Operos-baleto „Dievo avinėlis“ atlikėjai rengiasi svarbiausiai akistatai

Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ niekada nebuvo pastatytas scenoje, tačiau tai nesutrukdė šiam kūriniui tapti lietuviškos muzikos legenda. Rengdamasis keturis dešimtmečius lauktai premjerai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradėjo gyvus susitikimus su „Dievo avinėlio“ pastatymo kūrėjais. Jau pirmasis toks susitikimas sulaukė didelio publikos susidomėjimo.

Kompozitorius Bajoras pasakojo, kad prie vienintelės jo parašytos operos libreto 9-ojo dešimtmečio pradžioje dirbo net trys autoriai: prozininkas Rimantas Šavelis, poetai Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Visi jie išėjo į dvasių pasaulį, taip ir nesulaukę „Dievo avinėlio“ premjeros. „Tuo metu buvau labai įsitraukęs į vokalinę muziką ir norėjau parašyti operą, bet jokiu būdu ne istorinę apie praėjusius laikus, o tų dienų. Žinoma, partizanų tada „nebuvo“, bet ta tema Lietuvoje dar buvo labai skaudi. Ieškodamas siužetų, daug skaitydavau. Ir pasitaikė man Rimanto Šavelio romanas „Dievo avinėlis“. Mano paprašytas, rašytojas padarė gan sausą libreto „karkasą“. Tada pasikvietėme poetą Marcelijų Martinaitį, kuris pridėjo keletą gražių epizodų, tik parašytų labai ilgais, gremėzdiškais sakiniais. Galiausiai kreipėmės į Sigitą Gedą, šis į tekstą įnešė lakoniškumo ir liaudiško humoro. Taip gimė galutinis „Dievo avinėlio“ libreto variantas. Apie tai, kad šiame spektaklyje bus ir baleto, galvojau nuo pat pradžių, palikdamas didelius muzikos epizodus vien šokiui, be jokio dainavimo“, – pasakojo Bajoras. 

Tad nereikėtų stebėtis, kad režisuoti „Dievo avinėlį“ ėmėsi choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis. „Kalbantis su kompozitoriumi išryškėjo, kad mums abiem nesinori atkuriamosios dokumentikos apie pokario laikotarpį, nes prasminiai „Dievo avinėlio“ akcentai yra visai kitur. Nevengiame pokario kovų temos, bet tai labiau laiko aplinkybė, negu esmė. Ne veltui kūrinio finale choras skelbia: „Ateina laikas – tiesos laikas!“ Pagrindinis spektaklio personažas – žmogus, patekęs į ribinę situaciją. Dabar, išgyvendami sudėtingą laikotarpį, visi esame šiek tiek ribinėje situacijoje, todėl susimąstymas, kaip mes gyvename ir kas iš tikrųjų svarbu, man yra šio spektaklio esmė“, – teigė Rimeikis.

Premjeros muzikos vadovas Gintaras Rinkevičius, per premjerą diriguosiantis savo vadovaujamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, pirmiausia paragino visus premjeros laukiančius imti į rankas knygą: „Labai prašau visų perskaityti Šavelio romaną, nes jis yra puikus. Jame daug smulkių gražių detalių, kurių operos žanras tiesiog nepajėgus atskleisti. Užtat, remdamasis muzika, jis atskleidžia kitus svarbius dalykus. Manau, kad Bajoras parašė tikrai labai įdomią muziką – su dodekafonija, su tarsi Puccini „Bohemoje“ atsikartojančiais leitmotyvais. Man nėra šansų paaiškinti, ką ši muzika reiškia, bet ji perteikia tiesą ir gilų meną“, – sakė dirigentas.

„Sakoma, kad Bajoras yra didžiausias atlikėjų baubas: salėje pamatę autorių, visi muzikantai būna nustėrę. Kito taip gerai girdinčio ir taip gerai žinančio, ką ir kodėl padarė, kompozitoriaus aš Lietuvoje nerasčiau“, – pripažino muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.

Ar atsakomybė prieš kompozitorių neslegia būsimosios LNOBT premjeros statytojų? „Kadangi kūrinys taip ilgai laukė savo pastatymo, jaučiu didžiulį jo svorį ir atsakomybę. Bet norėdamas kažkaip išgyventi iki premjeros stengiuosi susitelkti tik į tai, kas turi būti scenoje“, – neslėpė „Dievo avinėlio“ režisierius ir choreografas Rimeikis.

Dirigentas Rinkevičius, kuriam teko atlikti nemažai Bajoro muzikos, ragino nepasiduoti kompozitoriaus atlaidumo iliuzijai: „Jeigu autorius žino, ko nori, – vadinasi, dar ne viską padarei, kad autorius būtų laimingas. Iš visų jėgų stengsimės, kad kompozitoriaus veidas būtų giedras.“  

Operos-baleto „Dievo avinėlis“ premjera LNOBT scenoje – lapkričio 17, 18 ir 19 dienomis.