Aukso gijų susieti

Pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Ferenco Liszto ciklas „Klajonių metai“, – didelio publikos dėmesio sulaukęs renginys. Daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, pelniusi atlikėja parengė monografinę Liszto muzikos programą, atliepiančią šių metų Vilniaus festivalio „muzikinės odisėjos“ temą. 

Sunku suskaičiuoti visus nuopelnus ir įvertinimus, pianistę siejančius su ryškiausiu romantizmo pianistinio virtuoziškumo korifėjumi. „Liszto muzika tarsi auksinė gija driekiasi per mano biografiją. <...> Jis atitinka mano žmogaus, kūrėjo idealą“, – taip ypatingą savo santykį su Liszto kūryba nusakė Rubackytė filharmonijos parengtame pokalbyje prieš koncertą. Stebint pianistę scenoje išties juntama legendinio virtuozo koncerto atmosfera. Turbūt koncertu šį renginį pavadinti per maža. Tai monospektaklis, magiškas vaidinimas, kuriame solistė preciziškai apgalvotomis detalėmis perkėlė klausytojus į romantinių išgyvenimų pasaulį.

Rubackytė – tarsi moteriška Liszto versija: artistiška, ryški, drąsi ir kartu poetiška, aistringai perteikianti savo kūrybinius sumanymus. Jei pianistė kadaise būtų pasirinkusi kitą saviraiškos kelią, neabejotinai būtų buvusi roko žvaigždė arba ryški mados ikona. Vis dar atsimenu, kaip su mokslo draugėmis prieš koncertus spėliodavome, kokios šįkart spalvos ir modelio suknele bus pasipuošusi pianistė. Laikui nepavaldi atlikėja ir toliau stulbina sceniniais įvaizdžiais, o jos sukauptą patirtį skaičiuojame koncertų, knygų, įrašytų albumų ir gerbėjų gausa.

Liszto „Klajonių metai“ – monumentalus ciklas, apimantis 26 išplėtotas virtuozines pjeses, reikalaujančias ypatingos pianistinės meistrystės ir ištvermės. Festivalio buklete kūriniai apibūdinami kaip „sunkiai įveikiamos viršukalnės net patiems meistriškiausiems pianistams“. Ciklo pjesės išskirtinai programinės, pasižyminčios keliais prasmių lygmenimis: gamtos, dailės ir literatūros meno šedevrų sukeltų įspūdžių, asmeninių Liszto išgyvenimų bei ekspresyvios romantinės pasaulėjautos. Beje, atskiras komplimentas šių metų festivalio bukleto sudarytojams. Nepaprastai išsamus kiekvieno atlikėjo, kompozitoriaus ar kūrinių pristatymas beveik nepalieka galimybių dar ką nors pridurti apie koncerte skambėjusią programą.

Atrodo, kad koncerto pradinė idėja galėjo būti trijų dalių rečitalis, apimantis visas (!) „Klajonių metų“ dalis ir trunkantis tris su puse valandos. Tokio užmojo koncertus pianistė jau yra grojusi, o 2010 m. įrašė visą ciklą „Lyrinx Records“ įrašų studijoje. Jei tikėsime interneto enciklopedija, pilną „Klajonių metų“ trilogiją iki šių dienų yra įrašę tik 18 pianistų visame pasaulyje, o Rubackytė – vienintelė lietuvė, atlikusi šį titanišką darbą. Vilniaus festivalio koncerto formatas sunkiai sutalpintų tokios apimties programą, tad girdėjome pirmąjį ir didesnę dalį antrojo „Klajonių metų“ sąsiuvinio kūrinių.

Pirmoji rečitalio dalis skirta Šveicarijos įspūdžiams (visos devynios sąsiuvinio „Pirmieji metai: Šveicarija“ pjesės), antroje dalyje skambėjo Italijos inspiracijos (iš „Antrieji metai: Italija“): „Sužadėtuvės“, „Petrarkos sonetai“ Nr. 47, 104 ir 123, o vakarą vainikavo Sonata-fantazija „Perskaičius Dantę“.

Nuo pirmų garsų dėmesį prikaustė aistringas, valingas ir protingas grojimas. Buvo justi, kad šis repertuaras solistei ypač artimas, atlikimas – subrandintas, kiekviena detalė įprasminta ir organiškai randanti savo vietą pianistės puikiai valdomoje kūrinio formoje ir struktūroje.

Rubackytė tarp Lietuvos pianistų atpažįstama jai vienai būdinga „mūziška“ pianistine technika. Specifinis fiksuotos alkūnės judesys ir forte epizoduose naudojamas kairysis pedalas galėjo slėpti natūralų atlikėjos koncerto pradžios jaudulį ir lemti kiek forsuotą garso išgavimą. Po pirmųjų pjesių jaudulys išblėso, atlikimas įtraukė į pianistės kuriamą ir meistriškai valdomą dramaturginį muzikos veiksmą. Antroje koncerto dalyje fortepijono garsas tapo ypač plastiškas, poetiškas. Lanksčios sonetų frazės atliepė literatūrinį muzikos turinį. Kulminacijoje – Sonatoje-fantazijoje – pavergė pianistės lengvai valdoma fejeriška faktūra, kontrastuojanti su dangiško choralo tyrumu.

Svarbus visų menų, o ypač romantizmo estetikos aspektas – teatrališka raiška – jau seniai tapo pianistės sceninės tapatybės dalimi. Sužavėtai publikai stebint, nosinaitė grakščiai nuskrieja link fortepijono stygų, suknelės šleifas tobulai nerūpestingai krinta ant fortepijono suolelio, o rečitalio pabaigos akordas dar kurį laiką skamba solistės kūnu, dramatiškame rankų geste. Puošnūs atlikėjos drabužiai taip pat derėjo su programos koncepcija. Pirmos dalies suknelės spalva atspindėjo miškingų kalnų slėnių žalumą, o antros kreminė balta subtiliai reflektavo tyros meilės, poetinio išaukštinimo idealą. Pianistė tarsi įkūnijo Raffaellio Madoną iš „Sužadėtuvių“, Petrarcos Laurą, Dante’s Beatričę...

Prie subtilios simbolikos būtina paminėti po audringų Liszto faktūrų nuostabiai tyrai ir gaiviai suskambusį asketiško italų baroko perliuką – Domenico Scarlatti Sonatą f-moll, K 466. Encore parinktas neatsitiktinai: Scarlatti pratęsė klajonių po Italiją temą, o senovinės sonatos žanras tapo savotišku ką tik filharmonijos skliautus drebinusios sonatos-fantazijos aidu.

Mūzos Rubackytės atliekamas Liszto ciklas „Klajonių metai“ – įsimintinas renginys, itin ryškus šių metų Vilniaus festivalio akcentas.