„Baroko muzika mane pasirinko pati“

Interaktyvus baroko spektaklis „Basso Ostinato“ (pagal įvairių baroko autorių muziką), režisuotas įvairiapusiško menininko Adriano Schvarzsteino, lapkričio 19–22 dienomis sugrįžta su jau gerai pažįstamais atlikėjais bei naujais veidais iš užsienio. Šį kartą kalbiname šio muzikinio projekto „mafijos vadą“ – bosą-baritoną Nerijų Masevičių, be kurio baroko muzikiniai veikalai neįsivaizduojami. Nuoširdų pokalbį pradedame nuo pirmųjų solisto žingsnių, nusikeldami į jo gimtąjį miestą Kauną.

Kiek žinau, pirmasis Jūsų susitikimas su muzika prasidėjo nuo pažinties su violončele. Ar išties  nuo mažens žinojote, kad muzika – tai Jūsų kelias? Kas padėjo tai suprasti?

Dainavau nuo pat vaikystės. Visa šeima yra labai daininga, nė viena šventė neapsieidavo be dainų! Važiuojant atostogauti į pajūrį ar prie ežerų dainuodavome visą kelią. Todėl mano muzikinis kelias buvo labai natūralus. Dar prieš mokyklą dalyvavau ir „Dainų dainelėje“.

Kauno J. Naujalio muzikos mokykloje stojau į fortepijono klasę, tačiau patikrinę mano muzikinę klausą, ritmo pojūtį, rankas, pedagogai pasiūlė mokytis violončelės. Man pačiam violončelė nepatiko, o fortepijonu groti mėgau, išmokdavau net visas muzikinės literatūros temas. Vėliau patekau į Kauno muzikinį teatrą, kur dainavau vaikų solines partijas vaikiškuose ir nevaikiškuose muzikiniuose pastatymuose („Statykime operą“, „Gelbėkit, globuliečiai“, „Albertas Heringas“ ir kt.). Išties, mokykloje man netiko ne tik instrumentas, bet ir pati mokyklos sistema, orientuota į kontrolę, konkurenciją. Todėl po devynerių metų pats nunešiau dokumentus į J. Gruodžio konservatoriją, kur įstojau į chorinio dirigavimo specialybę. Tik stodamas į konservatoriją sužinojau, kad turiu absoliučią klausą ir esu tikrai gabus muzikai! Prasidėjo tikras „menininko“ gyvenimas, nes jau pats buvau atsakingas už pasirengimą, paskaitų lankymą, o skambinimas fortepijonu tapo džiaugsmu. Konservatorijos aplinka mane skatino siekti daugiau, domėtis įvairesne muzika ir kurti. Privalomas dainavimo pamokas man teko garbė mokytis pas Valentiną Čepkų, kuris iškart pasiūlė stoti į vokalą. Tačiau tuo metu man labiau rūpėjo chorinė kultūra, chorinė muzika ir jos repertuaras. Konservatoriją baigiau geriausiais balais ir beveik be konkurso įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, chorinio dirigavimo specialybę. Dainuoti chore, jam diriguoti man labai patiko: kelionės, koncertai, konkursai – viskas buvo nuostabu. Nejučia  koncertuose, kai būdavo atliekami kūriniai chorui su solistais, pradėjau gauti solines partijas. Vėliau net nebūdavo klausimo, kas dainuos solo. Tad vokalo pedagogė akino mane pabandyti studijuoti vokalą, bet tuo metu choras vis dar man buvo svarbesnis. Baigęs dirigavimo studijas nusprendžiau priimti iššūkį ir stoti į dainavimą. Pasiryžti dainuoti vienam reikėjo laiko, tam turėjau subręsti. Taigi, ilgai ėjau iki dainavimo, nors jis visada buvo šalia.

Kokia Jūsų pirmoji pažintis su baroko muzika? Ir kodėl barokas? Ką įdomiau atlikti – baroką ar šiuolaikinę muziką?

Pirmą kartą su baroko muzika susidūriau, aišku, dar grodamas violončele. Ir šiandien galėčiau pagroti Bacho siuitą. Vėliau pažintis tęsėsi dainuojant choruose, ansambliuose, kur teko atlikti labai daug nedidelių ar didesnės apimties baroko epochos kūrinių. Teko dainuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio choruose, koncertuoti atliekant baroko kompozitorių stambias formas su orkestrais. Ir iki dabar baroko muzika man suteikia ramybę, vidinį tvarkos jausmą. Net tvarkydamasis namuose klausausi Bacho Mišių h-moll, nes šio kūrinio harmonijos pusiausvyra labai padeda pasiekti tvarką ir galvoje, ir namuose. Tad nemanau, kad aš rinkausi baroko muziką, matyt, baroko muzika pasirinko mane. Nors dainuoju įvairų repertuarą – ir kamerinį, ir oratorinį, koncertuose atlieku ir operų arijas, tačiau būtent dainuodamas baroką jaučiuosi geriausiai.  

O šiuolaikinė muzika – tarsi treniruotė. Visada smagu prisiliesti prie mūsų epochoje kuriamos muzikos, pasitikrinti savo galimybes. Nepaprastai džiaugiuosi galėdamas atlikti šiuolaikinių kompozitorių premjeras, dirbti su pačiais autoriais, kartu ieškoti atlikimo būdų, subtilybių ir vėliau tuos naujus, niekada negirdėtus kūrinius atlikti scenoje ar įamžinti įrašų studijoje. Jau esu įrašęs labai nemažai šiuolaikinės muzikos kūrinių, kurie nugulė į kompaktinių ar vinilinių plokštelių formatus. Labai smagu, kai kūriniai, kurių premjerose dalyvauji, sulaukia pripažinimo. Man vienas gražiausių šiuolaikinių kūrinių – Ramintos Šerkšnytės „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, kurio įrašą išleido įžymusis „Deutsche Grammophon“. O už vieną ryškiausių naujų kūrinių – Alberto Navicko komiksų operą „Alfa“ – 2019 m. operos kategorijoje su visa komanda laimėjome „Auksinį scenos kryžių“.  

Lietuvoje nėra tradiciškai susiformavusios barokinės muzikos mokyklos, kitaip nei Vakarų Europoje. O kas buvo (o gal ir yra) Jūsų mokytojas? Kaip formavotės kaip profesionalus baroko muzikos atlikėjas?

Kaip minėjau, dainuojant choruose ir ansambliuose teko atlikti labai nemažai baroko kūrinių. Taip pat dainuojant ir užsienyje, diriguojant žymiems dirigentams, teko prisiliesti prie stambios formos baroko epochos kūrinių. Vėliau teko daug konsultuotis, mokytis, kartu dirbti su senosios muzikos atlikėjais, toliais kaip Andrew Lorence’as Kingas, Vincentas Dumestre’as, Andrew Parrotas, Wimas Becu, Davidas Shemeris, Janas Van Elsackeris, Roberto Balconi, Charlesas Danielsas ir kt., dainuoti su tokiais ansambliais kaip „Muzika silentii“ (Estija), „Antiphona“ (Prancūzija), „Alta Capella“ (Rusija), „La poème harmonique“ (Prancūzija) ir kt. Teko mokytis ne tik muzikos atlikimo, bet ir istorinio judesio (A. L. King), istorinio šokio (J. Gingell), kas labai praverčia statant sceninius senosios operos pastatymus. Manau, labai svarbu, kaip ir visuose menuose, sekti koncertus, domėtis įvairias atlikėjais, atlikimais ir pačiam formuoti savo supratimą apie senąją muziką.

Kokia patirtis užsienio scenoje Jus kaip baroko muzikos atlikėją dar labiau užaugino? Kokie kūrybiniai darbai užsienyje Jums įsimintiniausi?

Labai sunku išskirti projektą ar kūrinį, nes išties yra padaryta daug įdomių darbų, tik labai gaila, kad didžioji dalis jų atlikti tik po vieną kartą... Bet kartais likimas nusišypso ir pats pasiūlo netikėtų kelių. Lietuvoje esame pirmą kartą atlikę daug repeticijų reikalaujantį nepaprasto grožio kūrinį – Monteverdi Mišparus, kurį dainuoti man buvo didelis malonumas. Ir štai, po to vienintelio atlikimo Lietuvoje man pasitaikė net keletą kartų šį kūrinį dainuoti užsienyje, nes jis atvėrė bendradarbiavimo galimybes su kitų šalių senosios muzikos kolektyvais įvairiose valstybėse – Rusijoje, Izraelyje (tose šalyse teko dainuoti pirmuose atlikimuose). Žinoma, nepamirštama ir Monteverdi madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ patirtis. Tai tiesiog nuostabus spektaklis, kuriame baroko muzika tobulai susilieja su lėlių teatro pasauliu. Po didelio susidomėjimo Lietuvoje šį spektaklį pristatėme Rusijoje bei turo metu Prancūzijoje. Dar vienas, tikrai išskirtinis darbas – monumentalios Händelio oratorijos „Ester“ atlikimas su Jeruzalės baroko orkestru. Jis įsimintinas tuo, kad buvo atliekamas hebrajų kalba. Teko samdytis net korepetitorių, kuris padėtų išmokti perskaityti raštą, ištarti įvairias mums neištariamas priebalses. Po koncerto klausytojai mane sveikino ir kalbino hebrajų kalba, ir labai nustebdavo, kad aš jų nesuprantu. Sunku išvardyti visus įsimintinus kūrinius, koncertus, nes jų buvo ne vienas. Tai ir operos („Euridikė“, „Elenos pagrobimas“, „Orfėjas“, „Kirkė“, „Kaligula“), oratorijos, įvairios baroko kompozitorių kūrinių premjeros Lietuvoje, koncertai skirtingose šalyse, kurie mane praturtino kaip atlikėją.

Ar Jūsų gyvenime yra ir kitoks laisvalaikis nei muzikinės patirtys? Kaip atgaunate jėgas ir vėl pasikraunate naujiems projektams bei darbams?

Geriausias laisvalaikis – kelionės. Visokios! Gamtoje, miestuose, įvairiose šalyse. Kojomis, automobiliu, lėktuvu, laivu ir t.t. Kiekviena kelionė įkvepia, užburia, atpalaiduoja, pakrauna. Draugai iš manęs juokiasi, kad jei eidami pamatome kalną, tai aš būtinai į jį užkopsiu. Mane užburia vaizdai iš paukščio skrydžio.

Netrukus vėl rengiamasi pakartoti „Basso Ostinato“ spektaklius Lietuvos miestuose. Su režisieriumi Adrianu Schvarzsteinu dirbote jau ne prie vieno projekto. Kuo išskirtinis kūrybinis darbas su šiuo menininku?

Pirmas projektas, kuriame susipažinau su režisieriumi Adrianu, buvo „La Barca“, vėliau „Basso Ostinato“, „Gekumen“, „Šv. Genezijaus trupė keliauja po pasaulį“. Neslėpsiu, pirmieji darbai nebuvo lengvi, nes perprasti režisieriaus interaktyvų stilių, pateisinti kiekvieną scenoje atliekamą smulkmeną, peržengti „lietuvišką kuklumą“ ir drąsiai bendrauti su žiūrovu nebuvo paprasta. Tačiau tai neįkainojama patirtis! Režisierius yra gana griežtas, preciziškas ir reikalauja daug, o ypač jam patinka labai daug kartų kartoti, kad scenoje nebeliktų nė menkiausių abejonių, ką ir kada kiekvienas atlikėjas daro. Didžiausias džiaugsmas, kai pavyksta improvizuoti kartu su režisieriumi apžaidžiant netikėtus nutikimus (kaip paukščio klyksmas, nusičiaudėjimas publikoje ar pan.), o publika tai priima kaip gerai ištobulintas mizanscenas ir giria už gerai apgalvotus triukus. Dirbdamas su Adrianu išmokau tikrai labai daug, ir visas tas bagažas man padeda ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

Koks yra Jūsų kuriamas personažas spektaklyje „Basso Ostinato“? Ar gyvenimo aplinkybės ir kontekstas gali koreguoti personažo  interpretavimą?

Personažas labai aiškus – mafijos bosas. Jam viskas priklauso, jam viskas galima, bet, aišku, jam netrūksta rafinuotumo, išdidumo. Ir jis susikviečia visas mafijos šeimas į kasmetį susitikimą aptarti „einamųjų“ reikalų...

Kiekvienas spektaklis laikui bėgant tvirtėja, bręsta, atsiranda naujų spalvų, o kontekstai tikrai daro įtaką. To visagališkumo, deja, tikrai yra nemažai mus supančioje aplinkoje. Bet man labiausiai padeda įsikūnyti į šį personažą kriminaliniai filmai, kuriuos žiūrėdamas nejučia seku gaujų vadų elgesį, gestus, žvilgsnius. Ir taip vienaip ar kitaip įlieju į spektaklį.

Kuo įdomus ir patrauklus gali būti šis spektaklis šiuolaikiniam žiūrovui? 

Šis išskirtinis pastatymas įdomus originalia tema, baroko muzika, autentišku, įtraukiančiu, interaktyviu veiksmu. Per šį projektą senoji muzika tampa įdomi ir suprantama daugeliui žiūrovų, kurie galbūt niekada nebūtų išgirdę šios muzikos, o po spektaklio gal net eis drąsiau ir į senosios muzikos koncertus. Kiekvieno atėjusio į šį spektaklį laukia tikras nuotykis, tiesa, kai kurie iš žiūrovų turės progą pabūti ir spektaklio atlikėjais. Tad spektaklis įtraukia kiekvieną žiūrovą, kiekvienas gali surasti sau patinkančią sudedamąją dalį – šokį, muziką, dramą, netikėtumo efektą. Drąsiai galiu pasakyti, kad abejingų šis spektaklis tikrai nepalieka ir atmintyje lieka tikrai ilgam.   

Dėkoju už pokalbį.

VšĮ „Senųjų menų studijos“ organizuojami spektakliai „Basso Ostinato“ (muzika – žinomų baroko kompozitorių ir anonimų, liaudies dainos, vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai) bus rodomi:

Lapkričio 19 d. 19 val. Vilniuje, Vilniaus universiteto teatro salėje

Lapkričio 21 d. 12 val. Nidos bendruomenės namuose

Lapkričio 22 d. 18.30 val. Kretingos kultūros namuose

Atlikėjai:

Rūta Vosyliūtė (sopranas)

Nerijus Masevičius (bosas-baritonas)

Jūratė Širvytė – šokis

Ieva Baublytė – išilginės fleitos, arfa, perkusija

Saulius Lipčius – barokinė gitara, luto forte

Adrian Schvarzstein (Ispanija) – režisierius, aktorius

Marco Vitale (Italija) – klavesinas, basso continuo

Georg Kroneis (Austrija) – viola da gamba

Agnese Kanniņa (Latvija) – barokinis smuikas

Projektą remia Austrijos Respublikos ambasada Vilniuje.