Ypatingas arbatos vakaras su dainomis

Birželio 22-osios vakarą Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus svetainėje išvydome nuotaikingą muzikinį spektaklį, kupiną intrigos, jaukumo, malonaus bendravimo, šiltos arbatos ir šviežių skanėstų. Teatras „Arbatvakariai“ klausytojus nukėlė į XIX a. viduryje–XX a. pradžioje Vilniuje lietuvių rengtų slaptų susibūrimų laiką bei nuotaiką. Tokiuose muzikos vakaruose skambėdavo lietuviškos dainos, lietuviškas žodis, būdavo šokami tautiniai šokiai, vykdavo bendravimas bei užsimegzdavo naujos pažintys. Smagu, kad ir šio vakaro metu viskas vyko panašiai. Renginio pradžioje namo-muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė pasidžiaugė, kad į muzikinius vakarus susirenka vis daugiau nuolatinės publikos, – tai buvo jaučiama ir dabar sėdint tarp klausytojų: svetainė dūzgė nuo kalbų, buvo girdimos panašios frazės, kaip „jūsų veidas atrodo matytas, turbūt jau buvome čia susitikę“.

„Arbatvakario“ programa kvietė susipažinti su lenkų kompozitoriumi Stanisławu Moniuszko (1819–1872), kurio 150-ąsias mirties metines minime šiais metais. Būtent Vilniuje kompozitorius praleido 18 gražiausių savo kūrybos ir meilės metų, vargonavo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Gyvendamas Vilniuje sukūrė ne tik šeimą, bet ir daugelį savo kūrybos perlų: operą „Halka“, „Aušros vartų litanijas“, Mišias e-moll, kamerinius kūrinius.

Ypatingą vietą ir svarbą Moniuszko kūryboje užima melodingos dainos (daugiau nei 700), kurios ilgainiui sudarė dvylika „Namų dainyno“ sąsiuvinių. Dainos iš šio rinkinio ir džiugino „Arbatvakario“ klausytojus. Taip pat auditorija turėjo galimybę išgirsti Julijaus Slovackio ir Vladislovo Sirokomlės eiles, deklamuojamas Kristijono Sipario ir Odetos Pocevičiūtės. Na, o už šį nuostabų teatralizuotą koncertą vertėtų padėkoti idėjos bei scenarijaus autorei ir režisierei, aktorei Eglei Tulevičiūtei. Grimo dailininkė Dalia Jovaišienė.

Spektaklio veiksmas nukėlė į XIX a. vidurį, o veikėjos Zlatos (Odeta Pocevičiūtė) ant sienos pakabinti Moniuszko paveikslai vis priminė, kam skirtas šis renginys. Vaidinime atkreiptas dėmesys į tikėjimo bei visuomenės pamaldumo aspektą, kuris tuo metu buvo labai svarbus: beveik kiekvienuose namuose kabėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslai, o įėjus vidun buvo svarbu persižegnoti. Tokia spektaklio introdukcija, skambant „Aušros vartų litanijai“, „Arbatvakario“ dalyvius mintimis nukėlė į to laiko Vilnių ir panardino į nūdienos aktualijų apmąstymus.

Į Marijos ir Jurgio Šlapelių svetainę tą vakarą klausytojus pakvietė antrepreneris Fortūnatas  (Kristijonas Siparis), kuris su savo padėjėjais – minėta kambarine Zlata (Odeta Pocevičiūtė) bei kamerdineriu Karuzo (Nerijus Račkaitis) – buvo suplanavę surengti „grandiozinį“ užsienio žvaigždžių koncertą, tačiau, neatvykus kviestiems svečiams, planus teko keisti ir suktis iš nemalonios situacijos. Prisiminę, kad kaimynystėje gyvenantis kepėjas Antekas (baritonas Dainius Puišys) jaunystėje visai neblogai dainavo, prikėlė jį iš miego ir pakvietė koncertuoti. Vėliau, pasvarsčius, kas galėtų akompanuoti fortepijonu, buvo pakviesta fortepijono mokytoja madmuazel Žužu (Eglė Perkumaitė), o kartu su ja atėjo smuklininkė Pani Mirandolina (sopranas Vilhelma Mončytė), kuriai taip pat pasiūlyta dalyvauti rengiamame koncerte.

Vakaro programoje pirmą kartą lietuviškai skambėjo šešiolika Moniuszko dainų iš „Namų dainyno“ įvairių autorių tekstais, kuriuos iš lenkų kalbos vertė Nida Timinskaitė, adaptavo pati vertėja, Eglė Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis. Dainas papildė kompozitoriaus biografijos faktai ir istorijos apie metus, praleistus Vilniuje, kurias žiūrovams išraiškingai pasakojo Fortūnatas. Pasakojimas prasidėjo nuo Moniuszko atvykimo į Vilnių, kur jis apsistojo Müllerių name ir galiausiai susipažino su būsima žmona Aleksandra Müller. Pirmoji skambėjo daina „Šakelė bendraamžė“, ją įtaigiai padainavo V. Mončytė. Švelnus solistės balsas pasklido po nedidelę svetainę ir suvirpino klausytojų širdis. V. Mončytė, atlikdama ir kitas dainas („Saulutė“, „Jeigu kas nuoširdžiai mylėtų“), įtaigiai atskleidė jų dramaturgiją.

Tolesnis pasakojimas klausytojams vaizdžiai perteikė sceną, kai Moniuszko, grįžęs į Lenkiją, prašė tėvo leidimo važiuoti į Müllerių namus pirštis. Šįkart charakterinį ir nuotaikingą vaidmenį, dainuodamas dainą „Mergelė prie upės“, sukūrė baritonas Dainius Puišys (Antekas).     

Vėliau auditorija išgirdo pasakojimus ir apie tai, kaip būsimi uošviai iškėlė sąlygą, kad Moniuszko išmanytų muzikos meną (tuo metu tai buvo paklausi specialybė – iš jos galėjo išlaikyti būsimą šeimą). Kantilena ir meilės lyrikos persmelkta D. Puišio atlikta daina „Abrikosas“ susisiejo su pasakojimu apie kompozitoriaus jausmus mylimai žmonai Aleksandrai.

Vakare netrūko ir humoro, žaismės bei anekdotinių situacijų, suteikusių teatralizuotam koncertui lengvumo ir jaukumo. Fortūnatui pasakojant apie kompozitoriaus sukurtą ir didelio pasisekimo sulaukusią operą „Halka“, visus linksmino Karuzo: išgirdęs žodį Halka, jis vis pasirodydavo nešinas padėklu, pilnu mėsos frikadelių („galkų“). Arba, kažką ne taip išgirdęs, ne laiku arba ne vietoj pasirodydavo svetainėje ir tuomet Fortūnato bei Zlatos buvo vejamas lauk. Netrukus užtraukti dainą panoro ir minėta kambarinė Zlata. Nors Fortūnatas šios minties nebuvo sužavėtas, Antekas ir Mirolinda, pasinaudodami proga atsikvėpti, maloniai sutiko su tokiu pasiūlymu. Zlata padainavo nuotaikingą dainą „Kokia gėlelė“, o prie jos pasirodymo prisidėjo ir Karuzo su gėle. Žinoma, šio pasirodymo nesulyginsi su Mirolindos balso galimybėmis ir vokaline technika (daina „Meilė), tačiau jis suteikė žavesio ir praturtino spektaklį, publikai primindamas to laiko inteligentijos namų muzikavimo tradiciją. Kaip atsakas „Meilei“, nuskambėjo daina „Ulionė“, kurią dainuodamas D. Puišys pademonstravo ne tik plataus diapazono, malonaus tembro balsą, profesionaliai įvaldytą vokalinę techniką, bet ir puikius aktorinius sugebėjimus.

Vakaro, prasidėjusio linksmais ir nuotaikingais pasakojimais apie Moniuszko ir jo šeimą, antroji dalis priminė kompozitoriaus išvykimą iš Lietuvos ir 1863 m. sukilimą. Tokia tematika klausytojus pakvietė susikaupti, surimtėti ir pasinerti į apmąstymus. Taikliai parinkti ir įtikinamai K. Sipario skaitomi Slovackio ir Sirokomlės poezijos posmai bei proza publiką nukėlė į XIX a. kovos už laisvę bei kalbą ir tautinio atgimimo laikus. Skambėjo dainos „Gegulė“ (dainavo V. Mončytė), „Ar žinai tą šalį“, „O, motinėle“, „Piligrimas“ (dainavo D. Puišys), persmelktos dramatizmo, skausmo, nostalgijos savo kraštui, laisvės idėjoms, bendražygiams, šeimai, artimiems ir mylimiems žmonėms. Sukilimo malšinimo represijos palietė kone kiekvieną kilmingų vilniečių šeimą. Žmonės, norėdami numaldyti slegiantį sielvartą, slapta rinkdavosi vieni pas kitus, kalbėdavosi, guosdavosi ir būtinai dainuodavo tautinę dvasią keliančias „Namų dainyno“ dainas. Moniuszko rašė: „Toji mintis, kuri skamba mano kūriniuose, yra išsiliejusi liaudies dainose – nuo Nemuno iki Baltijos, nuo Prūsų iki pat Kuršo. Išgirsi ją Nevėžio ir Dubysos pakrantėse, atskridusią prie ausies rytmečio rasos sparnais, pajusi, kaip ji pasibeldė tau į širdį vakare, atplaukusio saulėlydžio spinduliais. Keliaujant po Lietuvą mane įkvėpė paprastų žmonių dainų dvasia, o aš ją nejučiomis išliejau savo kūriniuose, saugodamas kaip šventą senų laikų palikimą ir kaip akivaizdžiausią įrodymą, kad poezija lietuviams yra įgimta...“

Kaip baigiamasis vakaro akordas nuskambėjo jautriai, muzikaliai V. Mončytės ir D. Puišio duetu atliekama Moniuszko „Vilija“ (Adomo Mickevičiaus žodžiai, į lietuvių kalbą vertė Vincas Kudirka), kuri paskatino susimąstyti apie tai, kas dėjosi lietuvių širdyse dainuojant šias dainas savo namuose, kai vyko sukilimas, ir vėliau.

Malonaus tembro M. Šlapelienės pianinu, kuriuo Šlapelių namuose yra skambinęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, solistams profesionaliai ir jautriai akompanavo pianistė Eglė Perkumaitė.

„Arbatvakaryje“ džiugiai nustebau atradusi, koks talpus šis muzikinis spektaklis, literatūros vakaras ir tuo pačiu metu smagus arbatos pagurkšnojimas unikalioje, šiandien neįprastoje, bet labai jaukioje namų aplinkoje. Taip pat jaučiau dėkingumą už galimybę ne tik gyvai išgirsti retai atliekamas Moniuszko dainas (juo labiau lietuviškai), bet ir dalyvauti renginyje, susiejančiame teatrą ir muziką. Publika šiltais plojimais, šūksniais „bravo!“, gėlėmis ir šypsenomis nuoširdžiai dėkojo muzikinio spektaklio „Namų dainos“ kūrėjams bei atlikėjams, neskubėjo skirstytis ir maloniai bendravo tarpusavyje. Laimė, kad atsiranda žmonių, nepamirštančių praeities tradicijų ir besistengiančių jas išsaugoti. Juk tokie vakarai yra tikras malonumas, padedantis pabėgti nuo rutinos ir kartu prisiliesti prie mums brangios istorijos. Tikiuosi, ateity Šlapelių namo-muziejaus svetainės auditoriją papildys ir daugiau jaunų veidų.