Liūdesio ir vilties skambesiai

Vietoj Vilniaus festivalio Nacionalinėje filharmonijoje skambanti keturių koncertų „Vilniaus festivalio mozaika“ pristato kiek pakoreguotas, tačiau svarias programas. Birželio 15 d. filharmonijos salėje vyko Gedulo ir vilties dienai skirtas koncertas „Tikėjimas ir viltis. Vähi, Kancheli, Vasks“. Grojo Lietuvos kamerinis orkestras, dainavo Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), dirigavo Adrija Čepaitė, pasirodė net trys solistai. Koncerte taip pat nuskambėjo vienintelė šiemet festivalio užsakyta pasaulinė premjera. Šį kartą tai estų kompozitoriaus Peeterio Vähi kompozicija – nuo jos ir norėčiau pradėti.

Koncertas birbynei ir kameriniam orkestrui – bendras Vilniaus festivalio ir Estijos kultūros ministerijos užsakymas. Tapęs pirmuoju vakaro kūriniu, jis tam tikra prasme uždavė toną ir toliau skambėjusiai muzikai, kurioje buvo svarbus lyrizmas ir intensyvios emocijos. Kita vertus, Koncertas pasižymėjo būdingais žanro bruožais: kontrastingos dalys, solisto dominavimas ir kadencija, techninių galimybių eksponavimas. Beje, būtent birbynininko Vytauto Kiminiaus talentas estų kompozitoriui suteikė impulsą parašyti šį kūrinį. „Youtube“ išgirdęs lietuviškos birbynės skambesį, kūrėjas juo taip susižavėjo, kad ėmė ieškoti atlikėjo, taip atrado V. Kiminių ir pasisiūlė sukurti jam koncertą. Antrasis impulsas – prūsų kalba ir tauta. „Istorija negailestinga – šalys, tautos ir kalbos, kurios kadaise vaidino svarbų vaidmenį, išnyksta iš pasaulio žemėlapio. Toks likimas ištiko prūsus ir jų kalbą. Mane įkvėpė viena archajiška prūsų daina „Mīla swāiksta Saulīka, Mīla Dēiwas dukrīka“ („Miela šviesi saulė, miela Dievo dukra“), tai buvo lyg atspirties taškas“, – pasakojo Vähi.

Kompozitoriaus braižas apibūdinamas kaip gana eklektiškas, įkvėptas įvairiausių stilių ir žanrų (nuo rokenrolo iki Indijos klasikinės muzikos) – Koncertas birbynei iš dalies šį polinkį atspindi. „Kūrinyje yra ir rimties, lietuviško, pagoniško muzikos lobyno, ir rytietiškų šokių“, – prieš pat premjerą LRT pasakojo V. Kiminius. Pats solistas su atsakinga užduotimi susitvarkė puikiai: bene pusvalandžio trukmės kompozicijoje nebuvo justi jokio nuovargio, kur reikia – intensyvi energija ar melodingas birbynės dainingumas. Turintis kažkiek tembrinio paslaptingumo, instrumentas gražiai tiko rytietiškiems melodiniams motyvams atskleisti.

Puiku, kad kūrinys V. Kiminiui tapo ir naujų tyrinėjimų erdve. Atlikėjas teigė, jog Vähi į Koncertą įtraukė anksčiau nesutiktus techninius dalykus – konsultacijose V. Kiminius, paklaustas dėl tam tikrų atlikimo galimybių, kartais ir nerasdavo atsakymo, ar tai įmanoma, nes kai kurių dalykų tiesiog nebuvo bandęs. Solistas aktyviai populiarina birbynę, siekia keisti jos liaudišką įvaizdį į pilnaverčio akademinės muzikos instrumento, todėl esu tikra, kad šio kūrinio atlikimas V. Kiminiui yra vienas iš etapinių įvykių.

Vis dėlto, nors solistas buvo puikus, pats kūrinys kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, jis neabejotinai profesionaliai parašytas, struktūruotas, išraiškingai įpintos prūsų dainų intonacijos, jos skoningai derinamos su rytietiškais melodiniais elementais ir vakarietiško koncerto žanro rėmais. Kita vertus, kažin kodėl Koncertas kėlė asociacijų su sovietmečio palikimu ir „pageidaujamu“ liaudiškumu muzikoje. Net ir pati muzikos raiška gerokai priminė dešimtmečių senumo tendencijas. Liaudies daina ir neoromantizmas bei 2020-ieji pasirodė šiek tiek anachroniškas derinys.

Kitą programos dalį sudarė naujojo dvasingumo kūryba, nukreipta į emocinį muzikos paveikumą. Tiek Giyos Kancheli, tiek Pēterio Vasko muzika kalba apie amžinai aktualią etinę ir emocinę problematiką – egzistencinius klausimus, pasaulio darną, taiką ir jos priešybes, gilias žmogaus vidines patirtis. Koncerte skambėjo pernai mirusio Kancheli „Liūdesio angelai“ smuikui, violončelei, chorui ir kameriniam orkestrui bei Vasko „Da pacem, Domine“ chorui ir styginių orkestrui. Drauge su Lietuvos kameriniu orkestru scenoje muzikavo choras „Jauna muzika“, o per Kancheli kūrinį pasirodė ir dvi solistės – smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir violončelininkė Elena Daunytė.

„Liūdesio angelai“ – kompozitoriaus muzikinė ištara prieš smurtą ir neteisybę. 2013 m. parašytas kūrinys buvo paskirtas Michailo Chodorkovskio 50-ajam gimtadieniui (šis rusų verslininkas ilgą laiką dėl savo politinės veiklos buvo persekiojamas ir kalinamas Rusijos prezidento nutarimu, vėliau „Amnesty International“ pripažintas nesmurtiniu politiniu kaliniu). „Negaliu nereaguoti į nesibaigiantį smurtą ir žiaurumą, todėl šiame kūrinyje daug liūdesio ir sielvarto. Ši kompozicija skirta ne tik Chodorkovskiui, bet ir visoms kitoms nekaltoms aukoms“, – yra sakęs kompozitorius. Tarp trapių, rezignaciniu liūdesiu alsuojančių styginių solo epizodų iki agresyvių orkestrinių padalų su intensyvia perkusija nuolat balansuojantis kūrinys įtraukė būtent šiuo nenuspėjamu žaidimu tarp dangiško sielvarto ir pykčio. Šviesiomis suknelėmis it angelai pasipuošusios solistės žavėjo savo ekspresija, ypač emocine, gebėjimu išreikšti tiek romiame liūdesyje sutelktą skausmą, tiek nirtų pyktį dėl pasaulio neteisybės. Deja, ne kartą ausį nemaloniai kliudė muzikantų nesinchronas – ypač tarp orkestro, choro ir solisčių, trikdęs tyliose ir lėtose, tikslumo reikalaujančiose vietose. Taip pat keistokai skambėjo perkusija, kurios agresyviuose smūgiuose norėjosi daugiau subtilumo.

Nors koncerto emocinė kulminacija buvo pasiekta su Kancheli opusu, iškart po jo skambėjęs Vasko „Da pacem, Domine“ savotiškai jį pratęsė. Šį latvių kompozitorių taip pat jaudina moralinės temos, pasaulio skauduliai. Pagal IX a. grigališkojo choralo antifoną 2016 m. parašytos kompozicijos žodžiai, nors ir universalūs, yra ypač aktualūs šiandien: „Suteik ramybę mūs laikams, o Viešpatie, meilingai, nes niekas kitas, vien tik Tu galėsi mus apginti. O, gailestingas Viešpatie.“ Rezonuojantis su skaudžiausiomis, sielvartą keliančiomis emocijomis, kūrinys, atrodo, jas iškelia, o po katarsio palieka sielą bent kiek apvalytą. Į jausminę dimensiją ypač apeliuojanti Vasko muzika tuo ir paveiki – neįmantriomis priemonėmis, be sudėtingų technikų ji taikosi į žmogaus esmes.

Tikėjimui ir vilčiai skirtas „Vilniaus festivalio mozaikos“ koncertas man pačiai buvo pirmasis, kuriame apsilankiau po prailgusio karantino. Nestokojusi širdgėlos muzika vis dėlto vėrė duris į tikėjimą, kurį sunkesnės patirtys ir sustiprina. Tikėkimės, niūriausias laikas jau praėjo, ir turėkime pakankamai vilties dėl šviesesnės ateities, saugomos ne liūdesio, o giedros angelų.