Muzika yra laisvė ir gyvenimas

Esate vienas ryškiausių 50+ kartos muzikantų, kurių akiratyje – laisvoji improvizacinė, avangardinė ir eksperimentinė muzika. Kaip gimė meilė būtent šiai muzikai?

Mane vedė smalsumas. Būdamas jaunas vietinėse bibliotekose atradau Igorio Stravinskio, György Ligeti ir šiuolaikinį meną. Beprotiškas smalsumas paskatino tyrinėti daugybę skirtingų modernizmo sričių, susijusių su muzika, vizualiuoju menu, teatru ir literatūra.

Pasaulis matė daugybę pokyčių, modernizmą keitė postmodernizmas, tada post-post ir t.t. Ką manote apie šiuolaikinės eksperimentinės muzikos padėtį pasaulyje?

Tai labai platus klausimas ir net nežinau, kaip paprastai į jį atsakyti. Šiandien [muzikos pasaulyje] akivaizdžiai matyti daugybė įvairiausios veiklos ir srovių. Aš asmeniškai manau, kad reikia labiau tyrinėti muzikantų ir notacijos sąveiką, kaip Christiano Wolffo muzikoje, ir natūralius garso reiškinius, susijusius su muzika, kaip Alvino Lucierio kūryboje. Kilo naujas susidomėjimas modalumu, tonalumu, muzikiniu derinimu, paprastesnėmis muzikos formomis ir muzikine sintakse – visa tai taip pat įdomu.

Ar įmanoma išgyventi grojant nekomercinę muziką? Ir kiek svarbu klausytojams rinktis į koncertų sales?

Taip, įmanoma išgyventi! Aš tai darau 30 metų. Koncertų salės, muziejai, meno galerijos ir teatrai svarbūs norint įgyti esminės klausymosi patirties. Salėse muzikos poveikis yra sustiprintas, ir tai kitokia patirtis, kai kada per daug dominuojanti mano ausiai, tačiau man patinka skirtingos akustinės erdvės. Esu grojęs vienose geriausių pasaulio koncertų salių, pavyzdžiui, „Wigmore Hall“ Londone, kur akustika tiesiog puiki.

Jūsų pastangomis Lietuvoje 2014-aisiais išėjo Jurgio Mačiūno „Muzikos Notacijos Sistemos“ („Musical Scoring Systems“) albumas (beje, kol kas vienintelis). Jis nepaprastai svarbus, pirmiausia dėl tobulos Mačiūno idėjų raiškos, subtilaus atlikimo. Gražus dizainas, atspindintis nepuošnų, nežvilgantį ir santūrų Jurgio požiūrį į kūrybą. Kaip gimė mintis įrašyti ir išleisti jo muziką?

Daug metų norėjau įrašyti jo kūrinių albumą ir vieną dieną su nuostabiosios tuometės LMIC vadovės Astos Pakarklytės parama tokia galimybė atsirado. Man albumas nėra tobulas, mat kartais esu perfekcionistas... Bet jis gerai atspindi Jurgio partitūras. Todėl atrodė logiška įrašyti albumą, nes Mačiūnas paliko daugybę natų muzikiniam performansui.

Per pokalbį su Rasa Murauskaite sakėte, kad jus domina ne fluxus teatras ar performanso meno aspektai, bet garsai, kurie gimsta atliekant šias partitūras. Koks tas Jurgio Mačiūno garsų pasaulis?

Mačiūno kūriniuose esantys garsai yra konkretūs. Tai garsai, kurie neatspindi ko nors kito, nėra ką nors simbolizuojantys ar išreiškiantys kažkokias emocijas. Išsileidžiančio baliono garsas yra būtent toks, tai judantis oras, skleidžiantis garsą, arba štai smuiko lūžimas. Tai tikrai labai paprasta. Manau, kad žmonės painioja fluxus su kai kuriais jame randamais veiksmais ir performanso meno elementais. Yra humoro aspektas, kurį Mačiūnas apibūdino kaip triuką (pokštą). Tačiau daugelis fluxus darbų gana rimti, fenomenologiniai, skulptūriški ir orientuoti į procesą.

Didžiojoje Britanijoje yra daugybė garsių improvizacinės ir eksperimentinės muzikos atlikėjų. Jums su daugeliu jų teko groti. Pasidalinkite įspūdžiais, ką davė bendravimas su Dereku Bailey, Evanu Parkeriu, Eddie Prévostu, Keithu Rowe, Johnu Tilbury? Papasakokite apie „London Musician’s Collective“.

Jūsų apibūdinta muzikantų karta reiškėsi iki manosios. Taip, su kai kuriais teko laimė groti kartu, tai Evanas Parkeris, Johnas Tilbury ir Eddie Prévostas. Neteko pažinti Bailey, niekada neteko groti su Rowe. Neabejotina, kad jie visi labai įdomūs ir reikšmingi laisvosios improvizacijos ir eksperimentinės muzikos pasaulyje. Tačiau mano karta tam tikra prasme išėjo iš jų įtakos, pavyzdžiui, mano draugo arfininko Rhodri Davieso grojimas. Grodamas su Tilbury ir Prévostu atkreipiau dėmesį į garsą ir jo kūrimą, o tai man buvo nuostabi mokymosi patirtis. Mane paveikė jų mintis skirti laiko garsams kurti, garsus laikyti beveik fiziniu procesu, tačiau šių dalykų suvokimo procesas yra lėtas. Grojimas tokių autorių kaip Christianas Wolffas, Davidas Behrmanas ir Alvinas Lucieris mane tai pat labai paveikė. Dargi reikia paminėti, kad Didžiojoje Britanijoje ir JAV yra daug jaunesnių ir labai įdomių kompozitorių, kurių šaknys – eksperimentinė tradicija. Galiu paminėti tokius kūrėjus kaip Jamesas Saundersas, Timas Parkinsonas, Johnas Lely, Georgia Rodgers, Ryoko Akama, Luizas Henrique Yudo ir Laurence’as Crane’as.

Apie jūsų „Apartment House“ veiklą. 2021 m. pasaulio šviesą išvydo net šešios kompaktinės plokštelės, o Johno Cage’o „Number Pieces“ – net keturių CD dėžė. Labai didelis produktyvumas pandemijos laikais! Plačiau nupasakokite kolektyvo veiklą. Kokie dar „Apartment House“ siurprizai laukia klausytojų?

Įrašinėsime daugiau Cage’o, Johno Lely ir kitų autorių, kurių dar nežinau (leidyklai „Another Timbre“). Taip pat šiuo metu rašau naujus kūrinius savo soliniam albumui.

Save įvardijate kaip tarpdisciplininio meno atlikėją, esate ne tik violončelininkas, bet ir dailininkas, fotografas. Kaip siejasi šios skirtingos meno rūšys?

Tai panašu į maisto gaminimą, kai įvairiomis dienomis gaminu skirtingus patiekalus, bet juos visus sieja ingredientų parinkimas, gaminimas ir valgymas. Esu universalus – ko bijojau būdamas jaunas, dabar visa tai priimu. Toks esu.

Šių metų sausio 26 d. Lietuvos fotografų asociacijos parodų salėje Vilniuje įvyko fotografijos darbų paroda, kurioje dalyvavote ir jūs. Kaip gimė mintis sukurti tuos šviesos fotografijos, tiksliau, fotogramų, darbus?

Mano fotogramos atsirado po daugelio metų eksperimentų tamsiose patalpose, kuriose kuriu ir spausdinu savo nuotraukas. Fotopopierius yra nuostabus reiškinys, kaip ir chemikalai bei šviesa. Mano fotogramos susijusios su mano grafikos darbais, piešiniais, tapyba ir estampais, eksperimentuojant ir naudojant įvairias chemines technikas.

Dar esate sakęs, kad nepaprastai mylite muziką: „Myliu Schubertą, Bachą – pastarąjį groju kasdien.“ Kaip dera klasikinė ir avangardo muzika, juolab klasikinė ir laisvoji improvizacinė? Ką senoji muzika gali duoti XXI amžiaus klausytojui?

Muzika, tokia kaip Bacho, Schuberto, Monteverdi ir kitų, suteikia gyvybės, kaip ir dabarties muzika. Muzika yra laisvė ir gyvenimas. Tai tikrai gana paprasta.

Cage’as buvo gana griežtas improvizacijos priešininkas ir teigė, kad labai svarbu išlaikyti atstumą tarp partitūros (grafinės) ir kūrinį atliekančio asmens. Ką manote apie tokį požiūrį, juk jis priešingas laisvai improvizacijai, ar ne?

Cage’as apie improvizaciją kalbėjo XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, kai džiazas buvo populiariausia meno forma. Jis buvo įsitikinęs, kad džiazą skatina ir riboja žmonių skonis ir įpročiai, o tai iš dalies tiesa, nes džiazas tuomet dar turėjo harmoninį pagrindą. Kai, pavyzdžiui, Derekas Bailey atsisakė džiazo improvizacijos, tam tikra prasme gimė visiškai nauja laisvos improvizacijos kalba, ko, manau, Cage’as galiausiai neatmetė, nors ir turėjo abejonių.

Turime suprasti, kad Cage’as buvo labai atsidavęs „Permainų knygai“ („I Ching“) ir grynojo proto bei atsitiktinumo sampratai. Tačiau vėliau parašė du kūrinius pavadinimu „Improvizacija“, tad laikui bėgant jis pasikeitė. Be to, ar laisva improvizacija tikrai yra laisva? Nuo ko ji laisva? Eidamas į koncertą ir perskaitęs afišoje improvizuotojo pavardę dažnai jau žinau, kokią muziką išgirsiu. Daugelis muzikantų, įskaitant mane, yra susieti su savo skoniu, instrumentu, įpročiais, atmintimi, norais ir t.t.

Minėtoje bendroje jūsų fotografijos parodoje iš Gyčio Skudžinsko išgirdau, kad atliksite Hermanno Nitscho, garsaus Vienos akcionisto, darbus. Papasakokite apie tai.

Hermanno Nitscho styginių kvartetas yra austrų menininko muzikos transkripcija, visiškai perrašyta natomis. Taigi mano darbas bus groti partitūrą taip, kaip ji parašyta.

Dėkoju už pokalbį.