Pokalbis su pianistu ir kompozitoriumi Vitalijumi Neugasimovu
Per visą pokalbį su Vitalijumi Neugasimovu gražiausiu muzikiniu fonu tapo papūgėlių čiulbėjimas jo jaukiuose namuose, suteikęs pašnekesiui dar ramesnę nuotaiką. Vitalijaus muzika ir darbai kalba patys už save ir pokalbiui nereikia laukti ypatingos progos, kas dažniausiai įprasta. O Vitalijus, kaip visuomet, turi ką papasakoti.
Pasauliui sustingus pandemijos akivaizdoje, ką dabartinė situacija reiškia Tau, kaip kūrybos žmogui, kuris nori daug ką išsakyti?
Pagal tai, kas dabar vyksta visame pasaulyje, aš noriu tik vieno – kad pakiltų uždanga ir žmonės pradėtų matyti. Yra maištaujančių menininkų. To reikia, nes manau, kad apskritai be vidinės aistros negalima gyventi. Kitu atveju tave gyvenimas po truputį įsuka į verpetą arba tiesiog verčia viską daryti iš inercijos. Bet vėlgi, ką vadinti gyvenimu? Aš neturiu kažkokių ypatingų galių, kad galėčiau pakeisti pasaulį. Viskas, ką aš galiu duoti, – tai mano kūryba. O muzika tikrai yra kelias į širdį.
Aš asmeniškai nenukentėjau dėl dabartinės situacijos. Laimei, esu pats sau šeimininkas. Iki šiol grodavau, kurdavau, bendraudavau su žmonėmis, darydavau tai, kas, mano manymu, yra svarbu. Dabar darau beveik tą patį. Žinoma, šiuo metu nėra koncertų, bet aš iš esmės ir nesu scenos žmogus. Koncertų turėjau gana daug ir gerų, bet supratau, kad be jų tikrai galiu gyventi. Groju žmonėms internete – dabar tai ir yra mano koncertinis gyvenimas.
Kaip manai, muzikanto profesija yra misija?
Manau, kad apskritai viskas yra misija. Taip atsitiko, kad tam tikros gyvenimo sritys yra suvulgarintos, tapo visiška rutina. Bet jei kiekvienas žmogus, pasirinkdamas profesiją, žiūrėtų į ją kaip į meną, erdvę kūrybai – pasaulis būtų kitoks. Ar virėjas, statybininkas, kirpėjas nėra kūrėjai? Aišku, kad muzika turi kažką ypatingo jau vien dėl to, kad pati žmogaus prigimtis yra garsas. Kiti pasakytų – tyla. Galbūt ir taip, nes ir tyloje yra tam tikra vibracija. Egzistuoja daug dalykų, darančių įtaką pirmiausia mūsų kūnui – kad jam būtų šilta, kad jis būtų pamaitintas, gražiai atrodytų. Muzika taip pat gali šildyti, sukelti pačius įvairiausius jausmus, bet labiausiai veikia kitokius mūsų esybės sluoksnius. Todėl tie, kurie mano, kad poreikių piramidėje menas užima vos ne paskutinę vietą, stipriai klysta.
Man šiuo metu atrodo, kad prasminga muzika gali išvaduoti žmogų iš vidinės nelaisvės. Joje turi slypėti didelis potencialas, erdvė meilei, savęs pažinimui. Muzika turi teikti viltį, kad gyvenimas yra kur kas turtingesnis, nei tai, ką mato akys. Jeigu to nėra, menas tampa pramoga, arba dar blogiau – fonu, palaikančiu ne pačias gražiausias esybės apraiškas. Mano žmona Saulutė sako, kad kuo labiau muzika primena tylą, tuo ji nuostabesnė. Kaip Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“. Taigi, sakyčiau, kad ne bet kokia muzika išgelbės žmones ir pasaulį, o gebėjimas įsiklausyti į savo vidinę tylą.
Įdomu, kad pats atlieki daug instrumentinės muzikos, bet Tau itin priimtina vokalinė. Ar todėl, kad žmogaus balsas yra tobuliausias instrumentas?
Vaikystėje mama mane skatino dainuoti, bet po to ilgą laiką to nedariau, nes buvau įsitikinęs, kad tai niekam nereikalinga. Instrumentinė kūryba man buvo artimesnė. Dabar manau, kad vokalinė muzika, kurioje harmoningai susilieja jausmas ir intelektas, – didelė palaima. Būtent dėl to kadaise buvau pasirinkęs dainavimą a cappella, kur yra nepaprastai daug raiškos galimybių: įvairūs ritminiai ir artikuliacijos niuansai, subtili harmonija, balsų tembrų žaismas, instrumentinių technikų pamėgdžiojimas. Šiuo periodu tikrai džiaugiuosi, jis man buvo svarbus. Taip pat noriu paminėti keturiolikos metų kūrybinę ir pedagoginę veiklą Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ – tai buvo neįkainojama patirtis.
Apskritai, kalbant apie vokalą, kiekvienas pedagogas ar atlikėjas turi savus prioritetus. Vieniems svarbu, kad balsas tiesiog skambėtų, kitiems labiau reikia įtaigos. Pasiekti absoliutų šių dviejų aspektų balansą, ko gero, neįmanoma. Tačiau kai kokybiškas vokalas atskleidžia emocijų subtilybes ir kūrinio filosofiją – kas gali būti gražiau? Tokiais atvejais man balsas tampa pačiu giliausiu, gražiausiu, subtiliausiu instrumentu arba tiesiog natūraliausiu būdu išreikšti save.
Tęsiant temą apie balsą, prašau papasakoti apie savo naują vokalinę grupę „Fratres“. Pavadinimas labai šiltas – reiškiantis „broliai“.
Pärto „Fratres“ man padarė didžiulį įspūdį. Matyt, jo magija paliko žymę, todėl pavadinimas susijęs. Kažkuria prasme tikiu, kad mes visi esame broliai ir seserys. Nors realiai – mes vis dar toli vienas nuo kito. Kalbant apie naują projektą – tai mano sielos atgaiva. Per jį pirmiausia bandau įgyvendinti savo kūrybą ir tas idėjas, kurios šildo ir kartu gaivina. Džiugu, kad nemažai žmonių teigiamai įvertino pirmus mūsų įrašus – galima drąsiai sakyti, kad sulaukėme didelio rezonanso.
Į ansamblį nusprendžiau pasikviesti laiko išbandytus draugus, nes dabar man labiausiai rūpi nuoširdumas. Būtent todėl toks grupės pavadinimas. Žinoma, esame labai skirtingi, bet kai žmonės vienaip ar kitaip pagauna panašią bangą – emocinis poveikis kur kas stipresnis. Jie leidžia man kurti, o aš jiems leidžiu atlikti taip, kaip jie jaučia. Jei pradėsime konstruktyviai viską dėlioti, iniciatyva greitai uždus. Man svarbiausia, kad būtų kuo daugiau natūralumo, ir tik tada ieškau priemonių, kurios gali suteikti kūriniui vientisumo ir tinkamos emocinės raiškos.
Kokia stilistika Tau pačiam labiausiai patinka?
Daug metų praleidau atlikdamas senąją muziką, vaikystėje dažnai grodavau Bachą. Ilgą laiką jis man buvo kažkuria prasme vienintelis kompozitorius. Turbūt dėl harmoningo proto ir jausmo santykio. Vėliau kiekvienoje muzikinėje epochoje surasdavau sau kažką artimo. Domėjausi ir moderniąja, avangardine muzika, nes turėjau pedagogus, kurie ja gyveno. Tačiau kad ir kaip tai būtų įdomu, supratau, kad pats noriu kurti kitaip. Labai džiaugiuosi, kad mano pjesės suranda atgarsius kitų širdyse, man rašo iš skirtingų pasaulio kraštų, dėkoja už gražius kūrinius. Nesistengiu būti originalus, tiesiog vienu momentu pajutau, kad abstrakčios idėjos, intelektas dėl intelekto nebefunkcionuoja, bent jau mano gyvenime.
Labai mėgstu Renesansą dėl skaidrumo ir sąlyginio paprastumo, myliu baroką dėl įspūdingos polifonijos ir milžiniškos ekspresijos, šiek tiek santūresnis esu klasicizmo atžvilgiu, romantizmas yra labai įvairus, tad viskas priklauso nuo konkretaus kūrėjo stiliaus.
Greta to man patinka popmuzika, ypač turinti gerą akademinį užtaisą. Kalbu apie Billy Joelą, Eltoną Johną, Stingą ir kitus. Šiuolaikinės keturių akordų kompozicijos man dažniausiai nekelia didelio susižavėjimo, tačiau pripažįstu, kad tarp jų irgi galima rasti savotiškų šedevrų. Labai svarbu, kokį kultūrinį bagažą turi tokios muzikos kūrėjai. Džiazas yra nuostabu, ypač tas, kuris grindžiamas klasikinių tradicijų žinojimu, – visų pirma kalbu apie pianistą Billą Evansą, beje, labai vertintą paties Glenno Gouldo.
Vengiu agresyvios muzikos, nes labai vertinu ramybę. Tad dažnai apsiriboju gana „minkštais“ stiliais, pavyzdžiui, bosanova. Man ji lengva, harmoninga, dažnai filosofiška, bet per daug neapkraunanti psichikos.
Tavo muzika taip pat tokia. Gauni daug įrašų, kuriuose atliekami Tavo kūriniai, sulauki palankių komentarų. Ką Tau reiškia tas grįžtamasis ryšys?
Kai tau atsiunčia tavo kūrinį, pagrotą su meile, – tai yra labai daug. Tam tikru gyvenimo periodu tik tai mane ir gelbėjo. Žmonių, grojančių mano kūrinius, vis daugėja visame pasaulyje, nors neužsiimu aktyvia sklaida, neturiu jokių vadybininkų. Tiesiog dalinuosi natomis.
Daug dalykų pasikeitė, kai buvau matomas televizijoje, mano dainos buvo įvertintos konkursuose, dainavau su ansambliu „Quorum“, mano mokiniai dalyvavo įvairiuose televizijos projektuose. Ne mažiau svarbų indėlį į mano kūrybos sklaidą padarė mano sesuo Liudmila ir jos vyras Martynas. Jų pastangomis mano pjesės fortepijonui buvo išleistos Oksfordo leidykloje, taip pat pateko į ABRSM organizacijos natų rinkinius. Taip jas pradėjo groti vaikai ir suaugusieji visame pasaulyje. Nuo tada sulaukiu gana daug dėmesio iš pačių įvairiausių kraštų.
Kai gyvenime įvyksta koks nors lūžis, kartu įvyksta ir naujas kūrybinis proveržis, per kurį negalvoji apie sklaidą. Vienas iš mano mylimiausių mokytojų kompozitorius Teisutis Makačinas kartą man pasakė: „Nebandykite niekuo nustebinti, viskas yra sena, kaip ir pats pasaulis, galite tai padaryti tik savo jausmų nuoširdumu.“ Manau, tai yra tiesa.
Atrodo, kad Tau viskas pavyksta labai organiškai, be jokio streso. Iš kur ta ramybė?
Nemanau, kad reikia gyventi taip intensyviai, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Jei gali padaryti kažką gražaus ir prasmingo šiandien, tai ir padaryk, bet prieš tai įsiklausyk į save. Į gyvenimą nežiūriu kaip į sukarpytų dienų kaleidoskopą. Bet koks stiprus įkritimas į išorinę realybę, išėjimas iš savo erdvės yra pavojingas, nes tave gali pradėti nešioti į visas puses. Nuomonių, kaip turi būti, yra milijonai ir ne paslaptis, kad kartais jos būna labai agresyvios. Tačiau aš įsitikinęs, kad niekas geriau už save patį nežino, kaip turi būti. Dažnai girdžiu sakant – išeik iš komforto zonos. Tuomet atsakau: mielieji, aš bent kartą norėčiau joje atsidurti.
Pabaigai norėčiau paklausti, ką dar mėgsti, be muzikos.
Gamta man yra būtinybė, sielos ir kūno higiena. Buvo įvairių periodų, kai turėjau kitokių pramogų. Kažkada labai mėgau kompiuterinius žaidimus, o dabar galvoju, kiek daug laiko praradau, juk galėjau nuveikti ką nors prasmingo. Mėgaujuosi tyla. Pagrindinė atgaiva – vienam vaikščioti gamtoje arba miegančiame mieste. Taip pailsiu. Anksčiau mokiausi kalbų, įgijau pradines žinias, bet, dėl didesnės motyvacijos stokos, taip viską ir palikau. Patinka vairuoti, esu apvažiavęs nemažą dalį Europos, daug tūkstančių kilometrų. Dar man teikia didelį malonumą spontaniškai padėti žmonėms, kažką dovanoti, ypač kai jie dėl to tampa laimingi. Bet turbūt labiausiai mėgstu tai, ką dauguma pavadintų meditacija, – kurdamas, bendraudamas, keliaudamas, tiesiog stebėdamas gyvenimo žaismą. Manau, kad drąsa būti savimi ir išlaikyti orumą visais laikais buvo, yra ir bus didžiausia vertybė.
Dėkoju už pokalbį.