Vakaras su žodžiais ir be jų

Vasario 9 d. į Nacionalinės filharmonijos salę rinkosi kamerinės muzikos gerbėjai, suvilioti medijose sklindančios viešųjų ryšių informacijos apie olandų tenorą Marcelį Beekmaną, kuris su lietuvių pianistu Justu Šerveniku parengė puokštę romantinių dainų, skirtų visagaliam meilės jausmui. Džiugu, kad publikos, vertinančios Lied žanrą, susirinko išties nemažai.

Marcelis Beekmanas jau pažįstamas Lietuvos publikai: dalyvavo „Banchetto Musicale“, Vilniaus festivaliuose, koncertavo Tytuvėnuose ir Šiauliuose. Tenoras pasaulyje garsėja kaip senosios ir šiuolaikinės muzikos žinovas ir atlikėjas. Dainininkas yra sukūręs daugybę vokiečių, prancūzų ir italų barokinių operų vaidmenų, parengęs šiuolaikinių kūrinių premjerų. Justas Šervenikas, jaunosios lietuvių pianistų kartos atstovas, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vokietijos Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Nuo 2006 m. pianistas aktyviai koncertuoja didžiosiose Lietuvos koncertų salėse ir užsienyje kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas.

Visų pirma norisi pagirti atlikėjus už puikų konceptualios programos sudarymą. Lied rečitalis tradiciškai suvokiamas kaip dainininko ir pianisto dueto atliekamų XIX a. dainų vokiečių kalba koncertas. Šio vakaro prancūzų mélodie ir itališki sonetai papildė ir praturtino šią sąvoką. Įdomu tai, kad pianisto solo interliudai, nebūdingi tradiciniam Lied rečitalio formatui, darniai įsikomponavo į koncerto programą, kurdami aliuziją į primirštą Felixo Mendelssohno Lieder ohne Worte (Dainos be žodžių) žanrą. Visi programos komponentai tarpusavyje derėjo, kūrė spalvingą ir įvairiabriaunę meilės lyrikos prisodrintą nuotaiką.

Nuo pirmų garsų M. Beekmano tenoras užbūrė ypatingu, šviesiu tembru, balso lengvumu. Buvo girdėti, kad prigimtinės subtilaus instrumento savybės yra atlikėjo ištobulintos ir meistriškai valdomos, o kūriniai subrandinti ir sąmoningai interpretuojami. Dainininkas su pasimėgavimu kūrė intymią, iš jautriausių piano atspalvių nuaustą atmosferą, suteikdamas visai koncerto programai subtilų impresionistinį koloritą. Fortepijonas po J. Šerveniko rankomis profesionaliai atliepė dainininko užduotą interpretacijos toną. Girdėjome dainingą, neforsuotą skambinimą, laisvai besipinančius obertonus, meistrišką įvairių muzikos audinio faktūrų valdymą.

Skaidrus, koloristinis vakaro centrinės figūros – Roberto Schumanno vokalinio ciklo „Dichterliebe“ („Poeto meilė“, H. Heine’s ž.) – sprendimas buvo kiek netikėtas, bet įdomus. Atlikėjai žaidė nesuskaičiuojamais piano niuansais, demonstravo garso išgavimo įvairovę. Ciklo perliukas – „Am leuchtenden Sommermorgen“ („Kai vasarą saulė teka“). Puikus balso valdymas, jautrus fortepijono atsakas, stabtelėjusio laiko akimirkos pojūtis. Kita vertus, ciklo dramatinis užtaisas liko prigesintas, netgi žymioji „Ich grolle nicht“ („Aš nepykstu“) nuskambėjo nuosaikiai, tarsi personažas darnoje su savimi, gamta ir pasauliu visai nesunkiai įveiktų vidinio pykčio ir pavydo bangą. Pasigedau žemiškesnių, tikrų žmogiškų aistrų ir polėkio, pilnakraujo balso ir instrumento skambesio, ypač antroje, dramatinėje ciklo dalyje.

Kaip natūrali Schumanno dvasios tąsa nuskambėjo dainos „Der Nussbaum“ („Riešutmedis“) iš kito vokalinio ciklo „Myrthen“ („Mirtos“) transkripcija fortepijonui, sukurta Claros Schumann. Pianistas ją skambino pabrėžtinai laisvai, gaiviai, melodijos ritmiką improvizuodamas, pasikartojančios dainos linijos kartais beveik ištirpdavo faktūroje. Aiškios, paprastos balso linijos frazuotės kiek pasigedau ir Schuberto–Liszto pjesėje „Du bist die Ruh“ („Tu esi ramybė“), kur posminės dainos melodiją Lisztas sau įprasta maniera apgaubė virtuoziniais variacijų nėriniais.

Claude’o Debussy ir Gabrielio Fauré ciklus dar prieš koncertą M. Beekmanas įvardijo kaip „svajingas peizažų akvareles, kuriose susilieja žmogaus jausmai ir gamtos vaizdai“. Šiais kūriniais dainininkas teigia, kad meilę galima rasti ir gamtos grožyje. Debussy dainos išties tobulai perteikia skaidrią pastoralinę idilę. O Fauré dainų Paulio Verlaine’o tekstai apima daugialypiškesnes prasmes: poetiniai gamtos aprašymai glaudžiai susipina su kūniškos meilės patyrimais. Atlikėjų tapomų garsų akvarelių spalvos čia buvo sodresnės, intensyvesnės.

Prieš nuskambant Ferenco Liszto „Petrarkos sonetams“, apdainuojantiems poeto meilę abstrakčiai, tobulai ir nepasiekiamai Laurai, klausėmės dviejų Johanneso Brahmso Intermezzo, op. 116, fortepijonui. Ar ne panašių jausmų savo gyvenimo Laurai – Clarai Schumann – skatinamas Brahmsas sukūrė šias svajingas miniatiūras? Ar ne tokį sugretinimą mums pasufleravo J. Šervenikas, atverdamas duris į Petrarkos meilės šventyklą?

Koncerto programą tą vakarą arkos principu įrėmino du tematiškai giminingi ciklai, įprasminę pakylėtą poeto žvilgsnį į savo mylimąją ir į patį meilės jausmą. Nuostabu suvokti, kaip skirtingai du romantizmo epochos kompozitoriai išgirdo poetų kalbą ir atliepė jos turinį. Šie du vokaliniai ciklai kardinaliai kontrastingi. Schumannas numanomu siužetu jungia šešiolika miniatiūrų, kartais apimančių vos puslapį. Fortepijono partijos faktūra daugiausia skaidri, perregima, pianistiška. Dainininko frazės neilgos, svarbi kiekvieno žodžio raiška. O Lisztui meilei pašlovinti užteko trijų dainų, nesiejamų siužetine linija. Sonetai ilgi, sudėtingi, stipraus operinio vokalo reikalaujanti dainininko partija, pasižyminti besitęsiančia melodija, ilgu kvėpavimu ir įspūdingo platumo diapazonu. Fortepijono faktūra imituoja simfoninį skambesį. Šiam kūriniui labai pritiko pabrėžtinai virtuoziškas J. Šerveniko skambinimas (aukštai kilnojamos rankos, pedalu išlaikomi dainų finaliniai akordai). O štai ta pačia maniera atliekama Schumanno ciklo fortepijono partija kiek kontrastavo su lyrinio herojaus – jautraus, kuklaus, trapios poetiškos sielos, nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio – įvaizdžiu.

Šiltą, nuoširdų asmeninį santykį su Lietuvos publika M. Beekmanas įtvirtino radęs laiko išmokti koncerto encore – Balio Dvariono „Žvaigždutę“, jautresnius klausytojus sujaudinusią iki ašarų.

Friedrichas Schlegelis teigia, kad romantizmo poezija apima visus savo epochos menus ir yra reikalinga žmogui ne mažiau nei bendravimas, draugystė ar meilė. Tą vakarą filharmonijos salėje karaliavusi poezijos aura, tikiu, kuriam laikui pasotino alkstančiuosius dvasingos meilės lyrikos.