Apie triukšmą ir improvizaciją

Balandžio 26 d. Vilniuje koncertą surengsiantis Otomo Yoshihide – kompozitorius, multiinstrumentininkas, aktyvus laisvojo džiazo atlikėjas, kino muzikos kūrėjas. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Japonija sukūrė unikalų eksperimentinės muzikos lauką, kuriame vietos atranda ne tik ekstremalus triukšmas, neretai vadinamas japanoise terminu, bet ir tylus minimalizmas, susijęs su specifine onkyo improvizacijos kryptimi. Prie to svariai prisidėjo ir Yoshihide, kurį pelnytai galima laikyti kertiniu Japonijos improvizacijos ir eksperimentinės muzikos scenos architektu. Japonijos avangardo šlovės alėja neįsivaizduojama be Yoshihide’s.

Yoshihide pasaulinį pripažinimą pelnė praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje subūręs improvizacinio noise roko grupę „Ground Zero“, kurioje grojo ne tik gitara, bet ir patefonais. Vėliau jis tapo centrine onkyo improvizacijos, kuriai būdingas minimalizmas ir vadinamasis „tylus triukšmas“, figūra. Jo kūryba varijuoja nuo tankių koliažinių tekstūrų iki tylių, statiškų grynųjų tonų.

Visą pasaulį išmaišęs ir su ryškiausiais eksperimentatoriais grojantis kūrėjas balandžio 26 d. „Improdimensijos“ komandos pastangomis po 30 metų pertraukos vėl atvyksta į Vilnių ir „Mama studios“ patalpose (A. Mickevičiaus g. 29) surengs dviejų dalių koncertą. Pirmoje dalyje – solo pasirodymas, o antroje šalia Yoshihide’s scenoje išvysime Lietuvos improvizacinės muzikos ir laisvojo džiazo žymūnus: saksofonininką Liudą Mockūną ir multiinstrumentininką Arną Mikalkėną.

Artėjant koncertui dalinamės Estijoje gyvenančio garso menininko ir gitaristo Theodore’o Parkerio prieš koncertą Taline parengtu pokalbiu su Yoshihide. Pateikiame svarbiausius pokalbio fragmentus, atskleidžiančius šio japonų kūrėjo pasaulėžiūros detales.

Terminas „triukšmas“ (angl. noise) muzikiniame kontekste vartojamas itin dažnai. Mano galva, jis apima daugybę skirtingų muzikos tipų, referuoja į įvairias muzikos filosofijos, kultūros ar netgi etikos plotmes. Kaip jūs vertinate šią sąvoką?

Laikausi panašaus požiūrio. Žodis „triukšmas“ gali reikšti daug skirtingų dalykų, priklauso nuo to, kokiame kontekste jis vartojamas. Daugelis mane supančių žmonių jį vartoja muzikiniam žanrui apibūdinti, tačiau tai nereiškia, kad aš bandau kurti muziką šio žanro ribose. Man kur kas įdomiau galvoti apie triukšmą, pavyzdžiui, elektros instaliacijos, o ne muzikos kontekste. Mano įsitikinimu, noise etiketė muzikos kontekste prarado savo esmę. Nepaisant to, noise muzikos scenoje yra daug įdomių muzikantų ir mano paties susidomėjimas šia muzika neslopsta.

Kurį laiką Japonijoje buvo ypač populiarus onkyo terminas, kuris atspindėjo savitą požiūrį į improvizacinę muziką. Kas slypi už šio termino? 

Manau, kad onkyo (kaip ir noise), vos tik buvo imtas vartoti kaip žanrą nusakantis terminas, prarado savo vertę ir tapo madinga etikete. Iš dalies pats esu už tai atsakingas, todėl stengiuosi daugiau jo nevartoti ir kalbėdamas apie konkrečią muziką bandau pasitelkti konkrečius žodžius jai apibūdinti. Taip kur kas paprasčiau. Žinoma, dėl paprastumo tenka aukoti dalelę unikalumo, nes tokie terminai kaip onkyo tarsi prideda papildomo šarmo. O grįžtant prie noise muzikos, nepaisant to, kad pats žodis lyg ir suponuoja, jog tokia muzika turėtų būti nuobodi, ji tokia nėra. Šioje srityje toliau kuriama daug įdomios muzikos, kuri, mano manymu, tebedaro įtaką naujajai kartai.

Ar prisimenate, kada pirmą kartą panaudojote patefoną kaip muzikos instrumentą? Kokios mintys, idėjos ar emocijos privertė atsigręžti į tokį netipinį instrumentą?

Tai nutiko XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu taip pat grojau juostiniais magnetofonais ir kasetėmis. Iš pradžių man didelę įtaką padarė musique concrète idėjos ir Masayuki Takayanagi muzika. Kiek vėliau mane esmingai paveikė susidūrimas su niujorkiečiu Christianu Marclay’umi. Negalėjau nesižavėti, kaip jo darbuose tarsi be jokių pastangų musique concrète susilieja su improvizacija. Vėliau natūraliai vis daugiau dėmesio ėmiau skirti patefono, kaip muzikos instrumento, pritaikymui improvizacinėje muzikoje.

Kas šiuo metu jus labiausiai žavi improvizacinėje scenoje? Su kuo ir kokias idėjas norėtųsi įgyvendinti?

Pastaruosius 18 metų mane labiausiai įkvepia „Otoasobi“ projektas. Tai improvizacinis projektas, kurį inicijavo Kobės miesto studentai kartu su raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Aš taip pat su jais dirbau kaip vienas iš kolektyvo narių. Vaikai užaugo kaip viena šeima, o darbas su jais tapo pagrindiniu mano improvizacinės veiklos šaltiniu.

Taip pat palaikau kontaktus su daugybe improvizatorių iš kitų Azijos šalių. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas po pandemijos pamažu įgaus pagreitį. Visuomet džiaugiuosi turėdamas progos paimprovizuoti su savo kaimynais, pavyzdžiui, bendraamžiu būgnininku Yasuhiro Yoshigaki ar jaunosios kartos saksofonininku Kei Matsumaru. Be to, ypač vertinu laiką, kai improvizuoju su tokiomis vizionieriškomis asmenybėmis kaip šokėjas Minas Tanaka, poetas Gozo Yoshimasu ar visiems puikiai žinomas kompozitorius Ryuichi Sakamoto. Groti su jais – tiesiog nuostabu, tomis akimirkomis jaučiuosi visiškai laisvas. Dėl šios priežasties mane neseniai ypač sukrėtė Sakamoto mirtis – netekau nuostabaus savo kolegos.

Vertė ir parengė Vitalijus Gailius