Broliai Schneideriai – Jaschos Heifetzo bendraamžiai iš Vilniaus

Šiemet minime iškilaus smuikininko Jaschos Heifetzo 120-metį. Sukaktis sutapo su VI tarptautiniu didžio smuikininko konkursu. Ir vėl, kaip ir ankstesniuose konkursuose, talentingas jaunimas iš įvairių šalių, įkvėptas Heifetzo pavyzdžio, bandė įtikinti savo pirmenybe, gebėjimu iškilti virš kitų. Heifetzo vardas neblėsta, o jo pavyzdys skatina siekti vis naujų aukštumų.

Heifetzo genijaus stebuklas neatsiejamas nuo Vilniaus. Čia jis gimė, mokėsi, žengė pirmuosius žingsnius šlovės link. Tačiau čia pat, Vilniuje, šalia jo, savo kelią pradėjo ir daugiau iškilių muzikų, ir jiems Heifetzo pavyzdys buvo reikšminga paskata. Pagerbdami Heifetzą, turime prisiminti ir juos, juolab jų vardai yra labai skambūs, o ryšys su Vilniumi puošia mūsų miesto istoriją.

2001 m. Vilniuje apsilankęs violončelininkas Yo-Yo Ma, vienas iškiliausių dabarties muzikų, per susitikimą su LMTA bendruomenės atstovais prisiminė Vilniuje gimusį Mishą Schneiderį ir labai pagarbiai atsiliepė apie šį savo vyresnįjį kolegą. Buvo akivaizdu, kad didžioji dauguma susitikime dalyvavusių muzikų Schneiderio vardo nebuvo girdėję. O tai buvo neeilinė asmenybė. Jis, beje, kaip ir jo brolis Alexandras, dažnai vadintas tiesiog Sasha, buvo aukštai iškilę epochos kultūros hierarchijoje, aktyviai reiškėsi XX a. muzikos gyvenime. Misha Schneideris (1904–1985) buvo violončelininkas, jo jaunesnysis brolis Alexandras (1908–1993) – smuikininkas. Abu buvo legendinio Budapešto kvarteto nariai, sulaukė pasaulinės šlovės.

Savo kelią į didžiąją pasaulinę sceną broliai Schneideriai, kaip ir Heifetzas, pradėjo Vilniuje. Mischos pirmasis violončelės mokytojas buvo vilnietis Efremas Kinkulkinas, Leipcigo konservatorijos auklėtinis, garsaus profesoriaus Juliuso Klengelio mokinys. Mischa, gerokai pažengęs Kinkulkino klasėje, 1920 m. išvyko studijuoti į Leipcigą, kur, kaip ir jo mokytojas, mokslus tęsė pas Klengelį. Ir šis garsus violončelės profesorius, ir bendramoksliai, tarp kurių buvo tokios įžymybės kaip Emanuelis Feuermannas ir Gregoras Piatigorsky, pastūmėjo Mischą link meno aukštumų – tai buvo kontekstas, kuriame tampama didžiaisiais. Baigęs studijas ir gavęs diplomą, Mischa buvo pakviestas dėstyti konservatorijoje Frankfurte prie Maino, o 1930 m. tapo Budapešto kvarteto violončelininku. „Kvartetas pasirinko teisingai: Mischa jau netrukus buvo imtas vadinti žymiausiu violončelininku kamerinės muzikos istorijoje, ir jo dėka atėjo diena, kai prie kvarteto prisijungė brolis Alexandras“, – taip apie Mishą rašė Natas Brandas, monografijos apie Budapešto kvartetą autorius (Nat Brand, Con brio. Four Russian Called The Budapest Quartet, New York–Oxford, Oxford University press, 1993, p. 42).

Alexandras žengė brolio pramintais keliais. Smuiko mokslus pradėjo penkerių, o kiek pramokęs ir įgudęs pateko pas Vilniaus įžymybę – Eliją Malkiną, Auerio mokinį, Heifetzo mokytoją. 1924 m., susiruošęs stoti į Frankfurto konservatoriją, Alexandras jau buvo pajėgus smuikininkas. Jo smuiko profesoriumi Frankfurte tapo Adolfas Rebneris, Hindemitho mokytojas, Schönbergo draugas. Studijos Frankfurte Sashai buvo visiškai nauja patirtis, naujas muzikos suvokimo lygmuo. Jo karjera buvo greita ir stati: 1927 m. jis, devyniolikmetis, laimėjo Sarbriukeno simfoninio orkestro koncertmeisterio vietos konkursą, o 1929 m. tokias pat pareigas užėmė Šiaurės Vokietijos radijo orkestre Hamburge. 1932 m. Budapešto kvartete atsiradus vakuojančiai antrojo smuikininko pozicijai, jis nusprendė prisijungti prie ansamblio. Taip abu broliai Schneideriai tapo Budapešto kvarteto nariais.

Budapešto kvartetas įsteigtas 1917 metais. Jo steigėjai buvo Budapešto operos orkestro muzikai, o pats ansamblis – neatsiejamas nuo šio nuostabaus miesto muzikinių tradicijų. Ilgainiui ansamblis tolo nuo savo vengriškos aureolės, sąsajos su Budapeštu darėsi vis trapesnės, o geografijos prasme pavadinimas apskritai prieštaravo realybei. Tačiau kvarteto vardas buvo išsaugotas, kol ansamblis egzistavo, – taip vadinosi penkiasdešimt metų, su šiuo vardu liko istorijoje.

Pats gyvenimas vertė atsinaujinti. Įsteigus kvartetą, nepraėjus nė keleriems metams, jo sudėtis ėmė keistis, steigėjai vienas po kito traukėsi, 1936 m. atsisveikino paskutinis iš jų. Atėjo nauja karta, labai talentinga ir ambicinga, kitaip girdinti muziką, kitaip ją jaučianti. Tai buvo reikšmingas kvarteto kūrybinės raidos momentas, ir jame svarbus brolių Schneiderių indėlis. Su broliais  tuo metu muzikavo Josefas Roismanas (primarijus), Borisas Kroytas (altas). Ansamblis suskambo nauju garsu, ir šis kitoniškumas pakerėjo klausytojus.

Ne tik kvarteto sudėties kaita lėmė pokyčius. 1921–1922 m. žiemą ansamblis sėkmingai debiutavo Berlyne, tuometėje Europos muzikinėje sostinėje, ir jau netrukus, bendru sutarimu, kvartetas persikėlė iš Budapešto į Berlyną. 1933 m. į valdžią Vokietijoje atėjus naciams, viskas pakrypo blogąja vaga: istorinė situacija darėsi vis grėsmingesnė, kilo realus pavojus muzikų gyvybei. Teko keltis iš naujo, šįkart – į Paryžių. Kvartetas jau buvo gerai žinomas, koncertavo ne tik Europoje, bet ir JAV, Australijoje, Pietryčių Azijoje.

Pasaulis buvo platus, Europa grimzdo į fašizmo bedugnę – muzikai turėjo su kuo lyginti. 1938 m. kvartetas apsisprendė išvykti į JAV. Taip Budapešto kvartetas nustojo buvęs Europos muzikos kolektyvu, tapo Amerikos kultūros pažiba.

Ansamblio muzikai buvo ne tik puikūs stygininkai ir kamerinio ansamblio žinovai – jie buvo pilni jėgų ir ryžto, jau paragavę šlovės. Jų ambicingi planai turėjo rimtą pagrindą, ir jie negaišo laiko – sparčiai ėmė kopti į pasaulinį pripažinimą. Tai liudija faktai: 1940 m. kvartetui buvo suteiktas labai prestižinis statusas – jie tapo JAV Kongreso bibliotekos, vienos įtakingiausių pasaulyje kultūros institucijų, ansambliu (Quartet-in-Residence). Šis statusas nebuvo vien tik garbės ženklas, bet turėjo konkrečią ir svarią išraišką: ansambliui suteikta galimybė reguliariai rengti koncertus Kongreso bibliotekos salėje Vašingtone, iš kur „Columbia Broadcasting Corporation“ transliavo nuostabų kvarteto muzikavimą po JAV ir pasaulį. Ne mažiau reikšmingas pagarbos ansambliui ženklas buvo tai, kad kvarteto muzikams buvo perduoti bibliotekos kolekcijai priklausantys Stradivarijaus instrumentai, kuriais jie buvo įpareigoti (!) griežti koncertuose.

1948 m., išradus „ilgai grojančių“ plokštelių gamybos technologiją, Budapešto kvarteto įrašus imta leisti dideliais tiražais ir platinti po visą pasaulį. 1957 m. jie tapo pirmuoju televizijos gyvai transliuotu kameriniu ansambliu. Jų nuostabiai įgrota kamerinės muzikos klasika ir šiuolaikinė muzika suskambo plačiai. Budapešto kvarteto vardas tapo žinomas visame pasaulyje, įgavo kamerinės muzikos sinonimo statusą, tapo vos ne bendrinis.

Budapešto kvartetas koncertavo iki 1967 metų. Tačiau net ir nustojęs muzikuoti jis neprarado savo legendinės aureolės, kvarteto įrašai tebeleidžiami iki šiol. Tai auksinis akademinės muzikos fondas, aukščiausias kvarteto meno etalonas.

Tokie buvo Heifetzo bendraamžiai broliai Schneideriai, tai turėjo omenyje Yo-Yo Ma, prisiminęs vilnietį Mishą Schneiderį. Gaila, kad ansamblio pavadinimas buvo Budapešto kvartetas, jiems galbūt geriau tiktų Vilniaus vardas. Taip neatsitiko ir, matyt, negalėjo atsitikti. Tačiau broliai Schneideriai vis vien buvo ir tebėra vilniečiai. Tai neginčijama tiesa. Didžiuokimės jais, nepamirškime jų.

Remiama Lietuvos kultūros tarybos