Violončelės ir fortepijono dialogas

Kovo 12-osios vakarą „Organum“ koncertų salėje susirinkę klausytojai ne tik gavo didelę porciją gerų emocijų, bet ir koncerto organizatorių bei atlikėjų buvo įtraukti į paramos organizacijai „Blue-Yellow“ akciją. „Organum“ salė tęsia koncertinę veiklą atsisakydama pelno, o muzikantai šiam kilniam tikslui skiria savo meistriškumą ir nuoširdžią energiją. Ši puiki iniciatyva suteikia vilties, kad žmogus tokiu kraupiu pykčio, melo ir baisios neteisybės pritvinkusiu laiku ne tik su ginklu rankose gali rasti būdą įprasminti savo egzistenciją.

Pagarba jauniems menininkams – violončelininkei Žanai Miniotaitei ir pianistui Vincenzo de Martino, radusiems jėgų susikaupti ir parengti apimtimi bei sudėtingumu nepaprastai ambicingą programą. Kūrinių sudėtingumas ir stilių įvairovė tarsi reikalavo trumpo atsitraukimo, kad programa įgautų ryškesnę formą. Pati būdama atlikėja koncerte linkėjau violončelininkei taip reikalingos pauzės jėgoms atgauti. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas laiką skaičiuoja savais būdais ir muzikantai pasistengė per pusantros valandos parodyti visą savo galimybių spektrą.

Programoje skambėjo Benjamino Britteno, Franzo Schuberto, Johanno Sebastiano Bacho ir Efremo Zimbalisto kūriniai. Kaip ryškiausiai ir įdomiausiai suskambėjusius išskirčiau kūrinius violončelei solo. Ypač įdomu buvo susipažinti su labai retai mūsų padangėje atliekama Britteno Siuita violončelei solo Nr. 1.

Šis kūrinys – tai ilgos ir produktyvios Britteno ir Mstislavo Rostropovičiaus kūrybinės draugystės išraiška. Brittenas M. Rostropovičiui sukūrė ir dedikavo Sonatą violončelei ir fortepijonui, per kurios premjerą kartu ir grojo. Taip pat Simfoniją violončelei ir orkestrui bei tris Siuitas violončelei solo. M. Rostropovičius – vienas labiausiai pripažintų Bacho muzikos interpretatorių pasaulyje, o ši Siuita ir buvo įkvėpta Bacho kūrybos. Kaip ir baroko genijaus opusų, Britteno Siuitą sudaro šešios dalys, tačiau jos (ir jų pavadinimai) labiau primena charakterines pjeses negu šokius. Kompozitorius naudoja dvigubomis natomis sukurtą Canto primo (Sostenuto e largamente) kaip pasikartojantį barokinio ritornello motyvą, kuris sugrįžta kas dvi dalis ir yra jungiamasis visos siuitos elementas. Tikroji pirma dalis yra Fuga (Andante moderato), turinti daugiau sąsajų su Sonatomis smuikui solo nei su kūriniais violončelei. Labai atletiškas, kartais pavojingai šmaikštus instrumento panaudojimas pabaigoje ištirpsta beprotiško aukščio flažoletuose. Po ekspresyvaus Lamento (Lento rubato) pasikartojantis Canto secondo (Sostenuto) perkelia mus į Serenata (Allegretto, pizzicato), kur kompozitorius naudoja tik pizzicato techniką ir sukuria labai spalvingą ir šmaikščiai personifikuotą paveikslą su laisvos ritmikos, tarsi svirduliuojančio flamenko motyvais. Marcia (Alla marcia moderato) kelia asociacijas su ispanų gitarų tradicijomis ir Šventos dienos procesijų paveikslu. Violončelės tembrinių efektų panaudojimas kuria triūbų ir būgnų skambesio efektą, kuris sustiprėja, kai „paradas“ priartėja, ir silpsta jam po truputį tolstant. Canto terzo (Sostenuto), pripildytas chromatinės įtampos ir dviprasmiškumo, nutiesia kelią į Bordone (Moderato quasi recitativo). Ši dalis suręsta ant vieno tęsiamo ištisinio garso (burdonas), kuris tarsi karoliukais iš viršaus ir iš apačios apvytas pizzicato motyvais. Finalinis Moto perpetuo e Canto quarto (Presto) pritrenkia svaiginančia energija, primenančia kamanės skrydį, į kurį kompozitorius sugeba meistriškai įpinti Canto temos motyvus.

Solistė puikiai valdė šios daugiasluoksnės, itin sudėtingos muzikos prasmes, techniškai lengvai tvarkėsi su daug jėgos reikalaujančiomis užduotimis. Džiugino puikus intonavimas ir minkštas kokybiškas garsas – pagrindinis stygininkų meistriškumo įrodymas. Bacho Preliudas ir Sarabanda iš siuitos Nr. 6 (BWV 1012) taip pat nuskambėjo lengvai ir elegantiškai, atskleisdamas geriausias violončelininkės instrumento valdymo puses.

Kiek mažiau įtaigus pasirodė Schuberto „Arpeggione“ atlikimas. Muzikantai, imdamiesi tokio populiaraus repertuarinio kūrinio, visada rizikuoja būti lyginami su geriausiais pasauliniais jo interpretatoriais ir turėtų skirti daugiau dėmesio individualiam gerai pažįstamo muzikinio teksto perteikimui. Suprantama, tai labai sudėtinga užduotis, kuri lydės jaunuosius atlikėjus daugelį jų kūrybinės veiklos metų.

Zimbalisto Fantazija Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Auksinis  gaidelis“ temomis sudėtingumu tikrai lenkia visus iki tol girdėtus opusus, nes ir kūrinio versija smuikui yra nepaprasto virtuoziškumo reikalaujantis kūrinys. V. De Martino kartu su violončelininke kūrė subtilias variacijų nuotaikas, skambino gražiu trapiu garsu, nors kulminaciniais momentais norėjosi išgirsti dar stipresnę puikaus „Organum“ salės fortepijono jėgą. Ansamblis įrodė, kad nebijo sunkiausių iššūkių ir yra pasiryžęs dirbti net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis.

Jauniesiems muzikantams norėčiau palinkėti dar daugiau kūrybinės fantazijos, pasitikėjimo savo jėgomis ir drąsesnio kontakto su jų palaikyti susirinkusia publika, kurios entuziazmas kartais būdavo per anksti nutraukiamas atlikėjų noro kuo greičiau sėsti prie instrumentų ir groti toliau. Publikos dėkingumas ir yra artistų įkvėpimo bei džiaugsmo šaltinis, o publika tą vakarą buvo nuostabi.