harmoninė kalba – pasirodė šiek tiek varginanti, atsiduodanti postavangardiško skambesio stilistika. O gal tokia ir yra minčių apsėsto proto „harmonija“? Verta paminėti, kad dėl kalbėjimo repetityvumo kūrinys šiek tiek priminė garsaus amerikiečių kompozitoriaus Johno Cage’o opusą „Living Room Music“. Vis dėlto norisi pasidžiaugti kompozitoriaus drąsa į savo kūrybą įtraukti improvizacinius elementus ir drąsius režisūrinius sprendimus (ne tik choras, bet ir dirigentas vaikščiojo bei vaidino scenoje), kurie šiame kūrinyje itin tiko ir puikiai atskleidė meninę idėją.

Žvelgdama į visą vakaro programą noriu nuoširdžiai pagirti jaunuosius kompozitorius už rimtą ir kruopštų darbą, kurį vainikavo solidus baigiamasis „Vox Juventutis 2023“ koncertas. Choro „Jauna muzika“ atlikti kūriniai nuskambėjo itin profesionaliai ir artistiškai. Buvo matyti, kad ir choras, ir jo meno vadovas bei dirigentas Vaclovas Augustinas entuziastingai ir nuoširdžiai stengėsi kaip galima geriau išpildyti jaunųjų kompozitorių idėjas. Visi kūriniai pasižymėjo plačiu muzikinių ir artistinių priemonių spektru, iš atlikėjų pareikalavusiu ne tik aukšto profesinio meistriškumo, bet ir papildomų artistinių pastangų. Didelė padėka Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ už kaip visada itin profesionalų atlikimą ir palinkėjimas, kad „Vox Juventutis“ gyvuotų dar ilgai!