7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Hado zona Niujorke

Pokalbis su kompozitore Žibuokle Martinaityte

Ingrida Jankauskaitė
Nr. 21 (1470), 2023-05-26
Muzika
Žibuoklė Martinaitytė su „Synaesthesis“, Michaelu Gordonu ir Julia Wolfe. Asmeninio archyvo nuotr.
Žibuoklė Martinaitytė su „Synaesthesis“, Michaelu Gordonu ir Julia Wolfe. Asmeninio archyvo nuotr.

Gegužės 6 d. prestižiniame Niujorko šiuolaikinės muzikos festivalyje „Long Play“ nuskambėjo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Hado zona“, kurį atliko lietuvių ansamblis „Synaesthesis“. Apie kūrinio skambesį, festivalio įspūdžius ir svarbias muzikines draugystes kalbamės su Niujorke gyvenančia kompozitore, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendijos laureate Žibuokle Martinaityte.

 

Kaip jūsų kūryba pateko į „Long Play“ festivalį?

„Long Play“ yra gerai žinomo festivalio „Bang on a Can Marathon“ versija. Jis egzistavo daugybę metų ir buvo labai populiarus vienos dienos, maratoninio formato festivalis, kai koncertai vyksta nuo vidurdienio iki vidurnakčio. 2020 m. turėjo prasidėti nauja festivalio versija – trijų dienų, su daugybe renginių skirtingose erdvėse. Tačiau tai pavyko įgyvendinti tik po pandemijos. Festivalis išliko maratoninis, bet tapo kur kas didesnio mastelio. Aš jame dalyvavau ir per pandemiją – rengėjai užsakė man kūrinį ir jį pagrojo per interneto transliaciją, nes tuo metu Niujorke nebuvo jokių gyvų koncertų. „Synaesthesis“ į festivalį taip pat turėjo atvykti 2020-aisiais, su visai kita programa, bet dėl pandemijos nepavyko to padaryti. Dabar, ansambliui „Synaesthesis“ pagaliau atvykus, natūraliai pasirinkome groti mano „Hado zoną“, nes kaip tik išvakarėse pasirodė mūsų įrašyta kompaktinė plokštelė, išleista „Cantaloupe Music“ įrašų kompanijos. Viskas susiklostė sėkmingai ir natūraliai. Kitą dieną po koncerto susitikome su visais trimis žymiais kompozitoriais ir festivalio vadovais. Labai džiaugėmės, kad pagaliau čia susirinkome visi kartu ir įsikūnijo visos mūsų svajonės.   

 

Festivalio vadovai – ir Lietuvoje gerai žinomos asmenybės.

Taip, tiek Michaelas Gordonas, tiek Julia Wolfe, tiek Davidas Langas yra labai gerai pažįstami Lietuvos publikai. Jie ne kartą dalyvavo „Gaidos“ ir „Permainų muzikos“ festivaliuose. Su Michaelu Gordonu susipažinau 2004-aisiais Vilniuje. Buvome viename festivalyje ir susidraugavome nė nežinodami, kaip ta draugystė tęsis, nes tuo metu gyvenau Lietuvoje. O po kurio laiko staiga viskas gražiai išsipildė. Mes tuo labai džiaugiamės. Šiuo metu jis rašo kūrinį Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga. Davidas Langas irgi rengia premjerą Lietuvoje. Visi trys kompozitoriai turi sąsajų su Lietuva – jų šaknys, protėviai yra iš Lietuvos. Taigi, mes visi susiję net ir istoriškai.

 

Kaip praėjo koncertas ir kokių komentarų sulaukėte nuskambėjus „Synaesthesis“ atliekamai „Hado zonai“?

Susirinko labai daug kolegų kompozitorių, tai džiugu, nes kompozitoriai ne visada vaikšto į koncertus. Taip pat buvo daug žmonių iš įvairių muzikinių organizacijų, susijusių su šiuolaikine muzika. Kadangi festivalis maratoninis, žmonės negalėjo ilgai pasilikti po koncerto ir pasikalbėti, nes turėjo skubėti į kitą renginį. Be to, dauguma į koncertą atėjo pavėlavę, prasidėjus renginiui tiesiog užplūdo masė žmonių. Galvojau – kodėl mums neleidžia susikaupti?.. Bet paskui suvokiau, kad ką tik baigėsi ankstesnis koncertas. 

 

Kolegos atsiliepė labai teigiamai ir buvo sužavėti tiek atlikimu, tiek pačia muzika. Julia Wolfe sakė, kad muzika tokia mistiška, kaip iš kito pasaulio, nepaprastai gili ir visiškai neamerikietiška – joks amerikietis tokios neparašytų. Davidas Langas irgi reagavo entuziastingai, sakė nesupratęs, kaip padariau, kad kūrinys taip įtraukia klausytoją ir išlaiko dėmesį. Dar viena kompozitorė sakė, kad net norėdama negalėjo mintyse pabėgti iš kūrinio, nes jis užpildė visą vidų, visas mintis. Vieno fondo, kuris finansuoja šiuolaikinės muzikos festivalius, direktorius priėjo žėrinčiomis akimis ir pasiūlė kurti naują projektą kartu. Sulaukiau ir susižavėjimo pilnų elektroninių laiškų. Gavau daug impulsų, kurie ves į naujus kūrybinius ieškojimus ir naujus projektus.  

 

Koks jausmas apėmė jus pačią klausantis „Hado zonos“ Niujorke?

Kai pristatėme „Hado zoną“ Vokietijoje ar Lietuvoje, kūrinį visada papildė Akvilės Anglickaitės šviesos instaliacija. Taigi, papildomas šviesos dėmuo – spindulys, kuris po truputį blėsta, kol visiškai išnyksta tamsoje. Instaliacijoje yra daug simbolinių prasmių, tad atrodė, kad kūrinys ir turi skambėti kartu su šviesa. Niujorke buvo pirmas kartas, kai kūrinį pateikėme be instaliacijų ir naudojomės salės šviesomis – per valandą jos po truputį temo, kol pačioje kūrinio pabaigoje tapo visiškai tamsu. Kūrinys man suskambo naujai, lyg naujas muzikinis projektas. Man buvo smalsu, ar muzika be jokių pridėtinių elementų išlaikys dėmesį. Juk klausytojus visada labiau patraukia koks nors vizualinis dėmuo.

 

Kadangi nuo „Hado zonos“ sukūrimo praėjo dveji metai, klausiausi taip, tarsi kūrinys gyvuotų savarankiškai, o aš galėjau gana objektyviai, kaip klausytoja, tą kūrinį patirti. Dėl atlikimo nesijaudinau, nes „Synaesthesis“ jį grojo ne kartą. Tarp mūsų yra užsimezgęs labai gražus ryšys. Aš ansamblį gerai jaučiu ir juo pasitikiu, manau, kad jie taip pat gerai jaučia mano muziką. Taigi, kūrinys mane įtraukė, paskendau kažkokiame kitame pasaulyje, lyg klausyčiausi ne savo muzikos. Buvo labai įdomi patirtis.

 

Ką klausytojas gali išgirsti „Hado zonoje“ ir kaip ji gimė?

Hado zona – tai giliausia vandenyno vieta. Mokslininkai yra suskirstę vandenyno gelmę į penkias zonas pagal šviesos prasiskverbimo laipsnį. Šios zonos yra ir kūrinio dalių pavadinimai. Giliausia jų ir yra Hado zona. Ten nėra nei šviesos, nei gyvybės – tik tamsa. Paskaičius visų zonų aprašymus mane apėmė smalsumas, kas gi yra toje nematomoje, juodojoje zonoje. Kas nors turėtų būti, net jei nėra gyvybės. O kas tas kažkas? Kūrinys bando atsakyti į tuos klausimus.

 

Kūrinyje „pereinama“ per visas penkias zonas. Jei tai būtų tik „Hado zona“, būtų labai tamsi ir žemų dažnių muzika, perteklinis tamsos kiekis, o juk tamsoje mes nieko negalime diferencijuoti. Valandą išlaikyti dėmesį vien tik klausantis žemų dažnių – itin sudėtinga, nes mūsų smegenys suvokia tuos garsus kaip vientisą klampią masę. Dėl to gimė idėja, kad visas kūrinys bus lyg leidimasis nuo vandenyno paviršiaus, per visas zonas, iki gelmės. Kūrinys prasideda viduriniame registre ir, kaip vandenyne, „regime“ plaukiojančias įvairias žuvis, skamba labai daug obertonų, vyksta daug judėjimo. Juo giliau leidžiamės registru ir simboliškai, juo labiau mažėja aukštų obertonų kiekis.

 

Į kūrinį įtraukėte ir balsus. Ką jie simbolizuoja?

Taip, kūrinyje yra nemažai dainavimo. Kompozicijos elektronikoje įrašyti San Fransisko choro „Volti“ balsai. Su šiuo choru esu įrašiusi du kūrinius. Paėmiau vieno jų fragmentus ir juos perkomponavau. Taip pat paprašiau vieno itin žemo balso savininko, Erico Alatorre, kad įrašytų žemiausius savo garsus keisdamas balses. Grodami dainuoja ir instrumentininkai, pavyzdžiui, tūba arba bosinis klarnetas. Tūba skamba ypač gražiai – groja vieno aukščio garsą, o dainuoja oktava arba kvinta aukščiau. Tokios melodijos skamba labai keistai ir mistiškai, net nesupranti, iš kur sklinda garsas. Tie balsai simboliškai susiję su įsivaizduojamomis vandenyno būtybėmis, norėjau jas įbalsinti. Dar kitas lygmuo – vandenyne yra daug nuskendusių laivų ir žmonių. Viena iš dalių vadinasi „Paskendę balsai“ – įsivaizduojamos skenduolių aimanos.

 

Kaip užsimezgė ir plėtojosi jūsų draugystė su „Synaesthesis“?

Pirmą kartą juos išgirdau „Gaidos“ festivalyje 2016 metais. Ansamblis grojo žymų Gérard’o Grisey kūrinį „Vortex temporum“. Tuomet pagalvojau – kokie fantastiški ir energingi muzikantai! Jie tikrai skambėjo kaip geriausi Niujorko ansambliai. Spinduliavo energijos užtaisu, kurio anksčiau klausydamasi Lietuvos atlikėjų nepastebėdavau. O dirigentas Karolis Variakojis pasirodė tiesiog žaibiškas. Tuomet pagalvojau, kad kada nors būtų įdomu dirbti kartu. Tame pačiame koncerte juos išgirdo ir Michaelas Gordonas, kuris taip pat buvo jų pakerėtas. Taip viskas ir prasidėjo. 2020 m. festivalio „Muzikos ruduo“ kontekste bendradarbiavimą pratęsėme – parašiau jiems kūrinį „Solastalgia“, jis pagrotas daugybę kartų. Per pandemiją ansamblio vadovė Marta Finkelštein manęs paklausė, gal norėčiau parašyti ilgesnį kūrinį. Atsakiau, kad su dideliu kūriniu būtų labai daug darbo ir daug nežinios. Tuo metu kaip tik buvau įpusėjusi „Hado zoną“ – visai kitokį projektą, su mažiau atlikėjų. Pasakiau apie tai Martai. Idėja jai labai patiko, ji pasiūlė įtraukti daugiau atlikėjų. Taip ir sutarėme. Džiaugiausi, kad atsirado atlikėjai, nes kūrinys nebuvo užsakytas, rašiau jį gavusi stipendiją. Norėjau, kad viskas vyktų pamažu, bet kai atsirado „Synaesthesis“, procesas pagreitėjo. O kai Marta pranešė, kad kūrinio premjera įvyks Vokietijoje, tai dar labiau paspartino kūrinio atsiradimą.

 

Kokie kūrybiniai sumanymai jūsų laukia?

„Gaidos“ festivaliui rašysiu kūrinį balsui ir orkestrui. Man tai bus nauja teritorija, nes vokalinės muzikos esu rašiusi labai mažai. Premjerą turėtų atlikti mecosopranas Justina Gringytė. Vėliau laukia kūrinys smuikui ir kameriniam orkestrui – bendras kelių Europos kamerinių orkestrų užsakymas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Žibuoklė Martinaitytė su „Synaesthesis“, Michaelu Gordonu ir Julia Wolfe. Asmeninio archyvo nuotr.
Žibuoklė Martinaitytė su „Synaesthesis“, Michaelu Gordonu ir Julia Wolfe. Asmeninio archyvo nuotr.
„Hado zona“ viršelis
„Hado zona“ viršelis
Koncerto akimirka. Ansamblis „Synaesthesis“. Asmeninio archyvo nuotr.
Koncerto akimirka. Ansamblis „Synaesthesis“. Asmeninio archyvo nuotr.
Michaelas Gordonas, Julia Wolfe, kultūros atašė Gražina Michnevičiūtė, Žibuoklė Martinaitytė, Jungtinių Tautų ambasadorius Rytis Paulauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Michaelas Gordonas, Julia Wolfe, kultūros atašė Gražina Michnevičiūtė, Žibuoklė Martinaitytė, Jungtinių Tautų ambasadorius Rytis Paulauskas. Asmeninio archyvo nuotr.