Aistringai švenčiama muzika

Iškili pianistė Mūza Rubackytė savo repertuarą nuolat papildo mažai žinomais, naujai atrastais autoriais ir kūriniais, intensyviai įrašinėja kompaktines plokšteles (įgrojo daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių, bendradarbiaudama su įrašų kompanijomis „Marco Polo“, „Naxos“, „Lyrinx“, „Ligia“, „Warner Classics“, „Opera Omnia“, „Brilliant Classics“, „Doron“, pastarojoje išleido koncertų su orkestru 6 CD įrašų seriją „Great Lithuanian live recordings“). Jos sceninė veikla ir plokštelėse įamžintas muzikinis palikimas ne tik žavi publiką, bet ir sulaukia dėmesio spaudoje: pianistės menines naujienas seka autoritetingi meno leidiniai bei portalai Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, jau pasirodė daugiau nei 50 recenzijų. Šįkart laikraščio skaitytojams siūlome artimiau susipažinti su prancūzų klasikinės muzikos ir šokio portale www.resmusica.com balandžio 18 d. pasirodžiusia kritiko Stéphane’o Friédérich’o recenzija ir svarbių „Télérama“ bei „Diapason“ atsiliepimų fragmentais apie unikalų M. Rubackytės albumą (kompanija „Ligia Digital“) su didinga Leopoldo Godowskio Sonata e-moll ir Karolio Szymanowskio 9 preliudais, op. 1.

Plokštelė pelnė aukščiausius apdovanojimus: svarbiausią tarptautinį prizą Prancūzijoje „Diapason d’Or“ bei autoritetingiausią publikos prizą „ffff Įvykis“ („Télérama“). Pristatant pastarąjį įvertinimą trumpai apžvelgiama atlikėjos biografija ir toliau rašoma: „Lietuvių pianistė virtuozė, įsipareigojusi laisvei, subtiliai ir užtikrintai dovanoja gyvenimą primirštiems darbams. Mūza Rubackytė demonstruoja ne tik ištvermę, neprailgstantį alsavimą 50 minučių maratone, bet ir sklandžia, virtuoziška fortepijonine technika atskleidžia subtilumą, nuotaikų sodrumą, kontrastingus jausmus: kartais žaismingumą (Allegretto vivace e scherzando), kartais gedulą (žavintis finalas). Lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio Preliudams <...> pianistė suteikia tapatumo modeliuodama, gludindama kiekvieną natą, kartu neprarasdama dėmesio kiekvienai iš išgyventų emocijų.“ (Sophie Bourdais)

„Diapason“, be kita ko, rašoma: „Leopoldo Godowskio Sonata e-moll užsitarnauja tokią pat svarbią vietą kaip bene jo amžininkų Rachmaninovo, Paderewskio, Szymanowskio ir Dukas išminti keliai. Tai 50 minučių trunkantis amžių sankirtos monumentas, kur gili tradicija ir griežta polifonija, susidūrusi su paūmėjusiais chromatizmais, sudrebina tonalumo rėmus. <...> Ten Bachas sutinka Skriabiną, Chopino Fantaziją, tauriuosius Ravelio valsus. Veltui ieškotumėte vieno iš labiausiai akinančių savo epochos pianistų pigių virtuoziškų efektų. Kaip ir Godowskis, lietuvė Mūza Rubackytė atskleidžia chromatizmų gausą pasitelkusi dainingumą ir kontrastus, linksminasi Allegretto vivace e scherzando, šoka Allegretto grazioso e dolce ritmu. Ji pasigėrėtinai kuria poemą fortepijonui su fuga Bacho vardu, kur rezonuoja Rachmaninovui brangus Dies irae. Szymanowskio Preliuduose, kurie išduoda Skriabino, taip pat Wagnerio „Tristano“ įtaką, <... > Mūza Rubackytė, kitaip nei Maria Judina, užima skausmingos savistabos poziciją, pasitelkusi labai lėtus tempus, tačiau nepaprastai didingai tai įgyvendindama. Čia vėlgi grandiozinis meistriškumas.“ (Didier Van Moere)

Belieka tik pridurti, kad kaip itin svarbus įvykis paminėtina plokštelėje pianistės įgrota visa monumentalioji Godowskio Sonata e-moll, už kurios atradimą atlikėja dėkoja Nacionalinės filharmonijos direktorei Rūtai Prusevičienei, o už paramą – Lietuvos kultūros tarybai, ir sako, jog pandemijos ir izoliacijos periodas jai bus visuomet susijęs su Godowskio Sonata. Minint Godowskio 150-ąsias gimimo metines, su šiek tiek patrumpintu Sonatos variantu Lietuvos klausytojus M. Rubackytė supažindino pernai Vilniaus festivalio rečitalyje, Pažaislio festivalyje bei Paliesiaus dvaro koncertų salėje. Rugsėjo 23 d. numatomas plokštelę pristatantis koncertas Paryžiaus „Gaveau“ salėje (dėl pandemijos koncertas buvo perkeltas keturis kartus...). Plokštelės kūriniai įrašyti Nacionalinėje filharmonijoje („Baltic Mobile Recordings“). Toliau pateikiame Stéphane’o Friédérich’o mintis.

Jaudinanti pianistės Mūzos Rubackytės pagarba Godowskiui, kuris mokė Heinrichą Neuhausą, Maskvos konservatorijos pedagogą, – institucijoje, suformavusioje šio albumo atlikėją. Iš daugiau nei 400 natų katalogo Mūza Rubackytė pasirinko didžiąją Sonatą e-moll. Toks požiūris vertingas ir todėl, kad kompozitorius iki šiol yra nepakankamai įvertintas (daugelis muzikos žodynų skrupulingai vengia jį įtraukti!): per daug natų, per daug aranžuočių, kaip „Études de Chopin“ kairiajai rankai, keliant techninio ir meninio mazochizmo klausimą.

Penkių dalių Sonata, parašyta tarp 1910 ir 1911 metų, kaip gigantiškas garsinis laivas (beveik 50 minučių trukmės!) labiau primena baladę nei romantinę sonatą. Su aiškiai juntamu lyrikos polėkiu ji mielai sutinka Chopino, Liszto, Skriabino, Rachmaninovo, Medtnerio įtakas... Jų palikimas susipina salonų valsuose, sudėtingose ​​harmoninėse formulėse. Čia tarsi esame nešami srovės, kurios šliuzai turi būti organizuoti, su pamatuota kanalų architektūra ir pirmiausia srautų dinamika. Galima pastebėti daugybę šio kūrinio stebuklų, pavyzdžiui, kairės ir dešinės rankų balsų judėjimą oktavomis valse Allegretto grazioso, kuris transformuojasi į tikrą polifoninį galvosūkį. Nepamesti minties gijos ir nepalikti klausytojo likimo valiai – tikras iššūkis! Nedaugelis atlikėjų pasiekė tokios pusiausvyros. Vien finale vaizduojama savotiška sonata-čakona, kaip pagarba Bachui, preliudas ir fuga, kartais prasidedantys malda, o kartais – karinga eisena, kuri nunyksta paskutinėse svaiginančios saulės liepsnose. Godowskis akivaizdžiai nujautė, kad jo paties muzikinė kalba jau nebegali toliau plėtotis.

Diskografijoje dominavo Geoffrey Douglasas Madge’as (Dante) ir dar Marcas-Andréas Hamelinas (Hiperionas). Nuo šiol turėsime atsižvelgti į Mūzos Rubackytės interpretacijas, nušviečiančias šios muzikos jautrumą, muzikos, kurioje atsiskleidžia neapsakomas švelnumas ir nostalgija iki paskutinių puslapių.

Szymanowskio preliudai sužavi nuo pirmųjų taktų. Tai – šedevrai, ir tegu mums bus atleista, kad juos iškelsime virš Godowskio Sonatos. Ilgai lauktas ir nenumaldomai įtemptas plėtojimas link harmoninių sprendimų kopia skausmo raiškos kryptimi. Būtent tai girdime iš Mūzos Rubackytės, kurios rankų prisilietimas tiesiogine to žodžio prasme sukrečia harmonijos lauką. Čia Szymanowskis nuėjo toliau nei ankstyvasis Skriabinas, nes tai jau ne bandymai, o brandos laikotarpis, kai fortepijonas kviečia išgirsti įsivaizduojamą orkestrą. Ne visada atlikėjas gali prisidengti garsine skraiste it apsauga, kaip daugelyje Liszto opusų. Tenka pačiam žygiuoti mirtinu tarpekliu, susitelkti ir degti. Maria Judina visiškai kitaip perteikia muzikinį tekstą nei Mūza Rubackytė. Youdina 1956-aisiais vienintelė ryžtingai išreiškė šių preliudų galią ir jėgą; prie jos šiandien prisijungia ir lietuvė pianistė. (Stéphane Friédérich)

Iš prancūzų kalbos vertė Gabrielius Simas Sapiega, parengė Laimutė Ligeikaitė