Nenustoti prisiminti

Štai ir baigiasi 2020-ieji – Leopoldo Godowskio (1870–1938) gimimo 150-mečio metai. Ar atmintyje išliks ši iškilaus vilniečio sukaktis? Likimas nėra tam palankus: viską užgožia gyvenimą sujaukęs koronavirusas – jis yra metų ženklas ir leitmotyvas. Kita vertus, tai nėra vienintelė priežastis, kodėl garsus muzikas nebuvo pagerbtas jam tinkamu lygiu. Praeities užmaršumas apskritai yra dažnas reiškinys, ir ne vienas ryškus menininkas, deja, tampa tokio užmaršumo auka. Beveik prieš trisdešimt metų, 1992-aisiais, Vytautas Povilas Jurkštas, daug padaręs grąžinant kultūrinės praeities atmintį, rašė apie analogišką situaciją, susidariusią Jaschos Heifetzo atžvilgiu: „(...) Ar prisiminė savo didįjį sūnų [Jaschą Heifetzą] Vilnius? Gėda prisipažinti: labai ilgai – ne, išskyrus nevaisingus ir niekuo neįpareigojančius pokalbius muzikos kuluaruose“ (Vytautas Povilas Jurkštas, Dar vienas konkursas? Vilniuje galop prisimintas Jaša Heifecas, Respublika, 1992 05 07, p. 4). Panašiai galima būtų apibūdinti ir Godowskio situaciją Lietuvoje. Juolab kad paralelė su Heifetzu išraiškinga ir daugiaprasmė, leidžianti atsekti svarbius kultūrinės raidos dėsningumus.

Godowskis, kaip ir Heifetzas, yra nepaprastai reikšminga asmenybė muzikos pasaulyje, o jųdviejų ryšys su Lietuva akivaizdus. Godowskis gimė 1870 m. Lietuvoje, dvejų metukų buvo atvežtas į Vilnių, kur praleido beveik dvylika metų. Vilniaus kultūrinė ir dvasinė aplinka suformavo jį tokį, kokiu jis tapo, koks vėliau žavėjo savo amžininkus.

Keturiolikos metų išvažiavęs iš Vilniaus ir palikęs gimtinę Godowskis jau buvo iškilus pianistas – tuomet, matyt, dar mažai kas tai suprato, bet netrukus jo vardas tapo plačiai žinomas. Jau vien tai kelia nuostabą. Tačiau Godowskio paradoksas, kad šį šuolį į šlovę padaręs jaunuolis neturėjo fortepijono mokytojų – visko išmoko pats vienas, save vadino autodidaktu. Kaip galėjo įvykti šis stebuklas, juk net ir didžiulis talentas negalėtų lemti tokių rezultatų – negyvenamoje saloje pianistu netampama?! Šio fenomeno paaiškinimas yra paprastas: Godowskį supo aplinka, kuri išpuoselėjo jo nepaprastus gabumus, nukreipė ieškojimus tinkama linkme, suteikė didžius pavyzdžius, kuriais sekdamas jis iškilo į negirdėtas aukštumas. Šią aplinką Godowskis atrado Vilniuje, tai ir buvo jo kūrybinės individualybės šerdis.

Nuostabą kelia ir anksti pradėta savarankiška Godowskio muzikinė karjera. Tiesa, ši nuostaba greičiau atspindi šių dienų kanonus, o ne tuometinę praktiką: nūdienos muzikų studijų ciklas nusitęsia kone kelis dešimtmečius, o tuomet ne tik Godowskis, bet ir Heifetzas bei daugelis kitų nelaukė pagalbos iš šalies, patys ieškojo kūrybos kelių, patys juos skynėsi – buvo pasitikima savo jėgomis ir talentu, negyventa svetima patirtimi. Gal ne visų laukė stulbinanti sėkmė, bet tie, kuriems tai pavyko, tapo žvaigždėmis, liko istorijoje – jie buvo nepanašūs į kitus, buvo kitokie. Svarbu, kad ir Godowskis, ir Heifetzas šiuos kelius ėmė tiesti dar Vilniuje.

Išeivijoje Godowskis nepamiršo Vilniaus, jau tapęs pasauline žvaigžde jis liko vilniečiu ir apie save telkė vilniečius bei jų palikuonis, juos palaikė. 1917 m. jis atėjo pasiklausyti šešiolikmečio Heifetzo debiuto Niujorko „Carnegie Hall“ ir, išgirdęs šalia sėdinčio žymaus smuikininko Mischos Elmano nuogąstavimą, esą salėje tvanku, atšovė: „Tik stygininkams“ (apie tai buvo rašoma tuomet, nepamirštama ir iki šiol). Godowskis bendravo su Heifetzu, jo svetingi namai Niujorke, kur lankėsi to meto meninis ir intelektinis elitas, buvo atviri jaunajam kolegai. Dviejų vilniečių draugystės simboliu tapo Godowskio fortepijoninė pjesė „Senoji Viena“, Heifetzo perdirbta smuikui ir fortepijonui.

Abstrahuota Vilniaus atmintis Godowskį savotiškai lydėjo ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo žmona Frederica Saxe buvo kilus iš litvakų šeimos; sūnus Leopoldas jaunesnysis buvo vedęs Georgo Gershwino seserį Frances (Gershwinų motina Rose Bruskin buvo vilnietė). Savo palikuonims Godowskis perdavė ir meilę menui: duktė Dagmar buvo nebyliojo kino žvaigždė, sūnus Leopoldas – smuikininkas, nors išgarsėjo atradęs spalvotos fotografijos technologiją, kurios patentą iš jo nupirko firma „Kodak“; anūkė Alexis Gershwin-Godowsky tapo žinoma Brodvėjaus teatrų dainininke.

Štai toks buvo Leopoldas Godowskis, vilnietis ir muzikas. Jo atminimo „sugrįžimas“ į Lietuvą užsitęsė dar ilgiau nei Heifetzo. Ką naujo sužinojome apie jį per šiuos jubiliejinius metus, kokie jam skirti renginiai liks atmintyje? Išvardijimas nebus ilgas: Godowskio vardas praturtino Vilniaus festivalio repertuarą, jo muzika suskambo pianistės Mūzos Rubackytės interpretacijoje; pianistų Petro Geniušo ir Roko Zubovo programa ,,Pasaulinio garso perlas, neatrastas Lietuvoje“ Žasliuose; buvo paskelbti keli Rimos Povilionienės, Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės, šio teksto autoriaus straipsniai; viešai suabejota, ar tikrai Godowskis gimė Žasliuose, iškelta prielaida, kad tai yra Šešuoliai (tokia abejonė savaime liudija, kaip nedaug žinome apie šį iškilų žmogų bei lietuviškąjį jo gyvenimo laikotarpį). Kita vertus, kad ir nedideli, tai žingsniai teisinga linkme: nesustokime, judėkime toliau!

Straipsnis remiamas Lietuvos kultūros tarybos