Naujos simfoninės muzikos banga

Rugsėjo 17-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo finalinis II Tarptautinio kompozicijų simfoniniam orkestrui konkurso „Future Symphony“ koncertas, pristatęs net septynias jaunosios kompozitorių kartos kūrinių premjeras. Šiais metais tarp konkurso finalininkų – vyriška kompanija: Romanas Czura (Lenkija, Vokietija), Charlesas Philipas Danielsas Torresas (Meksika), Jievaras Jasinskis (Lietuva), Andrius Maslekovas (Lietuva), Aporas Szütsas (Vengrija), Daniele Testa (Italija) ir Miranas Tsalikianas (Graikija). Pirmo konkurso etapo kūrinius, kurių šiais metais gauta net 30 iš 20-ies skirtingų šalių, vertino kompozitoriai Žibuoklė Martinaitytė ir Mykolas Natalevičius bei šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ dirigentas Karolis Variakojis. Finaliniame koncerte žiuri ne tik prasiplėtė, bet ir tapo tarptautinė: filharmonijos salėje kūrinius vertino kompozitorė Raminta Šerkšnytė (pirmininkė), kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas bei muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli, o internetu tiesioginę koncerto transliaciją stebėjo kompozitoriai Ayalas Adleris (Izraelis), Andris Dzenītis (Latvija) bei Dobrinka Tabakova (Didžioji Britanija, Bulgarija). Kūrinius atliko iš jaunų muzikantų suburtas „Future Symphony“ orkestras, dirigavo Adomas Morkūnas-Budrys (Lietuva, Šveicarija).

Pirmas vakaro kūrinys – A. Szütso „Rondo quasi una toccata“. Pasak autoriaus, ši kompozicija – tai „įvairių muzikos stilių derinys, kuriame pasirodo trys skirtingo charakterio temos: rondo, tokata ir fantazija.“ Nors ryškios stilių įvairovės patirti neteko, temų pobūdis iš tiesų buvo skirtingas. Dėl paslaptingos žemo registro violončelių melodijos ir pačios melikos kontūro specifikos muzika tarsi nukėlė į mistišką pasaulį, kuriame už kiekvieno kampo, regis, slypi pavojus. Kita muzikinė medžiaga pasižymėjo įmantriu pirmųjų smuikų melodijos kontūru, kuris iš atšiauraus ir klastingo magijos pasaulio klausytojus akimirksniu nukėlė, sakytume, į tvankias Afrikos džiungles. Pietų koloritą paryškino varinių pučiamųjų akcentai, altų ir violončelių pizzicato bei medinių blokelių skambesys. Šį epizodą keitė šiurpuliukus kelianti unisonu atliekama styginių melodija, kuri kūrė vėl naują muzikos nuotaiką. Nepaliaujamai mainydamosi, kūrinio temos sudarė naratyvumo ir nuolatinio plėtojimosi įspūdį, kuris ir tapo šio opuso pagrindu. Nors, mano manymu, kūrinys nepasižymėjo muzikos kalbos naujumu ar pagavumu, dėl profesionaliai išbaigtos kompozicijos pelnė ir klausytojų, ir orkestro simpatijos prizus.

Pirmą opusą keitė visiškai kitokios nuotaikos A. Maslekovo „Waters-Reflections-Haiku“. Pristatydamas savo kūrinį, kompozitorius kalbėjo itin poetiškai: „Objektų atspindžiai vandens paviršiuje... sulig kiekvienu judesiu išsikreipianti jų forma sukrenta į haiku eilutes...“ Nors iš pradžių muzika galėjo priminti „tradicinį“ šiuolaikinį kūrinį orkestrui, kuriame negalima apsieiti be išplėstinėmis grojimo technikomis bei sudėtingais kompoziciniais metodais išgaunamos, tačiau visiems jau seniai gerai žinomos tembrinės ir spektrinės spalvos, opusas juo toliau, juo labiau kaustė klausytojų dėmesį savo estetine ir kompozicine švara. Pasirinktos muzikos kalbos priemonės, atlikimo technikos visiškai įtikino ir kūrė tai priartėjančių, tai atslūgstančių bangų įspūdį. Aiškiai buvo juntama, kad kompozitorius ne tik išmano šiuolaikines orkestro grojimo technikas bei XX–XXI a. akademinės kūrybos klodus, bet ir geba subtiliai organizuoti garsinius orkestro potvynius ir atoslūgius, visiškai panardindamas publiką į laike tirpstančią muzikos tėkmę. Žiuri sprendimu „Waters-Reflections-Haiku“ užėmė III vietą.

Trečias finalinio koncerto kūrinys nukėlė į „Veidrodžių kambarį“ („The Mirrors Room“), kuriame, kaip sako italų kompozitorius D. Testa, „net ir menkiausias judesys iškart atkartojamas. Vos jauti ribą tarp tikrovės ir iliuzijos, triukšmo ir garso, vaizdo ir jo iškraipymo.“ Išgirdęs tokį kūrinio apibūdinimą, nejučia pradedi įsivaizduoti būsimus orkestrinio skambesio spektro iškraipymus ir nekantriai lauki, kada kompozitorius meistriškai ištrins fizinės ir psichinės realybės ribas. Deja, vos išgirdus pirmuosius kūrinio taktus tapo aišku, kad žadėtos būsenos nepatirsime. Kūrinys itin iliustratyvus ir naratyvus, nukeliantis galbūt į pasakų, bet, ko gero, ne „kreivų veidrodžių“ karalystę. Muzikinė kalba gana aiški ir paprasta, o styginių pizzicato, medinių pučiamųjų bei įvairių mušamųjų instrumentų garsai kūrė žaismingą nuotaiką. Kūriniui įsibėgėjus netikėtai pasigirdusi romantinio pobūdžio melodija tarsi atvėrė prieš akis didingus kalnų masyvus ar kitokius gamtos vaizdus. Ypač šį įvaizdį sustiprino styginių fone pasigirdusi svajinga valtornos melodija. Pastaroji buvo keičiama aktyvesne muzikos padala, kuri užsibaigė ryžtingais baigiamaisiais tutti orkestro akordais. Verta paminėti, kad būtent filmų muziką primenantys svajingos valtornos melodijos epizodai nors akimirkai, tačiau iš tiesų nukėlė į neregėtą pasaulį, kuriame norėjosi ir pasilikti.

Graikų kompozitoriaus M. Tsalikiano kūrinys „Baltic Tribes (Renaissance of Lith)“, pasak autoriaus, „simbolizuoja lietuvių tautos (...) jėgą, stiprybę ir veržlumą. Tai odė laisvės kovų aukoms ir aukštiesiems jų idealams.“ Derėtų paminėti, kad koncerte atliekamų kūrinių autoriai buvo vis dar laikomi paslaptyje, tad klausytojai ir žiuri kompozicijas galėjo vertinti nešališkai. Vos išgirdus kūrinio pavadinimą ir jo pristatymą, nė nekilo mintis, kad tai galėtų būti graikų, o ne lietuvių kompozitoriaus opusas. Kita vertus, sužinojus kūrinių autorius aplankė ir palengvėjimas, kad mūsų kompozitoriai renkasi jiems aktualias ir artimas kūrybines idėjas, o „lietuvių tautos didybės“ koncepcijas palieka lietuvių tautos istorija susidomėjusiems užsienio kūrėjams.

„Baltic Tribes (Renaissance of Lith)“ atrodė pernelyg kupinas skirtingų muzikinių medžiagų bei instrumentinių derinių, turėjusių atspindėti baltiškumą ir prakilnią lietuvių tautos istorinę praeitį. Varinių pučiamųjų fanfaros kūrinio pradžioje skambėjo didingai, o styginių fone naudojami mediniai pučiamieji tarsi ant drobės liejo lietuviškos idilės peizažą. Tam tikri kūrinio epizodai, kaip kad dviejų fagotų melodinė linija, lydima altų bei varpų, arba svajingas fleitos solo pučiamųjų fone, skambėjo įdomiai, tiko prie bendros muzikinės tėkmės. Kita vertus, kai kurie instrumentai (pvz., tamburinas) ar įterpta choralo „Dies irae“ tema pasirodė visiškai nebūtini. Įdomu, kad kompozitorius orkestrą traktavo ne tik kaip instrumentininkų kolektyvą, bet ir kaip chorą: įpusėjus kūriniui dalis muzikantų turėjo ploti, rečituoti žodžius ar niūniuoti parašytą melodiją. Kūrinys pasirodė per daug įvairus ir muzikinės medžiagos, ir pasirinktų muzikinių raiškos priemonių prasme.

R. Czuros opusas „Rythms Drowned in Dreams“, žiuri sprendimu pasidalinęs III vietą su A. Maslekovo opusu, parašytas remiantis skirtingų trukmių poliritminėmis struktūromis, kurių kompozicinės sandaros subtilybėmis kompozitorius susidomėjo dar studijuodamas Darmštate (Vokietija). Prasidėjęs penkių natų motyvu, išsklaidytu per skirtingus orkestro instrumentus, kūrinys gana nuosekliai plėtojamas, pirminį motyvą vis sugrąžinant kitokiu orkestruotės pavidalu. Šis autorius kompozicijoje taip pat panaudojo muzikantų plojimus, kurie atlikėjams, regis, sukėlė tik papildomų rūpesčių skaičiuojant ritmines vertes ir stengiantis kartu atlikti parašytą ritminę liniją. Nors ir gana logiškai bei profesionaliai suręstas, kūrinys pasirodė kiek per daug schematiškas ir stokojantis muzikinės minties gaivumo.

J. Jasinskio „Change“ („Virsmas“), pasak autoriaus, kalba apie mūsų poreikį būti suprastiems kitų žmonių, pirmoje dalyje atskleidžiant „buvimo draugėje ir tarpusavio supratimo“ temą, antroje iškeliant lyderio idėją, kuris, norėdamas būti išgirstas, kalba vis garsiau ir garsiau, o paskutinėje dalyje perteikiant visuotinį chaosą, kuriame visi verčiami būti lygūs. Kūrinį pradėjo galingas tutti, jį subtiliai užbaigė metalinių lėkštučių (krotalių) skambesys. Nuskambėjusią muzikinę padalą keitė fleitos piccolo svajinga melodija, kurią vis pertraukdavo aktyvaus ir kiek „stravinskiško“ ritmo styginių ir pučiamųjų akordinis pritarimas. Kūrinyje aktyvios padalos nuolat kaitaliojamos su ramesnio pobūdžio, dažni medinių pučiamųjų solo intarpai. Kartkartėmis kūrinys priminė ir filmo muzikos garso takelį, o kartais panašėjo į grynosios muzikos opusą. Artėjant kūrinio pabaigai muzika įgavo ryškų minimalizmo atspalvį, kuris stilistiškai ne itin derėjo su prieš tai skambėjusiomis padalomis. Kūrinys pasibaigė vis labiau lėtinamais spektralistinio pobūdžio orkestro akordais, pamažu virtusiais tutti unisonu. Žiuri sprendimu J. Jasinskio opusas „Change“ buvo įvertintas II vieta, taip pat apdovanotas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo specialiuoju prizu už geriausią lietuvių autoriaus kūrinį.

Programą užbaigė meksikiečio Ch.P.D. Torreso opusas „The Myth of Déremot – Bélel“, komisijos įvertintas I premija. Pasak autoriaus, kūrinys gimė per karantiną, kai atsiradus daugiau laisvo laiko kūrėjas vaizduotėje imė kurti mitologinį pasaulį. „Savo muzika tiesiog norėjau sukelti nuostabą, kylančią susidūrus su mistiškumu bei magija, ir susižavėjimą, įkvėptą nežinomų senovės dievų“, – teigė autorius. Kūrinys nuosekliai išsiskleidė vos iš kelių pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų garsų, kurie vingriomis melodijomis kildami aukštyn staiga pasigirdusio plataus styginių akordo buvo tarsi nuleisti ant žemės: iš labai konkretaus, lyg ranka apčiuopiamo garso klausytojui atsivėrė paslaptingas magijos pasaulis. Kūrinys pasirodė itin iliustratyvus, besimainančiais styginių ir pučiamųjų epizodais atveriantis vis naujas įsivaizduojamo filmo scenas. Iš unisonu atliekamo garso nuosekliai išplėtojama galinga orkestrinė drobė, perteikianti galingą orkestro skambesį, byloja apie kompozitoriaus meistriškumą rašyti simfoniniam orkestrui ir savo muzika pakerėti klausytojus.

Antrasis tarptautinis „Future Symphony“ kompozicijų simfoniniam orkestrui konkursas šiais metais padovanojo galimybę išgirsti net septynias jaunosios kartos kompozitorių premjeras simfoniniam orkestrui. Džiugu, kad nugalėtojų gretose – ir du lietuvių atstovai. Pagyrimo nusipelno ir konkurso atlikėjai – specialiai šiam projektui suburtas profesionalus jaunosios kartos muzikantų simfoninis orkestras, vadovaujamas veržlumu ir entuziazmu trykštančio jaunojo dirigento Adomo Morkūno-Budrio. Per visą koncertą kerėjo atlikėjų profesionalumas ir nuoširdus noras kuo geriau atskleisti kiekvieną partitūrą. „Future Symphony“ konkurso finalininkai ne tik turėjo galimybę išgirsti gyvai atliekamus savo kūrinius, bet ir buvo apdovanoti profesionaliais koncerte padarytais įrašais. Konkurso nugalėtojams įteikti piniginiai prizai, o I vietą pelnęs Ch.P.D. Torreso „The Myth of Déremot – Bélel“ bus atliktas ir 2021-aisiais šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.

„Future Symphony“ konkursas yra unikalus ne tik Lietuvos mastu, bet ir tarptautiniame kontekste, savo užsibrėžtais bei atkakliai siekiamais tikslais vis aukščiau keliantis profesionalumo kartelę. Džiugu, kad tarptautinis kompozicijų simfoniniam orkestrui konkursas gimė būtent Lietuvoje iniciatyvių ir entuziazmo kupinų jaunosios kartos muzikantų: dirigento A. Morkūno-Budrio, kompozitorių Jurgio Kubiliaus ir Danieliaus Tuitos, perkusininko Džiugo Daugirdos pastangomis. Norisi palinkėti, kad konkursas skaičiuotų dar ne vienus gyvavimo metus, suteikdamas išskirtinę galimybę išgirsti naujausius jaunųjų kompozitorių simfoninės kūrybos opusus.