Kuo džiaugtis, o kur pasitempti?

Prieš kelerius metus įkurtas „Baltijos naujosios muzikos tinklas“ (Baltic Contemporary Music Network) daugiausia veikia dviem kryptimis. Visų pirma telkia pajėgas tam, kad Baltijos šalių muzika būtų efektyviau pristatoma tarptautinėje scenoje. Antra, skatina bendradarbiavimą tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos naujosios muzikos kūrėjų ir atlikėjų. Pastarasis rezultatas jau neblogai pastebimas.

Viena svarbiausių tinklo apčiuopiamų veiklų yra „Baltijos muzikos dienos“ – festivalis, keliaujantis po visas tris šalis. Ratas apsisuko – festivalis, prasidėjęs Estijoje, tuomet dar nužymėtas pandemijos iššūkių, praėjusiais metais vyko Lietuvoje, Kaune, o ciklą užbaigia šiemet Latvijoje, Cėsyse ir Rygoje (kovo 18–31 d.).

Man kaip žurnalistei ir kritikei teko stebėti visus tris festivalius, o šiemet – apsilankyti „Baltijos muzikos dienų“ atidarymo renginiuose Cėsyse. Džiaugiuosi galėdama liudyti, kad bent jau dalis Baltijos šalių naujosios muzikos entuziastų susibūrė į bičiulišką bendruomenę, kuriai labai smagu ir tiesiog susitikti, pasidalinti idėjomis, ir išgirsti, ką naujo sukūrė kolegos. Atrodytų, nieko ypatinga, bet turiu pasakyti, kad iki šiam tinklui susiformuojant nuoseklesnio bendravimo tarp Baltijos šalių naujosios muzikos bendruomenių nebuvo, bendradarbiavimas buvo grindžiamas daugiausia pavieniais asmeniniais ryšiais, o pažintis su artimiausių bičiulių iš Latvijos ar Estijos kuriama muzika – fragmentiška.

Grįžkime į festivalio atidarymo renginius, vykusius Cėsyse kovo 18 dieną. Vienas jų buvo konferencija, kurioje daugiausia dėmesio skirta tolesnio bendradarbiavimo ir Baltijos regiono muzikos pristatymo tarptautiniu mastu potencialui aptarti. Nesileisiu į detalų konferencijos, kurioje, beje, dalyvavo ir kamerinio orkestro „Sinfonietta Rīga“ vykdomoji direktorė Anetė Toča, ir Cėsių koncertų salės vadovė Inesė Zagorska, pristačiusios savo vadovaujamų institucijų veiklas, aptarimą, bet artimiausiu metu turbūt galima laukti artimesnės bičiulystės su Skandinavija. Man asmeniškai įstrigo per interviu Točos išsakyta pastaba, kad su estais jie palaiko kūrybinius ryšius, tačiau su Lietuvos muzikinėmis institucijomis – nelabai. Kodėl? Palieku šiame tekste atvirą klausimą ir tikėjimą, kad kažkas perskaitęs suskubs tą klaidą taisyti, ir vieną geriausių kamerinių orkestrų Baltijos šalyse, puikiai interpretuojantį šiuolaikinę muziką, dažniau girdėsime pas mus.

Festivalio atidarymo koncerte mane labiausiai intrigavo du dalykai – pažintis su Cėsių koncertų sale, apie kurią jau buvo tekę girdėti, bet dar nebuvo tekę lankytis, ir latvių talento Krisčio Auznieko simfoninio 45 minučių veikalo „One“ premjera. Šį autorių atradau dar pirmajame „Baltijos muzikos dienų“ festivalyje, transliuodama per radiją vieną jo koncertų. Iškart supratau, kad susidūriau su išskirtiniu talentu. Antrą sykį Auznieko kūrybą teko išgirsti Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje 2021 m., kur jis nuskynė pergalę kompozitorių iki 30 metų kategorijoje.

Daug apie šį kompozitorių pasako ir tai, kad Auzniekas – Jeilio universiteto meno daktaras, jauniausias kompozitorius istorijoje, tapęs Latvijos didžiojo muzikos prizo laureatu, kūrėjas, kurio muzika jau skambėjo „Carnegie Hall“, Kenedžio centro, Walto Disney’aus koncertų salėse, jos klausėsi Londono „Southbank“ centro ir daugelio kitų prestižinių salių publika. Priminsiu, kad jam – trisdešimt. Ir užbėgdama už akių pasakysiu, kad šio kūrėjo rašoma muzika – tikrai ne radikalių eksperimentų šalininkų skonio. Labai taikliai ją apibūdino „Herald Tribune“ kritikai, pavadindami Auznieko kūrybą pilna „senamadiškos elegancijos“. Ir pats kompozitorius yra prisipažinęs siekiantis, jog iš jo muzikos koncertų klausytojas išsineštų kad ir ne visada patogias, bet teigiamas patirtis.

Išties stulbinantis apimtimi jo simfoninis veikalas „One“ (daug kur vadinamas pirmąja Auznieko simfonija, nors pats autorius prie tokio įvardijimo neprisiriša) – tai partitūra, kurioje telpa praeities muzikos patirtys. Muzika, kokią retai rašo XXI a. kompozitoriai. Kūrinys vieniems pasirodė šiek tiek banalus, kitiems – genialiai daugiasluoksnis. Kadangi pati jo klausiausi gana fragmentiškai, tiesiogiai transliuodama koncertą iš studijos koncertų salės gale, nedrįsiu palaikyti nė vienos pusės. Tačiau iš to, kiek spėjau išgirsti, galiu tik dar sykį patvirtinti išskirtinį Auznieko kaip  simfonisto talentą, jo „antiradikalumą“ ir išreikšti viltį, kad artimiausiu metu ši partitūra nuskambės dar sykį, galbūt interpretuojama kito orkestro. Nors Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gunčio Kuzmos, atliko „One“ lyg ir neblogai (juk palyginti dar nėra su kuo), iš to fragmentiško klausymosi atsimenu, kad nuolatos galvojau, jog atlikimas neužgriebia kūrinio esmės. Beje, labai laukiu, kada kuris nors Lietuvos orkestras, ar bent jau ansamblis, imsis Auznieko kūrybos (kol kas, deja, negirdėjau, kad jo muzika būtų atlikta pas mus), – tai labai talentinga, o ir klausytojui „draugiška“ muzika. 

„Baltijos muzikos dienų“ atidarymo koncerte lietuviškajam simfonizmui atstovavo, be abejonės, vienas geriausių ir sėkmingiausių pastarųjų metų lietuvių kompozitorių simfoninių veikalų – Žibuoklės Martinaitytės žėrintysis „Saudade“. Gyvą atlikimą, ką jau kalbėti apie įrašą, esu girdėjusi ne sykį, todėl buvo išties įdomu išgirsti latviškąją premjerą. Skambėjo kitaip. Tai, mano galva, lėmė ir kiek kitaip sudėlioti dirigento akcentai, bet labiausiai – Cėsių koncertų salės akustika. Ši erdvė puiki kameriniams koncertams, tačiau simfoninei muzikai – šiek tiek ankštoka. Klausantis apniko grynai akustikos nulemtas skambesio „sausumo“ ir erdvės stokos įspūdis. Dėl panašių priežasčių kiek nukentėjo ir estų gyvojo klasiko Erkki-Sveno Tüüro Koncerto klarnetui „Peregrinus Ecstaticus“ atlikimas.

Tačiau visa tai nenuneigia Cėsių koncertų salės puikumo. Manęs nenustoja stebinti, kad apie 15 tūkstančių gyventojų turinčiose Cėsyse iškilo salė (kasdienybėje veikianti ir kaip daugiafunkcis centras), visavertė akademinei muzikai atlikti, organizuojanti tris stiprius festivalius. Beje, ši salė turi ir ypatingą savo „globėją“ – joje nuolatos viešintį latvių kompozitorių Pēterį Vaską, kurio vardu pavadintas festivalis čia kasmet organizuojamas. Jis taip pat klausėsi „Baltijos muzikos dienų“ atidarymo koncerto.

Kokias išvadas iš Cėsių parsivežiau? Pirmiausia žinojimą, kad trys „Baltijos sesės“ šiuo metu yra ypač atviros viena kitai, ir ne tik muzikiniuose kontekstuose. Nors gali atrodyti, kad naujosios muzikos realybė atitolusi nuo geopolitikos, esu įsitikinusi, kad šie neramūs laikai skatina norą būti kartu. Tačiau tam, kad ši bendrystė stiprėtų, reikalingas ne tik nedidelio būrio entuziastų užsidegimas, bet ir aktyvesnis bei nuoširdesnis kitų muzikinių institucijų įsitraukimas. Kol kas atrodo, kad Lietuvos koncertinės įstaigos šiuo klausimu dar turi pasitempti. Tad paliksiu šiame tekste dar vieną viltį, kad taip ir bus padaryta.