Gyvenimo tikslas – nuoširdumas

Lapkričio viduryje buvo išleistos konkurso „Vox Juventutis 2020“ nugalėtojų, tarp kurių ir Luko Butkaus kūrinys „They all return“ („Jie sugrįžta“), natos. „Vox Juventutis“ – tai chorinių kūrinių konkursas, o geriausius jų finaliniame koncerte atlieka Vaclovo Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“. Ta proga nusprendžiau pasikalbėti su vienu iš konkurso laureatų Luku Butkumi (deja, tik nuotoliniu būdu) apie konkursą, chorinę muziką ir kompozitoriaus kasdienybę pandemijos akivaizdoje.

Sveikinu su laimėjimu ir natų išleidimu. Ką Tau reiškia toks įvertinimas?

Ačiū! Turiu pasakyti, keista, kad kam nors patiko, įtiko ar kitaip rezonavo mano kūryba. Nuo tada, kai pradėjau studijuoti kompoziciją ir rimčiau žiūrėti į kūrybą, „They all return“ buvo pirmas kūrinėlis, kuris man suteikė... katarsį, jei galima taip pavadinti. Kai jį pabaigiau, supratau, kaip jo rašymas mane išvargino emociškai ir galbūt iki šiol dar jaučiu kažkokį dirglumą. Kažkokį vidinį persimainymą. Todėl toks įvertinimas konkurse, kuris yra tapęs, sakyčiau, vos ne švente jauniems kompozitoriams, man daug ką reiškia. Tai ir padrąsinimas, ir kažkoks abejonių nuvijimas. Jos, žinoma, sugrįžta kaskart pradedant rašyti.

Kaip Tau atrodo, ar tokie kompozitorių konkursai yra reikalingi? Ką jie duoda ir ką atima iš jaunų kompozitorių besiformuojant jų meninei raiškai?

Manau, kad tokie konkursai labai reikalingi, net būtini. Jie suteikia galimybę ne tik išbandyti save įvairiais kūrybiniais būdais, bet ir skatina domėtis tokiomis sudėtimis kaip choras, kuris reikalauja specifinio pasirengimo. O dar jei tavo kūryba atliekama – dar didesnis džiaugsmas! Aš pats nesu dainininkas. Esu turėjęs patirties dainuoti choruose, bet patirtis buvo neigiama. Jei ne šis konkursas, matyt, taip ir nebūčiau įpuolęs į tą nuostabią chorinės muzikos „duobę“. Na, bet viena bėda su tradiciniais konkursais yra ta, kad nusistovi šablonai, nėra eksperimentams tiek vietos, kiek norėtųsi. Palygink, pavyzdžiui, su šiuolaikinių latvių kompozitorių chorine muzika: atmetus visus ešenvaldus ir vaskus, – kiek ji meninės raiškos prasme šviesmečiais nutolusi nuo mūsų... Manau, kad turėtų būti skatinamas eksperimentavimas, ypač kai turi progą bendrauti su tokiu nuostabiu choru kaip „Jauna muzika“.  

Tavo kūrinio natos jau netrukus bus pasiekiamos kiekvienam – jas bus galima įsigyti MusicLithuania internetinėje parduotuvėje. Kiek svarbu, kad Tavo kūrinį atliktų ne tik „Jauna muzika“, bet ir kiti chorai? Ar nebijai, kad atsiras ir prasto atlikimo?

Atlikimo kokybė man visiškai nesvarbi, kol atliekama nuoširdžiai. Man nepatinka dirbti su atlikėjais, nes dažniausiai sutinku su jais visais klausimais. Nenusiviliu, bet galbūt tiek nesusireikšminu, kad turi būti „nata į natą, frazė į frazę“. Atlikimas neturi atitikti kažkokios nepasiekiamos autoriaus vizijos. Labiau pasitikiu atlikėjais nei savimi, nes žinau, kad kūrinys niekada neskambės taip, kaip jį įsivaizdavau kurdamas. Mano darbas jį parašyti, o atlikėjui – mano svajonę paversti realybe. Kaip sakiau, kol muzika skamba iš nuoširdžios paskatos, tol ji turi teisę skambėti taip, kaip skamba. Jeigu daugiau chorų norėtų atlikti šį mano kūrinėlį, jausčiausi pagerbtas ir dėkingas.

Koks Tavo santykis apskritai su chorine muzika, kodėl ją rašai?

Pačios pirmos natos ir partitūros, kurias man vaikystėje teko matyti, buvo chorinių kūrinių. Mano tėtis, kuriam dedikavau „They all return“, yra daugiau nei trisdešimt metų patirties turintis choro dainininkas. Jis natas man nešdavo krūvomis, o aš jas vartydavau, vėliau pasigrodavau pianinu. Kartais mane atsivesdavo į repeticijas, kuriose klausydavausi, kaip „šlifuojami“ kūriniai. Tai buvo savotiška magija, kurios jaučiausi galįs būti tik stebėtojas. Vėliau prisidėjau kaip akompaniatorius ir, sakyčiau, man neblogai sekėsi. Tiesa, pradėjau akompanuoti tik tam, kad nereikėtų dainuoti, bet ilgainiui pamėgau tokias pareigas. O dabar rašau chorui, nes jaučiu meilę tai pašėlusiai būtybei: piktai, dirgliai, kartais sektantiškai, bet vis dėlto sielą rėžiančiai, gražiai. Kam šiurpuliukai nenubėga klausantis chorinės muzikos?

Chorinė muzika dažnai yra asocijuojama su dviem pradais: religiniu ir liaudies. „Vox Juventutis“ taip pat daugiausia sulaukia būtent tokios tematikos kūrinių. Kuris pradas Tau artimesnis ir kokias dar matai choro galimybes? Apie ką dar jis gali pasakoti?

Neabejotinai iš jų man artimesnis religinis pradas. Tikriausiai bet koks kūrybinis aktas yra bandymas priartėti prie Dievo, o, kaip sakoma, vox populi, vox Dei: liaudies balsas yra Dievo balsas. Sakyčiau, labai juventutiškos sąsajos dabar iškilo. Bet kalbant apie tai, ko pasigendu, tai „šizos“ – visiško sonorinio absurdo teatro. Choras, kaip instrumentas, tam nuostabiai tiktų. Bet čia labiau kalba mano asmeninės neurozės: kam taisyti tai, kas nesugadinta? Žinoma, norėtųsi įvairovės tematiniame lauke, bet manau, kad tai paprasčiausiai lemia kompozitoriaus literatūrinis skonis ir tai, kiek jis įdeda darbo į teksto paiešką, jei pats jo nerašo.

Žinau, kad pats vis dar neturi savo natų leidinio, nes dėl pandemijos negali atsiimti. Deja, vis dar neįvyko konkurso laureatų koncertas. Kaip tu dėl to jautiesi? Ar pasiilgsti gyvo savo kūrinių atlikimo?

Ne, nepasiilgstu. Žinau, kad koncertas kada nors įvyks, tai ir laukiu – laukimas savaime yra džiaugsmas. Kažkada įvyks ir mano mišių chorui premjera, ko irgi laukiu panašiai kaip sniego. Man patinka sniegas. Gal bus, gal nebus – nuo to man liūdniau nepasidarys. O kol kas rašau toliau ir esu dėkingas, kad galiu tai daryti.

Kaip apskritai Tau sekasi kurti pandemijos akivaizdoje? Ar yra kokių nors iššūkių, kurių anksčiau nebuvo, ar kaip tik jautiesi geriau?

Šiuo metu, kai kalbamės, išgyvenu dvi asmenines krizes: kūrybos ir identiteto. Nesiseka kurti, nes nebežinau, kas iš tiesų esu, o kadangi nežinau, kas esu, ta muzika, kurią užrašau, nėra sava. Bet viskas eina, jaučiu, tik geryn, brendu lėtai, bet išbrisiu. Ar tai pandemijos sąlygotas pasikeitimas? Galbūt. Rašau kasdien, tas nepasikeitė, bet ne viską išsaugau ar ne prie visko sugrįžtu: pradėtų, bet neužbaigtų kūrinių aplankas kompiuteryje tebeauga. Idėjų žvejojimas, eskizavimas, skaičiavimas, būrimas natomis... ko tik nedarau, bet kol nežinau, kur noriu ar turiu eiti, tol nesijausiu patenkintas savo darbu.

Vienas karantino privalumas tas, kad galiu atsiduoti skaitymui, ką irgi laikyčiau kūrybos dalimi: muzikos ieškojimas nemuzikiniuose dalykuose. Šiuo metu skaitau šv. Augustino biografiją, iriuosi per Thomą Manną, skaitinėju portugalų kalba parašytą literatūrą (Pessoa, Lispector, Machado de Assis) ir laukiu, kada galėsiu pradėti Toshikazu Kawaguchi knygą „Before the coffee gets cold“.

Kaip manai, kaip pandemija atsilieps visam Lietuvos ir pasaulio kultūriniam gyvenimui?

Manau, kad jau atsiliepė, bet dar sunku pasakyti kaip. Matome atšaukiamus koncertus, renginius, premjeras; dalis jų keliasi į nuotolį, bet tai tik smulkmenos. Tikriausiai didžiausias pokytis atsispindės kūrėjų sąmonėje, toje vietoje, kurios nekontroliuojame – instinktyviuose sprendimuose, apie kuriuos nepagalvojame. Tyliuose priėjimuose ir atsitraukimuose. Viliuosi, kad galbūt ši pandemija žmonėms leido suprasti, kad kultūra (muzika, teatras, kinas, dailė ir t.t.) nėra tik antrarūšis gyvenimo aspektas, bet tai, kas suteikia vilties kasdienės spengiančios nežinios akivaizdoje. Į ką atsiremiame, kai jaučiamės slegiami, jei ne į mylimus menininkus ir jų darbus? Suprantu, naivokai kalbu. Stengiuosi toks nebūti. Kartais sunkiau eiti prieš savo prigimtį nei jai paklusti, ypač kai jauti, kad tavo gyvenimo tikslas yra nuoširdumas.

Ačiū!