Monologas dviem

2022 m. gruodžio 17 d. skubėjau į Kauną genama smalsumo išgirsti pianistą, kurio pavardę vis minėdavo kolegos, besižavintys Lied menu. Tą vakarą nyderlandų kilmės muzikai Henkas Nevenas (bosas-baritonas) ir Hansas Eijsackersas (fortepijonas) atliko Franzo Schuberto dainų ciklą „Gražioji malūnininkė“, sukurtą 1823 m. pagal Wilhelmo Müllerio eiles.

Abu koncerto atlikėjai yra sukaupę solidžią koncertinę patirtį ir gausų repertuarą. Henko Neveno biografijoje šalia kamerinės muzikos rečitalių prestižinėse scenose puikuojasi įvairiausių operų vaidmenys ir soliniai pasirodymai su orkestru nuo baroko iki Puccini, Brahmso bei Mahlerio. Klausydama jo interpretuojamų „Gražiosios malūnininkės“ dainų, žavėjausi itin sumaniai ir meistriškai naudojamu nedidelio stiprumo balsu, kurio garso vietomis trūko, ypač siekiant dainų kulminacijos, netgi jaukioje Kauno filharmonijos Didžiojoje salėje.

Dvidešimties Schuberto dainų atlikimas per vieną koncertą (be pertraukų) – iššūkis bet kokio pajėgumo balsui. Santykinai trumpesnių, lengvesnių pirmos ciklo pusės dainų gausa palengva nualina balsą, o antroje dramos dalyje kūriniai sudėtingėja, didėja apimtys, atlikimas reikalauja vis daugiau dvasinių ir fizinių jėgų bei ištvermės. Galbūt tai sąmoningas kompozitoriaus užmojis – pabrėžti pagrindinio veikėjo vidinių išgyvenimų virsmą ir dramaturgiškai susieti personažo ir atlikėjo kančią? Nepaisant keleto netvirtai suskambusių viršūnių ar nutylėtų motyvų, Neveno atlikimas imponavo teksto raiška, aiškių ir įvairių atskirų dainų ir spalvingų personažų kiekvienoje jų charakterių kūrimu. Kaip gerai surežisuotame monospektaklyje girdėjome skirtingas jaunojo malūnininko, šeimininko ir jo dukters, upelio kalbos intonacijas, išradingai kuriamas dramaturgines scenas. Didžiulę pagarbą kelia dainininkai, tokios apimties ir sudėtingumo kūrinius atliekantys mintinai. Kaip tik toks įtaigus dainininkas-aktorius, perteikiantis ir balsu įkūnijantis teksto gramatinius, sintaksinius ir poetinės kalbos niuansus bei prasmes, pasirodė esąs Nevenas. Tai dainininkas, tobulai pritaikęs savo balsą ir intelektą Lied žanro atlikimui.

Pianisto Hanso Eijsackerso biografija taip pat įspūdinga tiek solo, tiek kamerinės muzikos srityse. Klausantis puikiai sustyguoto Lied dueto, teko konstatuoti, kad visgi tą vakarą pirmu smuiku griežė pianistas. Dainininkas protarpiais kovojo su balso problemomis, jo muzikinė raiška buvo kiek santūresnė nei scenos partnerio, kuris prie fortepijono tryško nuoširdžiu pasimėgavimu tuo, ką daro. Neribotos pianisto techninės galimybės sudarė visas sąlygas skleistis kūrybinei laisvei. Eijsackerso instrumentas dainavo, replikavo, iliustravo, kvėpavo, palaikė, jungė ir vedė melodines bei harmonines linijas. Būtų neteisinga teigti, kad pianistas scenoje dominavo ar konkuravo su dainininku. Girdėjome aukščiausios klasės ansamblinį muzikavimą, kryptingą bendro kūrybinio tikslo siekį. Visuotinai pripažįstamas faktas, kad Lied pianistas – lygiavertis dainininko partneris. Šiuo atveju buvo momentų, kai girdėjome net tam tikrą pianisto kuklumą, greičiausiai nulemtą scenos partnerio balso dinaminės skalės, prie kurios buvo tobulai prisitaikyta.

Eijsackerso Schuberto interpretacija taip pat reikalauja atskiro dėmesio. Klausantis ciklo buvo akivaizdu, kad jis atliktas ne vieną ir ne du, o greičiau dešimtis kartų. Didžiausia kūrinio vertė atskleidžiama derinant sukauptą koncertinę patirtį ir kūrybinį atradimo džiaugsmą. Kitaip tariant, kai atlikėjas įstengia naujai, tarsi pirmąkart, perteikti kokybišką pažįstamo teksto turinį. Šiuo aspektu pianistas demonstravo užtikrintą, savitą kūrinio suvokimą ir brandų teksto perskaitymą. Fortepijono partijos faktūras Eijsackersas traktavo itin raiškiai, net azartiškai, sėkmingai laviruodamas tarp laikmečio stilizavimo ir romantiškumo, nevengdamas agoginės laisvės, gausaus (bet meistriško) pedalizavimo, išradingai taikydamas netikėtą artikuliaciją ar touché, puikiai valdydamas laiką makro- ir mikrolygmenimis. Eijsackersas užkrečiamai mėgavosi kiekvienu sąskambiu ir buvo itin lankstus bei kūrybiškai jautrus scenos partneriui. Girdėjau tobulą ir visais atžvilgiais sektiną Lied pianisto pasirodymą.

Dviejų ryškių meninių asmenybių dueto išraiškingą ir vientisą „Gražiosios malūnininkės“ interpretaciją prilyginčiau dramatinių ir lyrinių atverčių prisodrintam monospektakliui.

Sceninė atlikėjų laisvė ir kūrybiškumas gelbėjo dar vienu aspektu. Nežinia, ar stingant informacijos apie dainų ciklą ir jo turinį, ar dėl ne visiems suprantamo vokiško dainų teksto, salėje buvo nuobodžiaujančių žiūrovų, tuo metu kita klausytojų grupė jautė pareigą plojimais dėkoti už kiekvieną nuskambėjusią dainą. Nuo ciklo pradžios atlikėjai nedviprasmiškai leido suprasti, kad norėtų muzikuoti nepertraukiami, tačiau publika išliko nepermaldaujama iki pat ciklo pabaigos... Žinoma, tokio kalibro atlikėjų pertekliniais plojimais iš vėžių neišmuši. Pianistas visur, kur tik leido muzikinė medžiaga, dainas tarpusavyje jungė attacca, užbėgdamas už akių publikos kėslams. O po dainų pabaigą pabrėžiančių forte akordų atlikėjai aplodismentus priėmė, sykį net nusilenkimu. Tiesa, atrodo, kad po dainos „Mein!“ („Manoji!“), prieš „Pause“ („Pauzė“) jie ir planavo daryti pertraukėlę, panaudodami dramaturginį siužeto lūžį. Dainininkas spėjo gurkštelėti vandens ir lakoniškai pakomentuoti ciklo turinio kryžkelę. Galbūt koncerto pranešėja, pristatanti atlikėjus ir programą, galėtų prisidėti prie publikos edukavimo, perduodama atlikėjų pageidavimą muzikuoti be trukdžių. Šią komunikacijos spragą pasibaigus koncertui užlopė dainininkas: dėkodamas už plojimus, elegantiškai atsiprašė už dalies jų ignoravimą, siekiant kūrinio vientisumo.

Pasigedau koncerto programėlės, kurioje klausytojų patogumui ir sklandesniam turinio suvokimui turėtų būti sudėti bent jau ciklo dainų pavadinimai, o dar geriau – dainų tekstai lietuvių kalba. Tai gerokai prisidėtų prie publikos įsitraukimo į muzikinį „Gražiosios malūnininkės“ spektaklį ir Lied žanro populiarinimą mūsų krašte, kur jo sklaidą natūraliai stabdo didesnei klausytojų daliai nesuprantamas tekstas.

Henko Neveno ir Hanso Eijsackerso dueto koncertas paliko didelį šilto, natūralaus muzikavimo ir intelektualios interpretacijos sėkmingos sąveikos įspūdį. Gaila, kad tokie puikūs koncertai pasiekia gana mažą klausytojų ratą: Kauno filharmonijos salė buvo geriausiu atveju pusiau užpildyta. Pasigėrėti tokios kokybės muzikų meistriškumu vertėtų keliauti ir iš toliau nei sostinė. Linkiu koncertinei įstaigai stiprinti informacijos sklaidą, kad jų organizuojami renginiai sulauktų didesnio dėmesio ir pasiektų platesnę auditoriją.