Mykolo Oginskio muzikos festivalyje

Nors poilsiautojus džiugino tropiniai vasaros karščiai, Nacionalinėje filharmonijoje virė kūrybinis darbas. Su Nacionaliniu simfoniniu orkestru dirbo ilgametis jo meno vadovas, o dabar – garbės dirigentas Juozas Domarkas. Kolektyvas parengė Jono Tamulionio „Lietuviškąjį Requiem“. Šiuo tautine dvasia alsuojančiu opusu rugpjūčio 27 d. pradėtas Tarptautinis Mykolo Oginskio muzikos festivalis Plungės Oginskių rūmuose. Koncerte taip pat dalyvavo choras „Vilnius“ (vad. Artūras Dambrauskas) ir solistai: Kristina Zmailaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Edmundas Seilius (tenoras), Egidijus Dauskurdis (bosas). Džiugu, kad dėl programų tautiškumo ir dvasingumo šių metų festivalis sulaukė ženklios Kultūros tarybos paramos. Renginius tradiciškai remia ir Plungės rajono savivaldybė, Plungiškių draugijos mecenatai.

Requiem – stambios apimties religinės tematikos kūrinys, komponuojamas anapilin iškeliavusiųjų atminimui. Galbūt dėl šios priežasties Requiem žanro kompozitoriai imasi sulaukę kūrybinės, o neretai ir gyvenimo brandos. Įdomu, kad Tamulionio kūrinyje liūdesio beveik nėra. Skamba ne vien tradiciniai liturginiai tekstai, bet ir lietuvių kalba. Nuo pirmųjų taktų fiziškai pajaučiame garsais perteikiamą šviesą, kuri silpnėja ir stiprėja, o plėtojant kūrinį garsais išsiskaido į visas spektro spalvas. Kelionę anapilin kompozitorius supranta kaip natūralų virsmą, kaip asmenybės perėjimą į kitą – dvasinę – dimensiją; tai ryškiai perteikta dešimtoje ciklo dalyje „Lux aeterna“ („Amžinoji šviesa“). Priešpaskutinė ciklo dalis „Dolorosa“ („Sopulingoji“) tampa emociniu kūrinio centru, perteikiančiu nenusakomus artimiausio žmogaus netekties jausmus. Šiame epizode labai sėkmingai panaudota fonograma, kurioje įrašyta lietuviška našlaičių daina, skambanti šviesiai, į kūrinio kontekstą įliejanti naujų muzikinių spalvų ir prasmių.

Po generalinės repeticijos trumpai pakalbinau šio kūrinio dirigentą maestro Juozą Domarką.

Gerbiamasis maestro, apima didelis džiaugsmas, kai stojate prie dirigento pulto. Gėrimės jūsų energija, supratingumu, kuriuos jaučiame kiekvieną minutę. Su nuostaba stebime nesenstantį jūsų profesionalumą. „Lietuviškojo Requiem“ partitūra nėra paprasta – joje gausu metro, tempo, dinamikos pasikeitimų. Išskirtinio dėmesio ir patirties reikalauja instrumentuotės subtilybių perteikimas. Kūrinio tautinė dvasia taip pat pati savaime neatsiranda. Kokios jūsų mintys apie šį kūrinį?

Jono Tamulionio kūrybą diriguoju nuo jaunystės, kaip ir daugumą lietuviškų monumentalių opusų. Gaila, kad neturėjome galimybės šį kūrinį atlikti koncertų salėse, nes pirmasis šio kūrinio atlikimas įvyko 2019 metais Marijampolės Šventojo Arkangelo Mykolo bazilikoje. Aidinti bažnyčios akustika tokiai muzikai ne visada palanki, daug subtilių momentų tokiomis sąlygomis tiesiog prapuola. Repetuojant filharmonijoje, didžiosios koncertų salės akustika atskleidžia tobulintinas orkestruotės smulkmenas, tačiau bendra kompozicija ir sumanymas yra geras. Kūrinyje skamba ne tik tautinės intonacijos, bet ir autentiška žemaitiška rauda, kurią fonogramoje atlieka folkloro dainininkė, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, akademinio žemaičių jaunimo aktyvistė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Mukaitė-Sungailienė. Atlikimui būtina ir nepriekaištinga dikcija. Aišku, geresniam opuso skambesiui reikėtų daugiau choristų. Gal vertėtų padidinti „Vilniaus“ choro dainininkų būrį. Gaila, kad autorius neturi galimybių dalyvauti festivalyje pristatomoje tarptautinėje „Lietuviškojo Requiem“ premjeroje, tačiau iš Ispanijos visiems siunčia saulėtus sveikinimus!

Papasakokite apie savo dabartinę koncertinę veiklą.

Koncertine veikla užsiimu kur kas mažiau. Pagal senas tradicijas, kviečia kaimynai lenkai iš Balstogės, Bydgoščiaus, kitų miestų. Pavasarį ten dirigavau du koncertus. Atlikome Ludwigo van Beethoveno Septintąją simfoniją, Wolfgango Amadeus Mozarto Antrąjį koncertą smuikui ir Niccolò Paganini smuiko koncertą. Solistai – vietiniai lenkų atlikėjai. Esu dalyvavęs tarptautinių konkursų žiuri darbe, atstovavau Lietuvai septyniuose Grzegorzo Fitelbergo konkursuose. Dabar ši mano veikla aprimo.

Grįžkime prie Oginskio festivalio. Kuo ypatingas šių metų renginys?

Tai jau septynioliktasis tarptautinis festivalis Plungės Oginskių dvare. Skaičius gana solidus. Net ir per pandemiją rengėme festivalius. Kiekviename renginyje galima rasti išskirtinių detalių. Šiame festivalyje tarptautiniu mastu skamba Tamulionio „Lietuviškasis Requiem“. Antrame koncerte griežė Balstogės simfoninis orkestras, solistė – lietuvaitė smuikininkė, studijuojanti Londone, Ugnė Liepa Žuklytė. Balstogės orkestrui vadovauja Mirosławas Błaszczykas, anksčiau vadovavęs Katovicų orkestrui. Tačiau į Plungę jis atvykti negalėjo ir pasiūlė, kad vietoj jo diriguotų lietuvių muzikas. Priminiau jam, kad gretimo Torunės miesto simfoniniam orkestrui vadovauja mūsų Dainius Pavilionis. Taip ir susitarėme dėl dirigento. Koncerto programoje daug lenkiškos muzikos ir Mozarto Penktasis koncertas smuikui A-dur.

Festivalyje rugsėjo 10 d. grieš Klaipėdos kamerinis orkestras. Greta lietuviškos muzikos skambės ir Vilniuje kontrabosą studijavusio žymaus latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko kūrinys. Diriguos LMTA doktorantas, mano studentas Imantas Šimkus. Kūrinius altui solo atliks Valstybinio Vilniaus kvarteto altininkė Kristina Anusevičiūtė. Rugsėjo 17 d. tradiciniam Žemaitijos muzikos mokyklų moksleivių koncertui „Rudens akvarelė M.K. Čiurlioniui“ diriguos klaipėdietis Tomas Ambrozaitis. Baigiamajame festivalio renginyje rugsėjo 24 d. išvysime Klaipėdos muzikinio teatro pastatytą Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“. Choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Tomas Ambrozaitis. Kaip matome, kiekviename koncerte vyrauja lietuviški ir žemaitiški motyvai.

Kitų metų festivaliui planuoju kompozitorių – Lietuvos nacionalinės premijos laureatų – koncertą. Jam diriguotų vienas mano mokinių. Greta Lietuvos kolektyvų pakviestas Ukrainos nacionalinis kamerinis orkestras „Kyiv Soloists“ (vadovas Anatolijus Vasilkovskis). Planuojame pakviesti pučiamųjų orkestrą „Trimitas“ su klasikine programa, kuriai diriguos Karolis Variakojis. Praeityje teko ir man dirbti su šiuo kolektyvu. Įdomu, kad tuomet dalį klasikinio repertuaro grojome iš trofėjinių vokiškų natų, kurių pusė vagono atkeliavo iš Karaliaučiaus. Deja, dabar jos jau sunyko... Kitame festivalyje laukiame ir Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėjų su Giuseppe’s Verdi opera „Nabukas“.

Žvelgdamas į ateitį, matyčiau galimybę, kad Oginskių rūmuose galėtų įsikurti Lietuvos nacionalinės filharmonijos Žemaitijos filialas. Žinia, kad tęsiant senas Oginskių mecenavimo tradicijas daugiau nei tūkstantį klausytojų pritraukiantys festivalio renginiai yra nemokami.

Dėkoju už pokalbį.

P. S. Po iškilmingų Nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, Plungės rajono mero Audriaus Klišonio, Plungiškių draugijos prezidento Liudo Skieraus, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus Alvido Bakanausko sveikinimų festivalio pradžios koncertas nuskambėjo pilnutėlėje salėje. Kelios dešimtys muzikos mylėtojų salėje nebetilpo, tad klausėsi Jono Tamulionio „Lietuviškojo Requiem“ lauke. Po koncerto unikalios ir subtilios akustikos erdvėje aidėjo pagarbiai stovinčios publikos ovacijos, skambėjo padėkos mecenatams žodžiai ir entuziastingi susižavėjimo šūksniai Plungės garbės piliečiui maestro Juozui Domarkui.