Muzika iš paslapties, tylesnės už tylą...

Išėjo Bronius Kutavičius... Per Dievo tarnui atseikėtą ilgą amžių tiek pakylėtų žodžių ištarta apie kūrėją ir žmogų, kad neišvengsi pasikartojimo ir pasijusi bežodė. Kutavičius nemėgo, tiesiog nekentė patetikos, tad turbūt jį įžeisčiau tokią akimirką vardindama nuopelnus ir garbes. O ir kas pasvertų, kas anuomet turėjo didesnę vertę – valstybinis apdovanojimas ar nonkonformistams padrąsinti Osvaldo Balakausko įsteigta 4 rublių 99 kapeikų vertės „Obuolio premija“.

Teisėtai Kutavičius gretinamas su Čiurlioniu: mūsų tautinės muzikos konstantos įkvėpė modernios lietuvių muzikos revoliucijas dviejų amžių – ilgojo XIX a. ir trumpojo XX a. – saulėlydyje. Gęstant vėlyvojo romantizmo egzaltacijai Čiurlionis atvėrė lietuvių muzikos ateities viziją, tapusią tvirtu pamatu ir permainų varikliu. Vėlyvojo sovietmečio stagnacijos metais Kutavičius radikaliai atmetė išvėsusį fasadinės kultūros patosą ir suteikė naujos energijos lietuvių muzikos atsinaujinimui.

Paradoksalu, tačiau gimtinės muzikos pasaulyje Kutavičius buvo mąstomas kaip atsiradęs Lietuvos mene tarsi iš niekur. Kompozitoriaus ryšio su muzikine dirva neapibrėžtumą taikliai dar 1988 m. nusakė Balakauskas: „Daugumą menininkų, kad ir apytikriai, vis dėlto galima iš kažko „išvesti“. Skriabinas – iš Chopino ir Wagnerio, Čiurlionis (muzikas) – iš Wagnerio ir Skriabino, Messiaenas – iš Debussy, iš „Indijos“ ir iš paukščių. Bet iš ko kilo Kutavičiaus muzika? Aš jį pažįstu 30 metų, bet nežinau, kokį kompozitorių jis mėgsta, ar yra toks. Svarbiausia – aš nematau kompozitoriaus nei „iš pasaulio“, nei iš Lietuvos, kurių įtaką Kutavičiui galėčiau paliudyti. [...] O gal Kutavičius iš Nieko? Tai yra iš tos Sigito Gedos metaforos, kuri turbūt reiškia ir mūsų gamtą, ir senuosius dievus, ir kasdienybę – tiek daug, kad ir neaprėpsi kitu žodžiu“ (Osvaldas Balakauskas, Būdas Kutavičiaus, Kultūros barai, 1988, Nr. 6, p. 9).

Kutavičius vėlai atėjo į muziką – tik paauglystėje pradėjo jos mokytis, o pirmąsias ryškesnes kompozicijas sukūrė tuo metu, kai jo bendraamžiai – Vytautas Barkauskas, Feliksas Bajoras, Vytautas Montvila ir kiti – jau drebino muzikos scenas kaip novatoriai ir sovietinės doktrinos taisyklių laužytojai. Kutavičiaus potencialas buvo atpažintas kiek vėliau: štai 1969 m. vienoje ankstyvųjų jo kūrybai skirtų publikacijų Loreta Tamulytė įžvalgiai išryškino kūrybinio kelio lūžio ženklus, nors ir dvejojo, ar kūrėjo talentas išsiverš iš kamerinio mąstymo (Loreta Tamulytė, Versmių ir brastos beieškant. Svečiuose pas Bronių Kutavičių, Literatūra ir menas, 1969 02 02). Prabėgo vos metai – Kutavičiaus ir Sigito Gedos bendraautorystės kūrybinis gaivalas išsiliejo „Panteistine oratorija“ (1970), kūriniu, kuris inspiravo kompozitoriaus opus magnum – pagoniškųjų oratorijų ciklą: panteistinį vyksmą sekė „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Iš jotvingių akmens“ (1983) ir „Pasaulio medis“ (1986). Ir pasaulinio žinomumo bei neaprėpiamos interpretacijų gausos sulaukęs oratorijų ciklas, ir gausybė kitų iki atkurtos Nepriklausomybės sukomponuotų kūrinių – nuo vokalinių ciklų „Avinuko pėdos“ (1968) ir „Ant kranto“ (1972), „Dzūkiškų variacijų“ kameriniam orkestrui (1974), „Mažojo spektaklio“ (1975), kantatos „Du paukščiai girių ūksmėj“ (1978) ligi operos-poemos „Strazdas žalias paukštis“ (1980) ir kt. – suformavo Kutavičiaus magiškąjį minimalizmą. Iš kompozitoriaus unikalaus muzikinio mąstymo radosi empatiškai atpažįstamas skambesys, ne vieno muziko priimtas kaip giliausia savastis, o kartu kaip kažkas viršindividualaus ir esmingo, vienijančio bendruomenę.

Kutavičiaus muzikos dvasia nepakanti standartiškumui, formulėms, bet – dar vienas kompozitoriaus kūrybos paradoksas – jo muzikinė idioma netruko tapti bendrinės lietuvių muzikos kalbos dalimi. Stilistinio pliuralizmo laikais nedaugeliui kompozitorių tas pavyko – šiuo požiūriu Kutavičių drąsiai galėtume lyginti su jo kartos minimalistais Steve’u Reichu ar Arvo Pärtu.

Kutavičiaus kūrybos visumą ligi šiol gožia jo ankstyvųjų kūrinių šlovė, nors po 1990-ųjų kompozitoriaus istorinė vaizduotė įspūdingai išsiskleidė stambių žanrų kūriniuose – operose „Lokys“ (2000), „Ignis et fidis“ („Ugnis ir tikėjimas“, 2003), simfonijoje-oratorijoje „Epitafija praeinančiam laikui“ (1998), cikluose „Jeruzalės vartai“ (1991–1995), „Metai“ (2005–2008), o kultūrinė klausa ir pagarba kitoniškumui – kamerinės muzikos deimantuose „Magiškas sanskrito ratas“ (1990), „Trys A. Mickevičiaus sonetai“ (1992), „Ištariu žodį – lūpos ledėja“ (1996) ar „Erotikos“ (1997). Jam dovanotą kūrybingumo malonę lydėjo kompozitoriui ne mažiau svarbi laimė – muzikos atlikėjų prielankumas ir atsidavimas. Nes be empatinio susitapatinimo su Kutavičiaus kūrybiniu mąstymu jo muzika tarsi netenka gyvybės alsavimo, kompozitoriaus žodžiais – paslapties, kurios visur taip ieškojo pats autorius. Bemaž 60 Kutavičiaus kūrybos interpretavimo metų – dar vienas paveikus lietuviškos muzikinės kultūros klodas, nusipelnantis gilesnės refleksijos.

Laikas, atmintis ir užmarštis – didžiosios Kutavičiaus muzikos temos. Jis pagaviai atkūrė, o tiksliau – išjautė ir muzikos garsais įvaizdino prarastus Lietuvos istorijos ir tautinės savimonės fragmentus. Kutavičiaus kūryba dažnai gretinta ir net kildinta iš gimtosios kalbos, iš kalbos intonacijose ir ritmuose įkoduoto lokalaus gyvenimo būdo. Panašiu laiku, kai Kutavičius kūrė savąsias oratorijas, Antanas Maceina emigracijoje apmąstė gimtosios kalbos ir pasaulėvokos ryšį. Filosofas rašė, kad lietuvis turi savo „regėjimo kampą“, iš kurio žvelgia į pasaulį, suformuotą gimtosios kalbos; pasak jo, mes galime išmokti svetimų kalbų, tačiau jomis kalbėsime vedami tik gramatikos taisyklių, o ne pačios kalbos vidinės dvasios. Jeigu muzika yra kalba, tuomet Broniaus Kutavičiaus kūryba yra pagarbus ir originalus „artinimasis“ prie lietuviškos savimonės ištarto pasaulio, savuoju „regėjimo kampu“.  

Kompozitoriaus kūryba šiandien jau pradeda buvoti visai kitame istoriškumo režime, kai pasikeitė santykis su praeitimi – ją gožia ir nusavina visaėdė dabartis. Pasikeitė ir kalba kaip gyvenimo būdo ištarmė: išnyko daugybė žodžių, atsirado naujų tarmių, sparčiai mainosi intonacijos ir ritmai. Kutavičiaus muzikos visuma pradeda atsiverti kito laiko kultūrinei refleksijai. Norisi tikėtis, kad pusšimtį metų klausytojus jaudinusi kūryba susikalbės su kitų kartų muzikos atlikėjų ir teatro kūrėjų patirtimis ir žodynais.