„Teatrą, kaip traukinį, reikėjo pastatyti ant bėgių“

Sveikinu Jus ir visą teatro bendruomenę, ypač laureatus, pelniusius „Auksinius scenos kryžius“: „Skrajojančio olando“ režisierių Dalių Abarį ir už pagrindinį Dalando vaidmenį šioje operoje geriausiu metų operos solistu pripažintą Tadą Girininką! Kokiomis nuotaikomis sutikote šią žinią?

Puikia nuotaika! „Skrajojantis olandas“ gavo ne tik „Auksinius kryžius“, bet ir Klaipėdos miesto „Padėkos kaukę“ kaip geriausias metų spektaklis. Ko gero, tai – istorinis įvykis. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras iki šiol tokių apdovanojimų už operų pastatymus nėra pelnęs. Be to, per visą „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų istoriją tik trečią kartą buvo apdovanotas operos režisierius, tarp jų – D. Abaris. Labai iškalbingas faktas. Operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas buvo tikrai grandiozinis darbas, viršijęs visus lūkesčius!

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą statyti šią operą?

Prieš priimdama sprendimą dėl naujo pastatymo mąstau, ar vienas arba kitas veikalas reikalingas trupei, teatrui, visuomenei. Pastatymas turi atlikti daug funkcijų, viena svarbiausių – aukščiausia meninė kokybė. Antras žingsnis būna galvosūkis, kuris kūrėjas galėtų tai tobuliausiai įgyvendinti. „Skrajojantis olandas“ pasirinktas neatsitiktinai. 2020-ieji buvo dedikuoti iškiliam jubiliejui – muzikinio teatro Klaipėdoje 200 metų sukakčiai paminėti. Labai atidžiai studijavome šio teatro istoriją, kurioje būta daug pakilimų, nuosmukių, keitėsi teatro pavadinimai, keitėsi žmonės, santvarkos ir net valstybės. Vienas ryškiausių faktų – Richardo Wagnerio lankymasis Klaipėdoje. 1836 m. rugsėjį jaunas Karaliaučiaus teatro kapelmeisteris Wagneris kartu su šio teatro trupe atvyko į Klaipėdą diriguoti gastrolinių spektaklių. Po poros sėkmingų gastrolių mėnesių, išsiskyrus jo ir Karaliaučiaus teatro keliams, kompozitorius persikėlė gyventi į Rygą, kur 1837–1839 m. vadovavo Rygos miesto teatro orkestrui. Tačiau, antstoliams lipant ant kulnų, Wagneris slapta laivu išplaukė į Angliją. Dėl nepalankių orų kelionė jūra vietoj žadėtų 8 dienų užtruko beveik mėnesį. Bangoms siūbuojant laivą, kompozitoriaus mintyse, matyt, ir užgimė pirmieji operos „Skrajojantis olandas“ muzikos motyvai... Supratome, kad turime statyti šią operą, susijusią su Klaipėda ir to meto vokiškuoju muzikiniu teatru. Kita idėja buvo tokia: opera turi vykti lauke, prie vandens. Tai irgi kėlė daugybę problemų. Apie pusantrų metų mąsčiau ir nesiryžau, bet kai radau raktą, kas turėtų idėją įgyvendinti, viskas savaime pradėjo rutuliotis. Beje, dabar „OperaVision“ platformose „Skrajojantis olandas“ transliuojamas visam pasauliui.

Ar nebuvo kilę abejonių dėl teatro komandos profesionalumo?

Gal dar prieš metus būtų. Trupė tobulėjo septynmyliais žingsniais, link to mes ėjome kryptingai, statėme daug naujų spektaklių, pasitikrindami visas teatro menines ir techninio, organizacinio personalo jėgas. Buvau tikra, kad mums pavyks.

Akivaizdu, kad Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui suteikėte naujų impulsų. Papasakokite, kokių užmojų ir idėjų vedama atvykote vadovauti teatrui.

Mano suformuota teatro vizija – tapti reikšminga ir įdomia scenos menų institucija Šiaurės ir Baltijos valstybių regionui. Tikslas yra sukurti naują, šiuolaikišką, stilingą ir dinamišką teatro tapatybę, tapti teatru, reikalingu Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos bendruomenei, unikaliu Lietuvos visuomenei, įdomiu ir atviru pasauliui.

Patirtis dirbant Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja buvo neįkainojamas bagažas?

Iš tikrųjų, 16,5 metų LNOBT – tai bagažas, platforma, nuo kurios galėjau atsispirti ir tik dėl to galėjau išsikelti sau tokius aukštus tikslus. Pravertė vadybinio, administracinio darbo, vadovavimo patirtis, apskritai pasaulinio konteksto žinojimas. LNOBT labai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose procesuose, pavyzdžiui, „Opera Europa“ asociacijos pristatymuose, konferencijose. Susipažinau su garsiausių pasaulio teatrų repertuarais, statytojais, Europos teatrų administracine virtuve. Visa tai išmokė veikti ir mąstyti strategiškai. Sprendimą imtis vadovauti KVMT priėmiau tam visiškai pasirengusi.

Kokių charakterio savybių ir įgūdžių turi turėti teatro vadovas?

Charakterio savybės čia nėra taip svarbu, kur kas reikšmingiau – išlavintas skonis, meninė ir vadybinė, administracinės kompetencijos, strateginis mąstymas, gebėjimas vertinti, matyti pasaulinį meninį kontekstą, gebėjimas tinkamai formuoti repertuarą. Esu muzikologė ir rinkodaros specialistė, o tai labai padeda ne tik strateguoti repertuarą, bet ir matyti viešinimo, sklaidos galimybes, tarkim, kaip turėtų atrodyti KVMT, koks turi būti jo „prekės ženklas“, kaip įeiti į naujas rinkas.

Ko labiausiai pasigedote pradėjusi vadovauti KVMT?

Man pradėjus vadovauti, pirmiausia reikėjo iškraustyti teatrą ir po mėnesio jis buvo nugriautas... Dirbti tenka be pagrindinės vietos. Žmonės turbūt sunkiai įsivaizduoja, ką reiškia tokiam dideliam kolektyvui būti be patalpų. Dabar esame išsimėtę penkiose skirtingose Klaipėdos vietose. Būna, kad kolektyvai net nesusitinka ir mes ne visus juos matome. Vienintelis būdas susitikti – repeticijos ir rodomi spektakliai Žvejų kultūros rūmuose. O kaip gyventi, kurti, neturint teatro, bendruomeninio gyvenimo sąlygų? Reikėjo labai daug pastangų tą didžiulį traukinį pastatyti ant bėgių administracine, repertuaro planavimo prasme, pradėti naujo teatro statybas.

Į ką lygiavotės keldama kartelę šiam teatrui?
Čia reikėtų atskirti, kas yra nacionalinis ir kas valstybinis teatras. Mes tikrai nepretenduojame būti nacionaliniu teatru, nes nacionalinis turi lygiuotis į Europos ir pasaulio nacionalinio lygio garsiausius teatrus, pavyzdžiui, Vienos „Staatsoper“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“ ir kitus. Tam neturėtume galimybių. Bet mes norime turėti savitą veidą. Pagal europinį mastelį esame nedidelis teatras, tad šioje grupėje norėtume būti išskirtiniai ir matomi kaip, pavyzdžiui, Geteborgo, Štutgarto ar Bergeno operos teatrai.

Iššūkių daug: kūrybinės raiškos ir kiti suvaržymai dėl karantino, dėl teatro statybų, tad neišvengiama ir artistų kaita, nusivylimai, motyvacijos stoka. Kokie kyla didžiausi iššūkiai, kaip pavyksta surasti pusiausvyrą, užtikrinti gerą klimatą, produktyvią veiklą?

Geriausia motyvacija yra nauji, įdomūs, aukštos meninės kokybės spektakliai, meninis rezultatas – o dabar mes turime daugybę puikių naujų pastatymų. Tai tikrai labai motyvuoja mūsų kolektyvą, todėl meninės kokybės augimas yra itin spartus.

Kaip pavyksta pritraukti rėmėjus, atlikėjus, statytojus? Kuo juos motyvuojate?

Kalbant apie statytojus ar atlikėjus – problemų nėra. Visi noriai bendradarbiauja. Norėčiau paminėti išskirtinį atvejį: šią vasarą įžymus choreografas Edwardas Clugas statys vienaveiksmius šokio spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“. Prieš dvejus metus dėl nepaprastai didelio jo užimtumo būtume sunkiai jį įkalbinę. Statytojai taip pat „matuojasi“ teatro kokybinį barjerą. Kalbant apie baleto trupę, mes nuosekliai link to ėjome. Pradedant tuo, kad Martynas Rimeikis labai sėkmingai pastatė baletą „Eglė žalčių karalienė“, kuris šiuo metu transliuojamas „Mezzo“ kanalu tarptautinei auditorijai. Po to Kirilas Simonovas pastatė „Spragtuką“. Robertas Bondara, pamatęs darbo rezultatą ir trupės lygį, pasiryžo pas mus statyti „Faustą“. Didžiulė sėkmė, kad Clugas sutiko pastatyti vienaveiksmius šokio spektaklius mūsų baleto trupei! Sėkmę lėmė ir tai, kad su juo ėmėme bendrauti per pirmąjį karantiną, tada, kai visas pasaulis buvo nuščiuvęs, sutrikęs, ypač statytojai, nes jie liko be darbo, be idėjų. Nenuleidome rankų ir tuo metu dirbome aktyviai, galvojome apie ateitį, kūrėme planus ir galiausiai sulaukėme jo pritarimo. Dėl rėmėjų tenka pasistengti. Žingsnis po žingsnio atsiranda pasitikėjimas, kai jie mato mūsų darbo rezultatus, pastatymų lygį. Tuomet kur kas lengviau kalbėtis ir su rėmėjais.

Kas lemia vieno ar kito baleto spektaklio pasirinkimą?

Mūsų baleto trupė yra ryškiausias pavyzdys, ko pavyko pasiekti per dvejus su puse metų. 2018 m. pabaigoje pradėjusi dirbti teatre, radau likusius šešis šokėjus, su kuriais net nebūtų įmanoma parodyti operečių divertismentų. Taip sutapo, kad vieni išėjo į pensiją, kiti vaikų auginti. Trupė išsibarstė, o prieš akis buvo jau suformuotas repertuaras. Labai džiaugiuosi, kad reikiamu momentu Aurelijus Liškauskas perėmė baleto trupės vadovo funkcijas, prisiėmė atsakomybę. Po to prisijungė Jelena Lebedeva ir bendromis jėgomis, bendru matymu pradėjome galvoti, kaip trupę papildyti profesionaliais šokėjais. Nuo 2019-ųjų birželio Martynas Rimeikis pradėjo kurti „Eglę žalčių karalienę“. Tuomet mes jau turėjome sukomplektuotą trupę, kuri ir šoko šiame spektaklyje. Tada buvo apie 18 šokėjų, o šiandien jau turime 27 profesionalus, didžioji dalis yra baigę choreografijos mokyklas, užsieniečių iš įvairių šalių yra apie 90 proc., iš jų diduma ukrainiečiai. Tokį šuolį padaryti per dvejus su puse metų buvo mano vizija. To pakako trupei atsistoti ant kojų ir pasiekti atitinkamą meninės kokybės lygį.

Kokia Jūsų repertuaro politika, strategija? Kokios stilistikos spektakliams teikiate prioritetą?

Statome šiuolaikinio baleto spektaklius. Be abejo, trupė ateityje nešoks grynai klasikinių baletų, to nesiekiame, o ir trupė ne tokia. Europoje yra daug analogiškų mūsų dydžio trupių, šokančių šiuolaikinį baletą. Operetės, miuziklai liks, bet nebus vyraujantis žanras. Dabar sukame labiau link operų, bet ne didelių. „Skrajojantis olandas“ – išimtis. Orientuojamės į vidutinio dydžio operos spektaklius, nuosaikiai šiuolaikiškus, gal labiau modernią klasiką.

Kiek Jums svarbūs lietuvių autorių spektakliai?

Teatro repertuare yra nemažai lietuvių autorių kūrinių, ko gero, esame lietuviškiausias teatras Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2019 metai buvo dedikuoti kompozitoriui Eduardui Balsiui. Parodėme šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ ir operą „Kelionė į Tilžę“, ji buvo pastatyta tik vieną kartą LNOBT ir nugrimzdusi į užmarštį. 2022 m. numatome statyti lietuvių autoriaus operą, tačiau kol kas dar nenorėčiau jos įvardyti.

Ar ugdote jaunąjį žiūrovą, ar repertuare pakanka spektaklių vaikams?

Žinoma. Jaunasis žiūrovas – teatro ateitis. Dar dirbdama LNOBT pasiekiau, kad edukacija užsiimtų nuolat dirbantis specialistas. Juo tapo Sofija Jonaitytė, prasidėjo nuosekli veikla. Šiuo metu turime daug edukacinių projektų. Kadangi negalime tiesiogiai dirbti su žiūrovais, mokiniams sukūrėme virtualų „Fausto“ projektą. Jame dalyvauja KVMT baleto trupės vyr. choreografas Liškauskas ir už edukaciją atsakingas žmogus. Jie pristato „Faustą“, rodo spektaklio ištraukas, vyksta virtualus bendravimas. Kas savaitę suorganizuojame po kelis virtualius susitikimus įvairių miestų mokyklų klasėms. Vieni projektai skirti tam tikram spektakliui, kiti teminiai. Supažindiname su užkulisiais, spektaklių apšvietimu. Įdiegiau naujovę: kūrėjai, pristatydami spektaklio premjerą, pateikia ir sumažintą jo 45 minučių trukmės edukacinę versiją. Spektaklių vaikams pakanka, juolab kad situacija dar tokia, kad neturime salės, kiekvienam pasirodymui ją nuomojamės. Vaikams paprastai skiriami spektakliai sekmadienį, visų repertuare esančių spektaklių net nespėjame parodyti.

Kokius festivalius numatote organizuoti, juose dalyvauti?

Rengiame klasikinės muzikos ir šokio festivalį. Šiemet  kardinaliai pakeitėme jo koncepciją ir pavadinimą. Iki šiol daugiau nei 20 metų vyko festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Dabar jis vyks Klaipėdos elinge ir vadinsis Tarptautinis Klaipėdos festivalis. Jis reprezentuos ne tik Klaipėdą ar Vakarų Lietuvos regioną. Turime ir didesnių siekių. Kadangi elingas yra išskirtinai unikali vieta, tai manau, kad festivalis gali būti patrauklus ir Europos kontekste. Pavyzdžiui, galėtų būti kaip lietuviškasis Brėgenco festivalis, kuris vyksta kiekvieną vasarą ant ežero, arba Savonlinos festivalis Suomijoje, vykstantis oloje. Šią vasarą elinge rodysime „Skrajojantį olandą“, Clugo vienaveiksmius šokio spektaklius, rengsime simfoninės muzikos koncertus.

Kokie artimiausi teatro planai?

Rengiamės statyti Gaetano Donizetti komišką operą „Pulko duktė“. Tuo labai džiaugiuosi, nes komiškų operų Lietuvos teatruose beveik nėra, išskyrus Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“. Donizetti muzika tinka mūsų atlikėjų balsams, labai sveika jį dainuoti. Kirilas Simonovas pradėjo statyti šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“. Rengiamės minėtiems Clugo vienaveiksmiams šokio spektakliams. Esame suplanavę visą 2022 metų sezoną, numatytos dviejų operų ir vieno šokio spektaklio premjeros. Turime ir tolimesnių planų. Kaip plėtosis jų projektavimas, priklausys nuo daugelio išorinių aplinkybių.

Labai noriu pasidžiaugti visu teatro kolektyvu, nes matau daug degančių akių, pasiaukojančių žmonių, tikinčių tuo, ką daro. Be viso šito nebūtų buvę įmanoma pasiekti tokių rezultatų, kokius turime dabar.

Dėkoju už pokalbį.