Pirmieji projekto „Muzika Vilniui“ koncertai Šv. Jonų bažnyčioje
Šv. Jonų bažnyčioje prasidėjo vienas įdomiausių projektų, skirtų Vilniaus 700 metų jubiliejui. Prieš gerą pusmetį Vilniuje viešėję įvairių šalių kompozitoriai pasirinko erdves, kuriose nauji kūriniai nuskambės pirmą kartą. Drauge su kūrinius atliksiančiu Lietuvos ansamblių tinklu („LENsemble Vilnius“, vadovas Vykintas Baltakas) projekto „Muzika Vilniui“ organizaciniais reikalais rūpinasi „Meno genas“ (vadovas Matas Drukteinis) bei Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“ (vadovė Inga Romanovskienė).
Vienas ypatingiausių „Muzika Vilniui“ akcentų – siekis, kad dalyvaujantys kompozitoriai paliktų gilų kultūrinį įspaudą miesto istorijoje. Pristačius jų kūrinių pasaulines premjeras, šiose erdvėse ketinama įrengti nuolatines instaliacijas, leisiančias kūrinius išgirsti ir ateityje.
Pirmasis vakaras gegužės 6 d. buvo skirtas japono Toshio Hosokawos kamerinei kūrybai. Šv. Jonų bažnyčioje ją pristatė „LENsemble Vilnius“, pakomentavo pats kompozitorius, o ansamblio vadovas Vykintas Baltakas siūlė visiems be išankstinių įsitikinimų įsiklausyti, panirti į svečio kuriamą garsinę erdvę ir ja pasimėgauti.
„Muzika yra vieta, kur susitinka garsas ir tyla“, – prisistatydamas publikai sakė autorius. Jo „Melodijoje“ akordeonui solo (1979) Raimondo Sviackevičiaus akordeono garso virpėjimas sklido tarytum iš nežinios, lyg vis stiprėjantis aromatas. Solisto meistrystė, gebėjimas perteikti šiuolaikišką tekstą leido pamiršti stereotipinį požiūrį į instrumentą. Skleidėsi plonos kaligrafinės pynės, kartais paslepiančios melodijos iškilimus, bet vėl grįžtančios į tylos lauką. Mes girdime garsus, kurie gimsta, pinasi ir miršta, sukurdami virpantį garsų peizažą.
Nors Šv. Jonų bažnyčios akustika komplikuota, Hosokawos muzika jai taip tiko! Styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Povilas Jacunskas), atlikęs „Silent Flovers“ ir „Blossoming“ (2007), gebėjo tai japoniškai garso kaligrafijai suteikti kerinčio rūko, gal besiskleidžiančio žiedo virpantį judesį. Atlikėjai leido išklausyti vibruojančias frazes, meditatyviais fragmentais nenuslopinti klausytojo dėmesio, bet rasti geras judėjimo iliuzijų atsvaras.
„Small chant“ (2012) violončelei solo atliko Povilas Jacunskas. Toje trumpoje giesmėje buvo galima išgirsti ir Hosokawos filosofijos garsinę raišką: žmogus ir gamta – tai vienis, kurį turime branginti. Muzika turi būti kuo artimesnė gamtos balsams, juntant, kaip žmogus tampa jos dalimi. Paukščio įvaizdis, gėlės, gal lotoso žiedo, lakštingalos giesmės atbalsiai. Bažnyčios akustinėje erdvėje gimstančio garso peizaže reikšmingi buvo subtilūs glissando, pizzicato ir jų sandūros. „Nuo ekstremalių gelmių iki aukštumų neriame į bedugnę ir vėl kylame, kol pasiekiame beribį dangų. Dėl kompozitoriaus garsų visatos turtingumo atsiranda mėnulio šviesoje žydinčio lotoso vaizdų“, – 2021 m. „France music“ rašė apžvalgininkas.
Kaip dovana Vilniaus universitetui nuskambėjo pasaulinė premjera – „Invisible Angels“, šioje šventovėje matomų ar numanomų angelų giesmė. „Kiekvienas girdėsime ją kitokią. Manąją išdainuos smuikas ir akordeonas“, – sakė Hosokawa. Ieva Sipaitytė ir Raimondas Sviackevičius meistriškai, akustiškai prasmingai pateikė kompozitoriaus viziją. Muzikoje impresionizmo elementai išradingai derėjo su modernizmo ir tradicinės Azijos muzikos prieskoniais.
Renginiui rimtai rengtasi. Filmavimo kameros ir fotografai stengėsi įamžinti dovaną Vilniaus miestui ir Lietuvai. Du paeiliui vykę koncertai sulaukė gausios publikos. Kompozitoriaus viešnage bei muzikine dovana džiaugėsi Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, kitą dieną Hosokawą pakvietęs į pokalbį apie jo gyvenimą ir kūrybą, kūrybinius tiltus tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų.
1955 m. Hirošimoje gimęs Hosokawa daugiausia girdėjo XIX a. Europos kompozitorių kūrybą, susižavėjo korėjiečio Isang Yuno kūriniais. Vėliau studijavo Freiburge, Berlyne pas Klausą Huberį ir Brianą Ferneyhough. Didžiulę įtaką jam darė Darmštato vasaros kursai. Taip Hosokawa ilgam susisiejo su Vokietija. Yra pripažinęs, kad būdamas Vakaruose sau giliau atvėrė ir Japonijos kultūrą. Autorius teigia, kad jo muzikoje šiuolaikiškai atgimsta Japonijos dvasia. Kompozitoriui kūrinius užsako garsiausi Europos ir Azijos kolektyvai, operos teatrai, festivaliai. Hosokawa rašo teatrui, orkestrui, kamerinę muziką, kuria filmams, vis reikšmingiau naudoja japonų muzikos instrumentus. Kompozitorius yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – Japonijos fondo, Goethe’s Medalis už indėlį į Japonijos ir Vokietijos kultūrinius mainus. Hosokawa yra Takefu tarptautinio festivalio muzikos vadovas.