Taikios muzikos laikas

Vasario 27-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjęs koncertas buvo pavadintas „Laiko strėle“. Kūrinius atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) styginių orkestras, dirigavo Gediminas Gelgotas. Tačiau daugelio mintys, tikiu, tą vakarą buvo kitur. Slogios nuotaikos dėl netoliese vykstančio karo, dėl tiksint laikui vis gausėjančių į amžinybę iškeliavusių gyvybių suteikė šiam reginiui kitokią prasmę, leido permąstyti ir koncerto pavadinimą. Su organizatoriais ir atlikėjais jautėmės vieningi: prieš pirmąjį kūrinį auditorija ramiai stovėdama klausėsi Ukrainos himno, atliekamo LMTA styginių orkestro, o jau vėliau, skambant kūriniams, akį traukė dvi spalvos, apšviečiančios už atlikėjų esančius vargonus, – mėlyna ir geltona. Išties, to vakaro programa, matyt, ne vienam tapo dovana, suburiančia ramybei.

Koncertą pradėjo lenkų kompozitoriaus Henryko Mikołajaus Góreckio Koncerto-noktiurno smuikui ir orkestrui (2000) pirma dalis. Statiška muzikos tėkmė sukūrė rimties būvį, kai kiekviena smuiko išgaunama gaida – tylus garsas, romantinė noktiurnui būdinga melodija ar švelni skausmo intonacija – atrodė prasminga. Solo partiją griežusi Klementina Venciūtė nudžiugino jautrumu ir raiška, koncertą pradėjo emocionaliai. Vis dėlto ekspresijos meditatyviame kūrinyje pasirodė daugoka, norėjosi subtilesnio atlikimo. Šiuo požiūriu orkestrui, diriguojamam išraiškingo, charizmatiško Gedimino Gelgoto, pavyko išlaikyti balansą. Pirmąją renginio dalį, itin tinkančią ramybės paieškos būsenai, pratęsė dvi kompozicijos: Gelgoto kūrinys „Transitory“ (iš Simfonijos Nr. 1 „Extracultural“, 2020) ir britų kompozitoriaus Maxo Richterio „On the Nature of Daylight“ (2004) iš filmo „The Blue Notebooks“. Pirmasis, nors pradžioje šiek tiek išblaškęs neįprastu styginių panaudojimu (akimirką jiems tampant mušamaisiais), nuolat besikartojančia švelnia ritmika, lyg nukėlė klausytojus į neįprastą laiką ir erdvę. Prie paslaptingos nuotaikos kūrimo taip pat prisidėjo atlikėjų (ir net paties dirigento) vokalinis pritarimas. Na, o Richterio kompozicijos subtilūs, nuolat kartojami, į šviesą besistiebiantys melodiniai motyvai skambėjo labai paveikiai. Kadangi apie virtuoziškumą panašių kompozicijų kontekste kalbėti nereikia (jų paskirtis kitokia) – tikėtasi gylio. Ir jo pakako, jautri orkestro interpretacija įtikino.

Svarbiausiu renginio kūriniu tapo vokiečių kompozitoriaus Peterio Michaelio Hamelio „Arrow of Time“ (1991), pristatantis vieną iš dviejų autoriaus tyrinėtų žmonijos laiko sampratų, kai rodyklė nukreipiama tik į ateitį. Klausantis šios kompozicijos džiugino spalvinga nuotaikų kaita, kurią orkestras perteikė gana iliustratyviai, buvo justi nuoseklus ir sinchroniškas muzikos auginimas link kulminacinių padalų, tikslūs dirigento mostai, atskleidžiantys skirtingus muzikos niuansus. Klausytojai tarsi buvo įtraukti į emocinius „amerikietiškus kalnelius“ ir išgyveno skirtingas nuotaikas – nuo kontempliatyvios apmąstymų būsenos iki rytietiškų atgarsių, žaismingų ritmų ar vis įtampą auginančių motyvų ir sugrįžimų į tylą. Panašiu principu kūrinys ir baigiamas – iš netikėtos tylos išauganti švelni kontraboso melodija gretinama su pritariančiais styginiais, pamažu išnykstančiais, grįžtančiais į tylą, kuria klausytojams kiek ilgiau leido pasimėgauti dirigentas.

Vakarą vainikavo Gelgoto kūriniai „Never Ignore the Cosmic Ocean“ (2011) ir „Higher Energy“, kuriems (kaip ir kitoms autoriaus kompozicijoms) būdingas postminimalistinis prieskonis ir unikali raiška bei skambesys. „Never Ignore the Cosmic Ocean“, pasak kompozitoriaus, auditorijai neša pozityvią ir džiugią žinią apie kūrėjo identiteto išlaikymą ir žmones supančių galimybių sampratą. Žaismingas muzikos skambesys patvirtino žinios džiugesį, atlikėjai ne tik griežė styginiais, bet ir dainavo, išraiškingai judėjo scenoje, sinchroniškai tarė sakinius repo stilių primenančia maniera. Veidus pagaliau papuošė ir šypsenos – „performansas“ scenoje sukėlė teigiamą atgarsį. Panašus jausmas užplūdo ir skambant paskutinei kompozicijai, pasižymėjusiai ekspresyvumu ir stipria ritmika, kurios pagrindinė mintis – balso ir instrumento vienybė. Abu kūriniai skambėjo organiškai, akį džiugino dirigento ir atlikėjų išraiškingumas bei sėkmingos pastangos suvienyti garsą, vaizdą ir žodį.

Jaunieji scenos atlikėjai nenuvylė, netgi priešingai – nustebino rimtu nusiteikimu, grojimo darna bei jautrumu. O programa, kitomis aplinkybėmis galėjusi atrodyti šiek tiek vienplanė, tą vakarą puikiai tiko. Kūriniai, nors ir trumpam, nukėlė visus į kitą laiką, kvietė sustoti, išgyventi skirtingas emocijas arba tiesiog pasidžiaugti, kad turime galimybę šios muzikos ramiai klausytis.