7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žvilgsnis už natų

Pokalbis su kompozitoriais Vykintu Baltaku ir Thomu Hummeliu

Ugnius Babinskas
Nr. 40 (1405), 2021-12-10
Muzika
Vykintas Baltakas koncerte „LENdscapes“. K. Bingelio nuotr.
Vykintas Baltakas koncerte „LENdscapes“. K. Bingelio nuotr.

Spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje Vilniuje įvyko tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“, kurio metu skirtingose erdvėse surengta iš viso 17 įvairių koncertų. Koncertas „LENdscapes“ patraukė mano dėmesį dėl savo originalios koncepcijos. Renginyje kompozitoriaus bei dirigento Vykinto Baltako vadovaujamas Lietuvos ansamblių tinklas muzikavo kartu su vokiečių kompozitoriaus Thomo Hummelio atsivežtu Brėmeno garsiakalbių orkestru („Bremen Loudspeaker Orchestra“). Pastarąjį sudaro daugybė tarpusavyje į vieną 34 kanalų garso sistemą sujungtų, tarp publikos įrengtų garsiakalbių kolonų, grojančių savas muzikines partijas. Pakviečiau abu kompozitorius pokalbio, norėdamas sužinoti daugiau ir apie šį netradicinį sprendimą, ir apie jų kūrybines idėjas, ir apie Lietuvos bei Vokietijos šiuolaikinės muzikos scenas.

 

Papasakokite apie savo kūrybinį bendradarbiavimą – kada susipažinote ir kaip judviem kilo mintis nuveikti ką nors drauge?

 

Vykintas Baltakas: Pirmoji bendra kūrybinė veikla įvyko 2018-aisiais, kai drauge pristatėme projektą „Timbre Unity and Timbre Masses“ anuometiniam „Gaidos“ festivaliui Vilniuje ir šiuolaikinės muzikos festivaliui „Arena“ Rygoje. Tai buvo Thomo idėja.


Thomas Hummel: Pirmą kartą susitikome gan seniai, regis, dar 1996 ar 1997 metais Darmštate. Maždaug tuo metu, kai susipažinau su Vykintu, atradau įdomų Brėmene susikūrusį kompozitorių, muzikantų, muzikologų ir žurnalistų sambūrį „Projektgruppe neue Musik“. 2013-aisiais jie pradėjo konstruoti Brėmeno garsiakalbių orkestrą. Neturėdama pakankamai lėšų aukštos kokybės garso įrangai įsigyti, ši grupė ėmė rinkti nebenaudojamus garsiakalbius tiesiog iš gatvių. Jie netgi susitarė su miesto savivaldos atliekų tvarkytojais, kad pastarieji įspėtų, kai randa išmestus garsiakalbius. Per keletą metų surinkta maždaug 150 įvairių nenaudojamų, tačiau daugiausia puikiai veikiančių garsiakalbių.

 

Ar tai yra tie patys garsiakalbiai, kuriais atlikti Jūsų ir Vykinto kūriniai „LENdscapes“ koncerte?

 

Th. H.: Tikrai taip. Ypač patrauklus šios garsiakalbių sistemos aspektas yra jos nevienalytiškumas. Brangiose profesionalų sistemose esama daug vienodų, identiškai kokybiškai garsą atkuriančių įrenginių. Šiuo atveju man imponavo Brėmeno garsiakalbių sistemos skulptūriškumas – sprendimas skirtingų pajėgumų kolonėles sujungti tarpusavyje, prieš tai iš jų sudarius garsiakalbių skulptūras. Pastarosios įrenginėtos įvairiuose Vokietijos muziejuose su jais grojant elektroakustinę akusmatinę muziką (muziką, skirtą neinstrumentiniam atlikimui, kuriame dažnai neaiškus garso šaltinis – aut. past.). Tačiau toks įrangos panaudojimas man pasirodė stokojantis gyvumo bei žmogiškumo, dėl ko ir kilo idėja garsiakalbių orkestrą panaudoti koncerte kartu su Lietuvos ansamblių tinklo atlikėjais.

Šiuo sumanymu turėjo būti įgyvendinta garsiakalbio kaip muzikanto idėja, kuri man labai svarbi.

 

V. B.: Įdomu, kad visi aptariamą sistemą sudarantys garsiakalbiai turi savo charakterį... Bet kurį gyvą orkestrą sudaro daug skirtingų žmonių su savo emocijomis, patirtimis ir istorijomis, tačiau, nepaisant skirtumų, visi jie susivienija bendram muzikavimui. Lygiai taip pat ir Brėmeno orkestrą sudarantys garsiakalbiai, būdami labai skirtingi pagal savo parametrus, visgi veikia išvien, tarsi siekdami to paties tikslo.

 

Th. H.: Be to, Brėmeno garsiakalbių sistemą pasitelkėme vadovaudamiesi visiškai kitokiu estetiniu principu nei tas, kuriuo įprastai vadovaujamasi įrengiant standartines garso sistemas – pastarosios visuomet montuojamos taip, kad garsiakalbiai patalpose būtų paslėpti, kad jie kuo labiau susilietų su aplinka, o mes garso kolonas sumontavome taip, kad jos būtų pastebimos, apžiūrimos.

 

Jūsų koncerte garsiakalbių skulptūros stovėjo tarp klausytojų, po kurių kojomis buvo išvedžioti laidai, kabeliai, ilgintuvai. Drauge su gyvų muzikantų apsuptimi šis sprendimas tarsi įaudė publiką į atlikimo procesą, leido muzikos atlikimą išgyventi intymiau. Koncertą išgyvenau dar ir kaip tipinių bei stereotipinių ribų tarp atlikėjų ir publikos, kompozitoriaus ir atlikėjo, muzikos ir garso dekonstrukciją. Kiek šios temos svarbios Jūsų kūrybiniame darbe?

 

V. B.: Tavo klausimas artimai susijęs su kitu: kas man yra muzika? Arba: kas man yra menas? Menas man visuomet buvo ėjimas anapus ribų. Kai tik menas nustoja stengtis atverti naujas duris ir atidaryti neregėtus langus, kai tik menas nebesiima peržengti mūsų kasdienio gyvenimo ribų, tą pačią akimirką jis nustoja buvęs menu, iš jo belieka tik taikomasis menas“, pavyzdžiui, graži kėdė ar kavos puodukas. Šia prasme kiekvienas menininkas turi potencialo laužyti konvencijas, bandyti atrasti kažką visiškai naujo. Žinoma, kiekvienas naujas kūrinys negali sukelti revoliucijos, nes visuomet esame ribojami savo gyvenamo laiko aplinkybių.

 

Th. H.: Atleiskite, bet mane domina ekonomika. Kompozitoriai, aiškindami savo kūrybą, paprastai nemėgsta kalbėti apie ekonomiką. O aš tą darau. Manau, kad tai svarbu. Minėtasis aktyvistų kolektyvas „Projektgruppe neue Musik“ niekada neturėjo pakankamai lėšų savo veiklai vykdyti – jie buvo priversti organizuoti akusmatinės muzikos koncertus su garsiakalbiais be gyvų atlikėjų. Mums su Vykintu pasisekė labiau, nes įtikinome Goethe’s institutą palaikyti mūsų sumanymą ne tik idėjiškai. Finansinė parama tapo mūsų kūrybos pagrindu. Galima turėti daug puikių sumanymų, tačiau dažniausiai juos labai sunku realizuoti.

 

Ir vis dėlto, kai sėdate kurti turėdamas reikiamus finansus, ar Jūsų galvoje sukasi panašios mintys apie muziką bei meną kaip kad Vykintui? Ar idėjiškai Jus domina kitos temos bei problemos?

 

Th. H.: Man yra tekę dirbti beveik su šimtu skirtingų muzikos kūrėjų. Ekonominė situacija yra tokia, kad kompozitoriai dažniausiai užsidirba iš vadinamųjų komisinių mokesčių, o jų kūrybiniai sprendimai yra ribojami konkretaus užsakymo sąlygų, renginių organizatorių pageidavimų. Organizatoriai priima nemažai kūrybiniam darbui įtaką darančių išankstinių sprendimų. Ši svarbi aplinkybė gali būti didelis privalumas arba nemenkas trūkumas. Aš pats esu nusprendęs negyventi vien iš kūrybos, pirmiausia koncentruotis į darbą Pietvakarių Vokietijos radijo Eksperimentinėje studijoje (Experimentalstudio des WDR), o kūrybiniais projektais užsiimti be jokių suvaržymų, kai tam pasitaiko proga, ir įgyvendinti juos taip, kaip man pačiam atrodo geriausia. Vokietijoje tai padaryti be galo sunku. Vokietijoje vyksta labai daug įvairių šiuolaikinės muzikos festivalių, kuriuos rengia išsilavinę, intelektualūs žmonės. Bėda ta, kad jie turi savo idėjų, kurias nuolatos primeta kompozitoriams.

 

Visai kita situacija Rytų Europoje, ir ypač Vilniuje, – čia atradau kur kas daugiau atvirumo. Turiu pažymėti, kad Vykintas yra labai plačių pažiūrų. Retai kada mano gyvenime pasitaiko situacija, kai pristatęs sumanymą išgirstu atsakymą: „Gerai, darom!“ (šypsosi).

 

Vykintai, Jūs, būdamas tarptautinio masto menininkas, pastaruosius trejus metus gyvenate ir kuriate būtent Lietuvoje. Ar galėtumėte palyginti šiuolaikinės muzikos scenos būklę mūsų šalyje su Thomo apibūdinta Vokietijoje?

 

V. B.: Neišvengiama, kad organizatoriai Vokietijoje daug dirba su idėjomis ir jas primeta kūrėjams – taip yra dėl to, kad šioje šalyje esama didelės renginių pasiūlos, kurioje nelengva išsiskirti. Norint sukurti bei palaikyti savo identitetą, kasmet būtina pasiūlyti ką nors naujo. Žvelgiant iš verslo perspektyvos, tai visiškai suprantama ir pateisinama. Lietuvoje šiuo požiūriu situacija nėra tokia puiki kaip Vokietijoje. Lietuvos rinka labai maža – šiuolaikinės muzikos kompozitoriai ir muzikantai dirba labai daug, kad pasiūlytų kokybiškų opusų, kuriuos jie pagroja kartą ar du kartus per metus. Vis dar stokojama glaudesnio organizatorių bendradarbiavimo su kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Latvija ar Lenkija. Šioje srityje vyksta teigiami pokyčiai, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi.

 

Esama ir kito svarbaus skirtumo. Kadangi Lietuvos šiuolaikinės muzikos scena sąlyginai nedidelė, joje visuomet ima dominuoti vienokios ar kitokios muzikos sampratos ar muzikinės estetikos idėjos, su kuriomis kaip kompozitorius ne visada sutinku.

 

Kokias būtent tendencijas turite mintyje?

 

V. B.: Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pastebiu, kad Lietuvoje vyrauja minimalizmo idėjos. Tik pamanykit, Lietuva atrado minimalizmą! Minimalizmui jau daugiau kaip 50 metų – ši muzikos kryptis Vakaruose įsitvirtinusi jau seniai. Žinoma, minimalizmas pats savaime nėra vengtinas, tačiau juk ne visa muzika turėtų būti minimalistinė. Be to, galvodamas apie Lietuvos muzikos lauke instituciškai gerai įsitvirtinusias ir ilgai veikiančias įstaigas ar organizacijas (Nacionalinė filharmonija, didesni orkestrai), pastebiu, kad jų muzikos repertuare ima vis labiau vyrauti komerciškai saugūs pasirinkimai, nustelbiantys įdomesnės muzikos pasiūlą, kuri, mano galva, turėtų būti didesnė.

 

Laikausi nuostatos klausytojams pasiūlyti ką nors estetiškai kitoniško – muziką, renginius, projektus, išsiskiriančius iš to, ką įprastai jie girdi koncertų salėse ar akademijoje. Vadovaudamasis savo ideologija, muziką traktuoju kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį, iš prigimties dinamišką reiškinį, kuris negali būti įdėtas į lentyną it koks eksponatas. Muzika man – tai kūrybinė ieškojimo ir atradimo žaismė, kurioje gali susidurti su nuostaba, klaida, galbūt net visiška nesėkme. Ir tai yra gerai. Muzika turi būti atrasta ir išgyventa.

 

Diskutuojant apie Jūsų kūrybą, šiuolaikinę muziką ir technologijas, manęs vis neapleidžia mintys apie žmones, kurie šiomis temomis nesidomi taip giliai kaip kompozitoriai, muzikologai ar kritikai. Dažnam klausytojui kyla nemažai klausimų, kaip „derėtų“ klausytis tokių „netipinių“ koncertų, kaip juos vertinti ir kaip reaguoti. Šie klausimai banalūs, tačiau menininkų atsakymai į juos labai skirtingi.

 

V. B.: Taip, iš tiesų tokie klausimai kyla dažnai. Ne be reikalo. Europoje esame „suluošinti“ klasikinės muzikos tradicijos, kuri sunaikino mūsų natūralų sugebėjimą tiesiog klausytis laisvai. Mes nuolatos bandome įsprausti tai, ką išgirdome, į mums jau žinomas sąvokas ir tokiu būdu daugialypį garso meną redukuojame į vienaplanes mintis. Ši tradicija yra tokia stipri, jog ilgainiui mums susiformavo daugybė giliai įsišaknijusių išankstinių nuostatų – lūkesčių, kuriuos atsinešame į koncertą: laukiame melodijos, tikimės harmonijos, o kai to neišgristame, sutrinkame, mums tampa nebeaišku, ko ir kaip klausytis. Tačiau pamirštame, kad muzika visų pirmiausia yra garsas. Jei tik pavyktų atsipalaiduoti ir pasinerti į šį garsą, nebandant pasitvirtinti turimų nuostatų, tuomet, manau, šiuolaikine muzika galėtų mėgautis kiekvienas.

 

Dubajuje man yra tekę vesti kūrybines dirbtuves vaikams, kurie iki tol neturėjo jokio supratimo apie šiuolaikinę muziką ir nebuvo jos girdėję. Per užsiėmimus pastebėjau, kad kitokioje kultūrinėje aplinkoje augantys vaikai yra kur kas atviresni neįprastam skambesiui. Tai buvo labai teigiama patirtis, kuri leido įsitikinti, kad norint įsijausti į šiuolaikinę muziką nereikia jokio išankstinio pasirengimo ar įvairių teorijų išmanymo.

 

Th. H.: Aš pasakyčiau kiek kitaip. A priori manau, kad kiekviena reakcija bet kokiame šiuolaikinės muzikos koncerte yra tinkama reakcija. Jei klausytojas mano, kad tai yra geras kūrinys, vadinasi, jis toks ir yra. Nereikalauju, kad klausydami mano kompozicijų žmonės nuolatos galvotų apie estetiką ar koncepcijas.

 

V. B.: Yra kitas svarbus šios temos aspektas, kurį norėčiau akcentuoti. Muzika per pastaruosius šimtą metų plėtojosi itin aktyviai, tačiau per tą patį laikotarpį beveik nevyko koncertinės aplinkos kaita. Muzikos prezentacijos formos beveik nepakito – nors įvyko gausybė socialinių bei technologinių pokyčių, muzika vis dar artimai susijusi su tradicinėmis koncertų salėmis, orkestrais, ansambliais, scenomis. Pažvelkime į tai kitaip. Šiuolaikinis žmogus kasdien girdi daugybę neįprastų, deformuotų, šaižiai skambančių, atonalių garsų populiariojoje ar roko muzikoje ir juos priima ramiai, tačiau kai keisti garsai išgirstami sėdint koncertų salėje, sutrinkama. Kodėl?

 

O kaip dėl prasminio lygmens: ar Jums svarbu perteikti tam tikrą prasmę, išsiųsti žinutę auditorijai? Ar kūriniuose užkoduojate savo siekius, pagrindines mintis, kurias klausytojas turėtų iškoduoti?

 

V. B.: Neįmanoma kontroliuoti žmonių proto ir pasakyti, ką jie turėtų galvoti ar kaip suvokti tai, ką girdi. Net jei ir būtų įmanoma, man tai nebūtų įdomu. Vis dėlto dažniausiai kompozitorius turi idėją ar miglotą viziją, kurią nori įgyvendinti, bet ji gali būti suprasta daugeliu skirtingų būdų.

 

Ar nenusimintumėte, jei po koncerto prie Jūsų priėjęs žmogus pasakytų: „Atleiskite, tačiau Jūsų nesupratau. Jūsų muzika neaiški ir per daug netvarkinga, kad galėčiau jos klausytis?

 

V. B.: Jeigu toks suvokimas kardinaliai prieštarautų mano kūrinio idėjai, tuomet įsivertinčiau, ar kūrinio realizacija buvo pakankamai gera. O gal toks pasakymas labiau kalba apie to klausytojo muzikinės patirties stoką arba tam tikrus estetinius nusistatymus? Kompozitorius turi būti savikritiškas, bet neturėtų šokinėti pagal kiekvieno klausytojo poreikius – čia ir yra skirtumas tarp meno ir taikomojo meno“.

 

Th. H.: Manau, kad kompozitorių kalbėjimas apie savo kūrybą ar siekius, dėl kurių jie kuria muziką, yra neproduktyvus. Daugeliu atvejų tai pakrypsta labai bloga linkme (šypsosi). Maždaug prieš 25 metus parašiau kūrinį „Nicanor, skirtą dideliam orkestrui. Jo sukūrimas pareikalavo labai daug laiko ir pastangų, o pats darbas rėmėsi ganėtinai komplikuota koncepcija. Šiame darbe siekiau „prakalbinti“ orkestrą su orkestruočių sekvencijomis, kurios pagal tikslius matematinius paskaičiavimus kodavo paslėptą žodį – kūrinio pavadinimą, kompozicijoje nuskambantį du kartus. Labai didžiavausi galėdamas šią savo intenciją aprašyti kūrinio komentare, kurį parengti paprašė koncerto organizatorius, panaudojęs tekstą anotacijai. Tačiau publikos reakcija daugiausia buvo neigiama – klausytojai skundėsi, kad negirdėjo užkoduoto žodžio, ir dėl to kūrinys yra prastas! Jie pamiršo, kad aš visų pirmiausia kuriu muziką, o jos juk geriausia klausyti nesirūpinant jokiomis iš anksto perskaitytomis teorijomis.

 

Dažnai pastebiu, kad vieni kompozitoriai yra itin savireflektyvūs, visuomet pradedantys darbą nuo idėjos, vizijos, konkretaus ar bendro sumanymo, nuolatos galvojantys apie kelią, kuriuo eina. Kiti pirmiausia atsispiria nuo konkrečių kūrybinių veiksmų, eksperimentavimo, neturėdami nei koncepto, nei plano, kartais netgi tikslo. Pamenu vieną kalbintą kompozitorių, kuris man yra minėjęs, kad apie savo darbų koncepcijas galvoja ir jas rašo tik po to, kai kūriniai sukuriami, o daro tai tik iš reikalo.

 

Th. H.: Pasidalinsiu dar viena istorija. Maždaug prieš pusantrų metų dirbau su kompozitoriumi iš Hamburgo, kuris man papasakojo, kaip kartą rašė savo kūrinio komentarą. Jame jis rėmėsi žymaus etnografo-antropologo studija apie Papua salose gyvenančių etninių gyventojų dainavimo technikas, paminėdamas, kad jo kompozicijoje naudojami šio mokslinio darbo rezultatai. Visa tai buvo grynų gryniausias melas. Pasirodo, minimas mokslininkas niekada nebuvo Papua, cituotos studijos iš tiesų nėra, aprašytas kūrinys neturi nieko bendra nei su salomis, nei su egzotinėmis dainavimo technikomis. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, jis vėliau viešai sakė: kūrinio komentaras taip pat yra menas, o mene galima daryti viską, net ir meluoti.

 

Pabaigai turiu pusiau rimtą klausimą. Pasakykite vieną sakinį, kuris geriausiai apibendrintų Jūsų pastarojo meto kūrybą. Galite meluoti. Arba ne.

 

Th. H.: Stengiuosi kurti gerą meną.

 

V. B.: Siekiu atrasti tai, kas slypi už natų.

 

Ačiū už pokalbį!

Vykintas Baltakas koncerte „LENdscapes“. K. Bingelio nuotr.
Vykintas Baltakas koncerte „LENdscapes“. K. Bingelio nuotr.
Thomas Hummelis festivalyje „Gaida“. K. Bingelio nuotr.
Thomas Hummelis festivalyje „Gaida“. K. Bingelio nuotr.
Vykintas Baltakas, Thomas Hummelis ir Lietuvos ansamblių tinklas. K. Bingelio nuotr.
Vykintas Baltakas, Thomas Hummelis ir Lietuvos ansamblių tinklas. K. Bingelio nuotr.
Brėmeno garsiakalbių orkestras. R. Dakševič nuotr.
Brėmeno garsiakalbių orkestras. R. Dakševič nuotr.