Čiurlionio gimtadieniui

Šiemet minint 147-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, Nacionalinė filharmonija, M.K. Čiurlionio namai Vilniuje ir Tytuvėnų festivalis dovanojo klausytojams pianisto Alexejaus Volodino rečitalį. Atlikėjo biografijoje puikuojasi 2003 m. pergalė Géza Andos konkurse Ciuriche (Šveicarija), Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos diplomas ir pasaulinio garso legendos Eliso Virsaladzės pavardė – A. Volodinas buvo vienas mėgstamiausių jos mokinių.

Savo tinklalapyje pianistas prisistato kaip išskirtinai romantinės fortepijoninės muzikos atlikėjas. Nuo pirmų pasirodymo scenoje akimirkų jis kuria ryškų, ekspresyvų, tačiau aristokratiškai santūrios kūno kalbos, pabrėžtinai savimi pasitikinčios asmenybės įspūdį. Atsigręžiant į nepamirštamą 2019 m. Eliso Virsaladzės rečitalį toje pačioje Vilniaus scenoje, jaučiami tam tikri ugdytinio ir pedagogės sceninio įvaizdžio panašumai. A. Volodino virtuozinis pasirengimas, neišsemiami garsinės skalės horizontai, sąmoningas laiko ir erdvės valdymas išties imponuoja. Pianistas išskirtinai lengvai valdo kūrinio formos dramaturgiją. Rugsėjo 21-osios vakarą filharmonijos scenoje karaliavo tikras tradicinės rusų pianistinės mokyklos, grįstos sveika emocionalumo, virtuoziškumo ir racionalumo pusiausvyra, atstovas.

Atitinkamai pasirinkta koncerto programos koncepcija – Čiurlionio ir Chopino kūrybos dialogas. Dvi ikoninės Lietuvos ir Lenkijos kultūros figūros išties turi nemažai sąsajų, sietinų su romantizmo estetika. Muzikos tyrėjai pabrėžia, kad Chopino kūryba darė didelę, net lemiamą įtaką Čiurlionio kūrybinio stiliaus formavimuisi, ypač fortepijoninės muzikos žanrų pasirinkimui.

Iš daugybės Čiurlionio kūrinių fortepijonui vakaro programos pradžiai pasirinkta retai atliekama ankstyvojo kūrybos periodo Sonata F-dur (VL 155), sukurta dar laikantis neoromantinės tradicijos, kai kompozitorius studijavo Varšuvos muzikos institute. Lietuvių pianistė Gabrielė Kondrotaitė, gilindamasi į Čiurlionio ir Chopino sąsajas, teigia, kad šis Čiurlionio kūrinys turi daugiausia panašumo su lenkų genijaus kūryba, įvardydama tam tikro sąskambio („Chopino akordo“) garsinį atkartojimą. Ko gero, dėl tos priežasties klausantis Sonatos, atliekamos A. Volodino, neapleido jausmas, kad kūrinys galėjo būti sukurtas Chopino. Artimi atlikėjo skambinimo manierai buvo ir Preliudas (VL 182) bei Mazurka (VL 234), susieti bendros h-moll tonacijos. Iš harmoningo derinio kiek išsiskyrė Mažų peizažų ciklas „Jūra“ (VL 317). Šį opusą vienintelį atlikėjas grojo iš natų, iš dalies prarasdamas visą rečitalį lydėjusią prikaustančios įtaigos galią. „Jūra“ nuskambėjo „šiuolaikiškai“, atskirų bangų fragmentais, vietoj įprasto gaivališko vientiso stichijos paveikslų ciklo. O štai Sonata ir kiti Čiurlionio kūriniai interpretuoti kiek šopeniškai – ryškiais, drąsiais potėpiais. A. Volodino rankose Čiurlionio pastelės suskambo aliejinės tapybos ekspresija.

Šalia Čiurlionio kūrinių vakaro programoje skambėjo trys Chopino opusai: Barkarolė Fis-dur, op. 60, Polonezas-fantazija As-dur, op. 61, bei dvylika Etiudų, op. 25. Vakaro akcentu tapo etiudų ciklas. Paprastai kiekvienas jų kelia atlikėjui didžiulių iššūkių, tačiau A. Volodino rankose dvylika etiudų suskambo lyg žaismingų pjesių („Bitės“, „Raitelis“, „Neteisinga nata“, „Drugelis“ ir pan.) virtinė, nekelianti pianistui jokių pastebimų technikos sunkumų. Nors programinių etiudų pavadinimų Chopinas savo kūriniams nedavė, amžininkai ilgainiui „prilipdė“ vardus efektingoms virtuozinėms pjesėms, tarsi siekdami prilyginti Chopino etiudus Ferenco Liszto to paties žanro bravūriniams kūriniams su pavadinimais.

A. Volodino Chopino muzikos interpretacija subtili, lyriška, esant reikalui valinga. Atlikėjas naudojo įvairias filharmonijos scenoje stovinčio „Steinway“ instrumento raiškos galimybes, nuo fortissimo kaskadų iki mistinio piano kolorito. Pianisto virtuoziškumas, laisvas visų Chopino muzikoje esamų pianistinės technikos rūšių valdymas nepaliko abejingų ir vietomis tiesiog gniaužė kvapą. Koncerto įspūdį šiek tiek gadino dažnas paskutinio kūrinio akordo palikimas ilgam aidėti pasitelkus pedalą, bravūriškai numetant rankas. Su tokia finalinio garso skambesio „uždanga“ atlikėjas nesivaržė demonstruoti atpalaiduojančių judesių arba akivaizdžiai kaupti jėgas ir persiorientuoti į toliau programoje skambėsiantį kūrinį, sukuriant abejotinos vertės attaca efektą. Vienas toks atvejis visos programos kontekste nebūtų atkreipęs dėmesio, tačiau stebint kiekvieną kūrinį lydintį procesą aplankė nedidelė abejonė sceninės kultūros klausimu. Nepaisant šio, labiau profesionalams pastebimo niuanso, didžioji publikos dalis buvo sužavėta atlikėjo muzikavimo. Dėkodamas už šiltą priėmimą pianistas dovanojo klausytojams dar dvi miniatiūras: Chopino Noktiurną, op. 15, Nr 1 F-dur ir Nikolajaus Medtnerio „Pasaką“, op. 34, Nr. 2 e-moll.

Sveikindama mūsų tautos genijų su gimimo diena džiaugiuosi, kad ryškūs užsienio atlikėjai puoselėja ir skleidžia jo sukurtą muziką. Sykiu su padėka organizatoriams norėčiau anonsuoti jų pažadą kitąmet ta pačia proga surengti ukrainiečių pianisto Dmytryjaus Levkovichiaus koncertą.