7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vibruojanti muzika

Užsienio spauda apie naują Žibuoklės Martinaitytės kompaktinę plokštelę „Saudade“ („Ondine“, 2020)

Nr. 11 (1376), 2021-03-19
Muzika
Žibuoklė Martinaitytė. T. Tereko nuotr.
Žibuoklė Martinaitytė. T. Tereko nuotr.

Metų pradžioje pasirodęs kompozitorės, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatės Žibuoklės Martinaitytės kūrinių albumas „Saudade“, parengtas bendradarbiaujant Lietuvos muzikos informacijos centrui, Nacionalinei filharmonijai ir suomių įrašų kompanijai „Ondine“, sulaukia vis daugiau atgarsių visame pasaulyje. Šį kartą siūlome susipažinti su „San Francisco Classical Voice“ (JAV) publikuoto muzikos kritiko Richardo S. Ginello straipsnio „Paskolinkite savo ausis svajingiems lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūriniams“ („Lend Your Ears to Lithuanian Composer Žibuoklė Martinaitytė’s Dreamy Works“, publikuoto kovo 1 d.) fragmentais.

 

Manėme, kad orkestrų įrašų veikla dėl COVID-19 pandemijos buvo sustabdyta visame pasaulyje. Tačiau praėjusių metų vasarą tai lietuviams nesutrukdė įrašyti dar vieno savo orkestro muzikos albumo. Žibuoklė Martinaitytė yra lietuvių kompozitorė, šiuo metu gyvenanti Niujorke. Neseniai ji parašė naujų kūrinių ir norėjo įtraukti juos į trečiąjį savo muzikos albumą.


Taip ir nutiko. Lietuvos sostinėje Vilniuje įvyko intensyvios įrašų sesijos, kurios tai buvo planuotos, tai atidėtos, tai vėl planuotos ir vėl atidėtos. Jauna lietuvių dirigentė Giedrė Šlekytė daryti įrašų atvyko iš Austrijos, o pianistui Gabrieliui Aleknai, dabar dirbančiam Bruklino koledže, prireikė specialaus Lietuvos kultūros ministro leidimo atskristi iš Niujorko.

 

Pagaliau, paskutinėmis 2020 m. liepos dienomis, vis dar esant COVID-19 grėsmei, jiems pavyko įgyvendinti šį projektą. Buvo atliktas puikus darbas, nes Martinaitytės orkestrinė muzika turi vientisą jutiminį estetinį braižą, kurį verta pažinti kiekvienam.

 

Pagrindinis žodis šio albumo muzikai apibūdinti yra „vibracija“, kai tirštos faktūros skamba nepaprastai sklandžiai ir nepertraukiamai. Verta paminėti, kad albumo pavadinimui panaudotas portugališkas žodis, dažnai pasitaikantis Brazilijos muzikoje, – Saudade (tai ir vienos iš albumo kompozicijų pavadinimas), kurio semantinis turinys daugmaž reiškia melancholišką ir svajingą ilgesį kažko, ką mylime – šalį, žmogų, arba, šiuo atveju, mūsų įprastinį gyvenimą, kurį sustingdė užklupusi pandemija.

 

Kompozicija „Saudade“ prasideda sapną primenančia būsena: mirgantys styginiai instrumentai, timpanistas pedalais keičia garso aukštį (t. y. daro glissando), variniai pučiamieji grodami dainuoja, kontrafagotai ir kontrabosai skleidžia žemų dažnių gaudesį, naudojamos kitos neįprastos instrumentų technikos.

 

Kita kompozicija pavadinimu „Millefleur“ („Tūkstantis gėlių“) taip pat prasideda vibruojančia būsena, tolygiai plėtojamu akordu, grįstu lyg muzikiniu zvimbesiu, kol plakantys būgnai įveda aktyvesnį segmentą, o smuikai groja arpeggio atviromis stygomis. Pamažu vėl grįžtama prie virpančių tremolo, arba tūkstančio gėlių, o muzika po truputį išblėsta.

 

Martinaitytė tvirtina, kad ilgiausiame albumo kūrinyje „Horizons“ („Horizontai“) sąmoningai bando „suardyti nuspėjamą logiškos sekos patirtį“, tačiau mano manymu, šis kūrinys tikrai turi tam tikrą formą. Žemi styginių tembrai pirmiausia vibruoja kaip žemų garsų masė. Tada kūrinio „variklis“ pradeda veikti tarsi Steve’o Reicho pasikartojimų stiliumi. Iš dūzgiančių violončelių natūralių flažoletų kilusį švelnų intermezzo staiga nutraukia orkestro kaukimas. Reichiški pasikartojimai trumpam grįžta, kaip ir pradinis niūrumas. Man skamba logiškai, beveik kaip palindromas.

 

„Chiaroscuro Trilogy“ („Šviesokaitos trilogija“) fortepijonui ir styginių orkestrui (nors tai ir nėra fortepijoninis koncertas per se) yra trijų nepertraukiamų dalių. „Tunelyje“ melancholiški fortepijono akordai kontrastuoja žemų styginių šniokštimui; faktūra pašviesėja, kai į Rachmaninovo panašūs fortepijono akordai beldžia per drebančias stygas, tačiau išlieka grėsmės jausmas. „Meteorai“ prasideda spinduliuojančiais styginių flažoletais, juda žemyn ir palaipsniui skirstosi, pereina į „šviesokaitą“, kur fortepijonas skamba, mirguliuoja virš nuolat vibruojančių styginių tremolo.

 

„Chiaroscuro Trilogy“ atliko Lietuvos kamerinis orkestras, o kitus albumo kūrinius – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Kompaktinės plokštelės vaizdo pristatymas atskleidžia, kad tai buvo visas orkestras, visi sėdėjo be kaukių, taip arti vienas kito, kaip įprastais laikais, ir grojo gražiai. Kažkaip jiems pavyko tai padaryti.

 

Iš anglų k. vertė Justas Stankevičius

Žibuoklė Martinaitytė. T. Tereko nuotr.
Žibuoklė Martinaitytė. T. Tereko nuotr.
Gabrielius Alekna, Žibuoklė Martinaitytė, Giedrė Šlekytė. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielius Alekna, Žibuoklė Martinaitytė, Giedrė Šlekytė. D. Matvejevo nuotr.
Žibuoklės Martinaitytės kompaktinė plokštelė „Saudade“
Žibuoklės Martinaitytės kompaktinė plokštelė „Saudade“