Gražioji Magelonė ir istoriškumo klausimas

Gegužės 23 d. „Organum“ koncertų salėje skambėjo Johanesso Brahmso „Gražioji Magelonė“ („Die schöne Magelone“), op. 33. Tai vienintelis kompozitoriaus vokalinis ciklas, tęsiantis Franzo Schuberto „Gražiosios malūnininkės“ („Die Schöne Müllerin“) ir „Žiemos kelio“ („Die Winterreise“) tradicijas. Sukurti monumentalų 15 dainų ciklą kompozitorių įkvėpė Johanno Ludwigo Tiecko, vieno iš romantinio romano žanro pradininkų, kūrinys „Gražiosios Magelonės ir Provanso grafo Peterio meilės istorija“, išleistas 1797 metais. Romanas parašytas dažna ankstyvojo romantizmo maniera, derinant prozą su poezijos posmais. Muziką Brahmsas rašė poetinei kūrinio daliai, o prozos intarpai tarp dainų kuria siužeto vientisumą.

Viduramžių pasakos ašis – Meilė. Naivi, nedrąsi, tyra, trykštanti džiaugsmu, aukštinanti, dievinanti meilė, išgyvenama riterio, jo mylimosios ir trumpam pasirodančios egzotiškos viliokės Sulimos. Tai platus jausmų išraiškos spektras, susipinantis su senovės riterių legendomis, nuotykių troškimu, vidinėmis dramomis ieškant savojo „aš“, neviltimi, rezignacija bei kova dėl savo laimės. Tikėtina, kad jaunasis Brahmsas, kurdamas šį ciklą, ne tik žavėjosi viduramžių istorija, bet ir matė joje savo asmeninių išgyvenimų atspindį.

Šis ciklas, kaip ir daugelis Brahmso opusų, iš atlikėjų reikalauja ištvermės, meninės brandos, techninio meistriškumo ir interpretacinių subtilybių išmanymo. Visa tai scenoje tądien demonstravo baritonas Romanas Kudriašovas ir pianistas Alexanderis Paley, šio ir kitų Brahmso kamerinei muzikai skirtų koncertų „Organum“ salėje iniciatorius. Muzikams scenoje talkino skaitovė Žygimantė Elena Jakštaitė, skaičiusi Giedriaus Prunskaus iš vokiečių kalbos išverstą ir sutrumpintą romano tekstą. Dainų tekstų vertimai (taip pat G. Prunskaus) buvo pateikti koncerto buklete.

Tą vakarą stipriai intrigavo dar vienas netikėtas veiksnys – scenoje besipuikuojantis gražuolis fortepijonas, 1863 m. sumeistrautas berlyniečio Theodoro Stoeckerio. Pasakodamas apie instrumentą „Organum“ savininkas Dainius Sverdiolas pabrėžė, kad autentiškas, vis dar naudoti tinkamas, pusantro šimtmečio skaičiuojantis fortepijonas mus nukelia ne tik į Brahmso laikus, bet tiksliai į „Gražiosios Magelonės“ radimosi procesą, trukusį aštuonerius metus: nuo 1861-ųjų iki 1869-ųjų. 

Šis instrumentas laikytinas ankstyvuoju fortepijonu (Hammerflügel), nes, palyginti su moderniais instrumentais, turi keletą esminių mechanikos reguliavimo ir konstrukcinių skirtumų. Senųjų instrumentų grįžimo į koncertų sales istorijos pradžia siekia tarpukarį ir sietina su garsių atlikėjų – Wandos Landowskos, Arnoldo Dolmetscho, Augusto Wenzingerio – pavardėmis. XX a. antroje pusėje autentiškumo judėjimas suklestėjo, steigėsi muzikos kolektyvai, mokslo centrai, imta leisti speciali literatūra. Garsūs autentiško atlikimo krypties atstovai yra Davidas Munrow, Noah Greenbergas, Gustavas Leonhardtas, Nikolausas Harnoncourtas ir kt. XXI a. pradžioje istoriškai pagrįstos interpretacijos bumas kiek atslūgo, imta ją vertinti kritiškai, polemizuoti.

Gegužės 23 d. koncerto klausytojai netikėtai tapo būtent istoriškai pagrįsto muzikos atlikimo liudininkais ir gavo progą pasvarstyti: ar atlikėjai turėtų ieškoti autentiškumo pasitelkdami senuosius instrumentus, ar vis dėlto siekti tobulybės, naudodami naujus, plačių galimybių instrumentus? Viena vertus, istorijos dvelksmas skatina klausytojo fantaziją, suvokiant, kad girdime galbūt Brahmso pirštų prisilietimus jutusį instrumentą. Kita vertus, tiek metų skaičiuojantis fortepijonas netobulai dera, pianistas priverstas kautis su nelygia klaviatūra, stringančiais klavišais, gana siaura dinamine amplitude: pp epizoduose vietoj užburiančios lopšinės liūliavimo girdime plaktukėlių ir dempferių bildesius, o dainų kulminacijose ar finaliniuose ff epizoduose Brahmso akordikos jėga įtikina ne tiek instrumento skambesiu, kiek A. Paley artistiškumu ir įtaiga. Gerai žinant muzikos kūrinio tekstą, galima sekti pianisto atlikimo sumanymą ir įvertinti, kiek pastangų jam kainavo rezultatas. Bet ar instrumentas išties sukūrė ypatingą garsinį pasaulį, nukeliantį klausytoją į Brahmso laikų namų muzikavimo erdvę? Ar Brahmso muzika šiuo instrumentu atsiskleidė visa savo įtaigos jėga? Atsakymai, ko gero, prieštaringi. Beje, būtų įdomu palyginti tų pačių atlikėjų „Gražiosios Magelonės“ atlikimą „Organum“ salėje su „Bösendorferiu“.

Inteligentiškas, išraiškingas Romano Kudriašovo baritonas žavėjo intelektualia interpretacija. Dainininkas balso neforsavo, leido klausytojams mėgautis vokišku Lied žodžiu, puikia tartimi ir taisyklingai sudėliotais loginiais teksto akcentais. Kelios dainos, pasižyminčios ypač ilgomis frazėmis, galėjo būti atliekamos kiek judriau, leidžiant dainininkui sklandžiau frazuoti. Galbūt lėtesnis tempas buvo nulemtas fortepijono specifikos, norint išgauti instrumento replikų ekspresiją.

Norisi pagirti nuostabaus balso tembro skaitovę Ž. E. Jakštaitę, nuoširdžiai ir dinamiškai pasakojusią klausytojams istoriją apie gražuolės princesės ir šaunaus riterio meilę bei nuotykius, ir palinkėti atrasti lėtesnio, svajingesnio senovinės pasakos sekimo žavesį, pristabdžius pašėlusią XXI a. laiko tėkmę.

Džiugu vėl išgirsti nuostabią Brahmso „Gražiosios Magelonės“ muziką ir sykiu gauti galimybę, lyg žymiausiose pasaulio koncertų salėse, įvertinti istoriškai pagrįsto atlikimo ir muzikavimo šiuolaikiniais instrumentais prieštarą.