Rėmais nesuvaržyti portretai

Kalendorinių metų pradžioje koncertų dinamika tradiciškai ramesnė, o praūžus pagrindinei festivalių bangai stoja trumpas atokvėpis. Tačiau pirmosiomis vasario dienomis šį pulsą užčiuopti vėl mėgino naujas, Vilniuje pirmą kartą vykęs šiuolaikinės muzikos festivalis „ContemPLAY“. Pavadinime slypintis jaunatviškumo ir eksperimentinės dvasios lydinys gana taikliai ir nepretenzingai atspindi tikslinę auditoriją, kurioje, kaip galima nuspėti, dominavo jaunoji karta – lietuvių bei užsienio studentai, atvykę iš įvairių Europos šalių. Festivalį inicijavo Lietuvos ansamblių tinklas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Aštuoni renginiai, vykę vasario 5–11 d., buvo skirti improvizacinės, elektroninės bei elektroakustinės muzikos praktikoms, kurių spektras – nuo laisvosios improvizacijos iki šiuolaikinės eksperimentinės muzikos. Klausytojų įvairovė liudijo demokratišką festivalio toną, tad ateities perspektyvos gana optimistinės.

Galima retoriškai klausti: ar ne per daug šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje? Ar šioje palyginti siauroje geografinėje nišoje efektyviau veikia įprastas sezoninių renginių koncentratas, ar, priešingai, nepertraukiama, saikingai dozuojama pasiūla? Kaip matome, esama įvairių strategijų klausytojams pritraukti, tačiau norėtųsi išsamiau apžvelgti ir vieną festivalio koncertą, vykusį vasario 7 d. „Organum“ salėje.

„LENsemble PLAY“ – kompozitorių Johanneso Schöllhorno (Vokietija) ir Vykinto Baltako koncertas-portretas. Viena vertus, portreto žanras implikuoja žvilgsnio intymumą, regėjimo lauko apribojimą ties konkrečiu asmeniu, jo unikaliais bruožais ar savybėmis. Kita vertus, portreto dominantė – konkreti asmenybė, o juk meno istorijoje gausu pavyzdžių, kai biografija tampa kone autonomišku meno kūriniu. Taigi šis auto gali būti dvejopas: grynai egoistinis arba nukreiptas į kitą, tarsi ieškant pokalbio partnerių – gyvų arba mirusių. Štai toks dialogas ir užsimezgė tą vakarą koncerte, kuriame skambėjo abiejų kompozitorių kūriniai.

Johanneso Schöllhorno (g. 1962) kūryba – išskirtinis atvejis vokiečių šiuolaikinės muzikos kontekste. Krašte, kuriame Darmštato apologetų įtaka gyva iki šiol, nelengva išvengti vyraujančios estetinės paradigmos įtakos. Vis dėlto Schöllhorno muzika kai kuriais aspektais artimesnė prancūzams nei vokiečiams. Joje esama sąlyčio taškų su Gérard’o Pessono kūryba, kurioje istoriniai artefaktai (praėjusių epochų kompozitorių kūriniai) perdirbami pasitelkiant išradingas instrumentines sudėtis ir jų tembrines konfigūracijas. Koncerte skambėjo trys iš penkių Schöllhorno kūrinio „Sérigraphies“ dalių: Noktiurnas, Preliudas ir Barkarolė. Šį ciklą galima laikyti savotiška vėlyvosios Gabrielio Fauré muzikos parafraze. Kompozitorius naudoja Fauré harmonines struktūras, kurios ištęsiamos laike, o mišraus ansamblio instrumentai pasitelkiami kintančioms tembrinėms kombinacijoms bei akustinėms erdvėms kurti. Laiko atžvilgiu kūrinys primena lėto kismo Mortono Feldmano kompozicijas.

Antrasis koncerte skambėjęs Schöllhorno kūrinys konceptualiu pavadinimu „X“ grįstas neįprastu žodynu, išleistu praėjusiame amžiuje, dar Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Jame žodžiai klasifikuojami pagal galūnes. Skambant muzikai, atlikėjai, tarsi skaitydami statistinę deklaraciją, taria žodžius nustatyta eilės tvarka.

Schöllhorno kūrinius papildžiusios Vykinto Baltako (g. 1972) kompozicijos taip pat parinktos pagal tam tikras istorines sąsajas. Viena jų, „Smokey Arnold“ (2015), sukurta vadinamojo pjero ansamblio sudėčiai, kurią Arnoldas Schönbergas panaudojo savo garsiojoje vokalinėje melodramoje „Mėnulio Pjero“. Koncerto programą įrėmino dar dvi Baltako pjesės smuikui, kurias ekspresyviai pagriežė Rusnė Mataitytė. Pirmoje jų, „Music of falling sounds“ (2015), smuiką papildo elektronika, subtiliai pratęsianti aforistiškus blyksnius, atliekamus viršutinėmis smuiko stygomis. Antroji kompozicija „Eine kleine Nachtmusik“ (2013) sufleruoja nuorodą į Wolfgangą Amadeus Mozartą, tačiau tai – lopšinė, kurią Baltakas prieš miegą dainuodavo savo dukrai. Pavadinimas tampa tiesiogine turinio nuoroda.

Programoje skambėjusius kūrinus atliko Lietuvos ansamblių tinklo pajėgos – Rusnė Mataitytė (smuikas), Vytenis Gurstis (fleita), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Jonė Punytė-Svigarienė (fortepijonas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Džiugas Daugirda (perkusija), Edmundas Kulikauskas (violončelė), dirigavo Vykintas Baltakas. Lietuvos ansamblių tinklas per trumpą laiką parengė sudėtingą programą, tiesa, keliuose kūriniuose vietomis šiek tiek pristigo atlikimo preciziškumo. Verta išskirti Mataitytės tiksliai ir išraiškingai atliktas Baltako pjeses, kurias teko klausyti jau ne pirmą kartą. Koncerto atmosferą kūrė kruopščiai parinktų kūrinių dialogas, kurį pynė konceptualios idėjos bei skirtingų epochų kompozitorių portretai.