7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Muzikos vadovo darbas niekada nesibaigia“

Fragmentai iš pokalbio su dirigentu Yannicku Nézet-Séguinu

Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Muzika
Yannick Nézet-Séguin. „Metropolitan Opera“ nuotr.
Yannick Nézet-Séguin. „Metropolitan Opera“ nuotr.

2018 metų pabaigoje Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro naujuoju muzikos vadovu tapo kanadiečių kilmės dirigentas Yannickas Nézet-Séguinas, kuris pakeitė 45 metus teatro orkestrui vadovavusį dirigentą Jamesą Levine’ą. 2009 m. šiame teatre debiutavęs Georges’o Bizet operoje „Karmen“, per dešimtmetį Y. Nézet-Séguinas dirigavo daugiau kaip 100 spektaklių. Maestro dar yra Kanados Monrealio „Metropolitan“ ir Filadelfijos orkestrų pagrindinis dirigentas ir muzikos vadovas, Roterdamo filharmonijos orkestro garbės dirigentas, Europos kamerinių orkestrų garbės narys. Maestro kalbino Jeanas-Baptiste’as Urbainas, interviu publikuotas 2020 m. sausio 3 d. prancūzų žurnale „France musique“ (https://www.francemusique.fr/musique-classique/yannick-nezet-seguin-80082). Skaitytojų dėmesiui pateikiame pokalbio su kovo mėnesį sukaktį pažyminčiu dirigentu fragmentus. 

 

Pasaulyje stebima tendencija, kad dirigentai vadovauja keliems orkestrams. Kodėl šalia kitų darbų Jūs priėmėte kvietimą tapti „Metropolitan Opera“ muzikos vadovu?

Dirigavimas – tai profesija, kurioje monotonija neįmanoma. Dirigavimas pagrįstas mainų principu. Mano nuomone, teatrui ar orkestrui būtina turėti nuolatinį dirigentą ar muzikos vadovą, kuris kelias savaites ar net ištisus mėnesius dirba su kolektyvu. Lygiai taip pat gerai, kad orkestro artistai dirba ir su kitais dirigentais. Kita vertus, kiekvienas dirigentas turi rasti bendrą kalbą su atskiromis orkestro grupėmis. Geografine prasme trys orkestrai, kuriems vadovauju, nėra toli vienas nuo kito. JAV kartais esu vadinamas „Šiaurės rytų koridoriaus maestro“, nes Monrealis, Niujorkas ir Filadelfija yra išsidėstę vienoje linijoje, tik skirtingu atstumu vienas nuo kito. Vadovavimas šiems trims orkestrams reiškia, jog neatkeliauju į Europą, tačiau aš ir nematau reikalo rinktis tarp Europos ir Amerikos. Svarbiausia susitelkti į puikų operos teatrą, istorinį orkestrą ir jo žmones, kurių daugumą sudaro jaunimas. Labai talentingas jaunimas.

 

Taigi, tai nėra hiperaktyvumas ar vienišumo baimė? Jūs nebijote likti vienas?

Ne, jokiu būdu. Nesu hiperaktyvus ir nebijau tuštumos. Kai noriu pabūti vienas, patikėkite, niekas manęs neranda, net vadybininkas. Aš atiduodu visą savo energiją trims orkestrams, neišskiriu nė vieno. Tačiau tiek pat energijos iš muzikantų gaunu atgal. Jie yra labai darbštūs ir energingi. Darbas su jais man atstoja sporto salę, nes tinginiauti ar ilsėtis, ypač su „Metropolitan Opera“ orkestru, tiesiog neįmanoma!

 

Kur jūs dabar gyvenate – Monrealyje ar Niujorke?

Vienintelis atsakymas į šį klausimą – ten, kur gyvena mano katės! Jos gyvena Monrealyje, Kanadoje ir leidžiu didžiąją savo gyvenimo dalį. Tačiau būna, kad daugiau laiko per mėnesį gyvenu Filadelfijoje ar Niujorke. Taigi turiu trejus namus trijuose miestuose. Žinoma, katės be manęs gyvena geriau, tokia jų prigimtis, tačiau kai grįžtu namo, jos murkia gulėdamos šalia manęs ir mes keturiese linksmai leidžiame laiką.

 

Jau daugiau nei metus esate Niujorko „Metropolitan Opera“ muzikos vadovas. Koks Jūsų pirmasis matytas spektaklis šiame teatre kaip žiūrovo, o ne kaip dirigento?

Kaip ir daugumos šio teatro lankytojų, tai buvo Giacomo Puccini „Bohema“, kurią dar 1981 metais režisavo ir dekoracijas sukūrė Franco Zeffirelli. Šis spektaklis be pertraukų rodomas kiekvieną sezoną jau daugiau nei 40 metų! Tai yra stebuklas. Milžiniška, graži ir nemari opera, kurios masinėse scenose dalyvauja apie 300 žmonių. Nėra nė vieno spektaklio, kad salė būtų tuščia. „Bohemoje“ net susiklostė savos žiūrovų tradicijos: jie žino, kada ploti pakilus uždangai, kada šaukti bravo ar juoktis. Atvyksti pirmą kartą į „Metropolitan Opera“, nežinai mūsų teatro istorijos, o reaguoji kaip niujorkiečiai, kurie užaugo su šiuo spektakliu. Tai padaro Zeffirelli vaizdiniai, Puccini muzika ir teatro aura. Tai amžinas spektaklis – įspūdingas, gražus, daug pasakojantis ir viską pasakantis. Manau, žmogus, niekuomet nebuvęs operoje, pirmą kartą turėtų eiti tik į „Bohemą“. Nuo paauglystės atvykdamas į šį teatrą svajodavau, kaip būtų smagu bent jau atsistoti prie dirigento pulto. Daug metų sunkiai dirbdamas to pasiekiau, tačiau tai nebuvo lengva.

 

Debiutavote 2009 m. Georges’o Bizet operoje „Karmen“. Dabar vėl diriguosite šią operą. Ar jos interpretacija bus jau kitokia?

Žinoma, kai kuriuos dalykus darysiu visiškai kitaip. Tuomet, prieš dešimtmetį, buvo ir klaidų, ir labai gerų dalykų. Tada gavau pylos ir nuo muzikantų, ir nuo tuomečio muzikos vadovo Jameso Levine’o. To neneigiu, dar buvau jaunas, neturėjau tokios patirties kaip šiandien. Tada atvykau į teatrą su noru išreikšti muziką, orkestras tą pajautė. Iš to laiko turiu labai gražių prisiminimų. Visuomet yra didelė rizika, kai tenka diriguoti populiarius kūrinius, kuriuos, atrodo, visi moka atmintinai. Tačiau „Metropolitan Opera“ orkestras yra genialus, jis jaučia muziką, tad kartais tai būna milžiniška pagalba dirigentui. Tad šiandieninė mano „Karmen“ bus visiškai kitokia.

 

Kaip pasikeitė Jūsų santykis su „Metropolitan Opera“ orkestru?

Tai ilgas procesas. Po truputį, diena iš dienos, mes susipažįstame vis iš naujo ir stengiamės suartėti. Jokio staigmenos efekto nėra, o tai labai gerai. Praėjusiame 2018–2019 metų sezone turėjome daug spektaklių, susikrovėme nemažą bagažą, kuris leido mums šiemet vykti į kur kas ilgesnę ir sudėtingesnę kelionę. Muzikos vadovo darbas su orkestru niekuomet nesibaigia. Kiekviena diena, mėnuo ar sezonas atneša naujų iššūkių, su kuriais reikia susidoroti.

 

Stebėjau repeticiją ir pamačiau, jog nemažai orkestrantų yra labai jauni.

Tikra tiesa. Mūsų orkestrą sudaro ideali proporcija. Turime nemažai žmonių, kurie teatre dirba jau 40–50 metų. Yra net tokių, kurie pradėjo dirbti dar senuose „Metropolitan Opera“ rūmuose, kurių šiandien jau nebėra. O likusi orkestro dalis yra ką tik studijas baigę labai talentingi menininkai. Man tenka svarbi misija juos sujungti. Kai kuriuos solistus mūsų senbuviai jau pažįsta, žino jų tempus, problemas ar trūkumus, tad orkestras prie solistų taikosi. Naujiems muzikantams dar yra neaiškumo. Operos orkestre neužtenka idealiai groti ar skaityti natas iš lapo – reikia jausti chorą, solistus, kūrinio energiją. Operinė muzika smarkiai skiriasi nuo simfoninės. Muzika turi būti suvokiama atsižvelgiant į pasakojamą istoriją. Aš, kaip vadovas, turiu sukurti atskirą žodyną, kuris būtų skaitomas iš mano rankų, gestų, veido išraiškos, nes per spektaklį kalbėti negaliu. Tad orkestras mane turi suprasti.

 

Kas yra muzikos vadovas? Ar tai tik vyriausiasis ir daugiausiai diriguojantis dirigentas, ar Jūs turite ir kitų funkcijų bei užduočių? Koks Jūsų vaidmuo skiriant solistus, sudarant bei formuojant repertuarą?

Viskas tuo pačiu metu. Aš diriguoju spektaklius, jiems rengiu orkestrą. Būna taip, jog į pirmą ar antrą repeticiją kviestinis dirigentas negali atvykti dėl užimtumo, o orkestrą reikia parengti. Tad muzikos vadovui kartais tenka su orkestru repetuoti net tuos spektaklius, kurių neteks pačiam diriguoti. Šalia to yra administracinis darbas. Kartais būnu generalinio direktoriaus dešinioji ranka. Taip pat tenka spręsti ir konfliktus. Yra ryšys su choru, nes kartais tenka stoti į choro vadovo vietą ir išaiškinti specifinius reikalavimus, kuriuos galbūt supranta tik dirigentas. Kai pernai statėme „Traviatą“, aš kelis kartus net atlikau režisieriaus funkciją, nes norėjau visiškai kitaip pažvelgti į šį veikalą. Teko režisūrą perkelti į muziką. Tokiame dideliame teatre kaip „Metropolitan Opera“ labai svarbu jausti muziką.

 

Stebint pastarųjų metų teatro repertuaro formavimo tendencijas aiškiai matyti, jog į repertuarą vis dažniau įtraukiamos rečiau pasaulyje statomos operos ar prieš kelis dešimtmečius Niujorke visiškai ignoruoti barokiniai veikalai. Ar Jūsų nuomonė šiais klausimais yra svarbi?

Repertuarą formuoja teatro režisieriaus asistentai (kurie dirba su spektakliais, kai režisieriai išvyksta), aš ir teatro generalinis direktorius. Kartą per savaitę posėdžiaujame, išsakome savo nuomonę, diskutuojame. Žiūrime į rinką, ko nori publika, orkestras, choras, visuomet klausiame jų nuomonės. Taip pat stebime aplinkinius teatrus, stengiamės nepamiršti ir veikalų, kurie scenoje nebuvo rodomi 20 ar daugiau metų. Daug dėmesio skiriame ir dainininkams. Būna ir taip, kad žinome, jog tai yra geriausias šių dienų pasaulio sopranas ar tenoras, tad kviečiame jį į teatrą, o tik tada deramės, ką jis norėtų ir galėtų padainuoti. Prieš kelias savaitės svarstėme 2023–2024 metų sezoną. Iškart galiu pasakyti, jog jau mąstome ir apie 2025 metus bei esame numatę kelis kūrinius 2026-iesiems. Tai beprotiška, tačiau man tai labai patinka. Ilgalaikiai planai tokiam dideliam teatrui yra būtini.

 

Jums atėjus teatre padaugėjo prancūziškų operų. Ar jos scenoje karaliaus ir ateityje?

Bandysime dar labiau išplėsti jų egzistavimą repertuare. Prancūzijoje yra daug nuostabių dainininkų. Tik tos šalies menininkas gali puikiai žinoti ir atlikti savo šalies kompozitoriaus muziką. Tai nuostabu. Aš tiesiog dievinu prancūziškas operas. Šiuo metu mes labai daug diskutuojame apie tenorą Benjaminą Bernheimą, kuris atvyks pas mus dainuoti jau kitą sezoną. Praėjusiame sezone dirigavau operas „Karmeličių dialogai“ bei „Pelėjas ir Melisanda“. Šįmet laukia „Verteris“. Tai mano labai mėgstami kūriniai.

 

Gruodžio 27-ąją teatre parodytas naujas Albano Bergo operos „Vocekas“ pastatymas. Šią sudėtingą operą galima tiesiogiai išvysti viso pasaulio kino teatruose. Ką Jums reiškia operų transliacijos kine?

Tai yra vienas didžiausių dalykų, kurie man nutiko per pastaruosius dešimtmečius. Kai dirigavau savo debiutinę „Karmen“, net negalėjau pagalvoti, jog įvyks tokia milžiniška evoliucija ir prieisiu prie vienos sunkiausių ir moderniausių operų pasaulyje. Iš pradžių sumanymas diriguoti „Voceką“ buvo šokiruojančiai baugus, tačiau aš prie šios muzikos pripratau. Vėliau laukė antras šokas – kaip galima ją rodyti tiesiogiai kine? Juk tai toks specifinis ir sudėtingas kūrinys! Tiesioginės transliacijos visuomet kelia nerimą ne tik solistams, bet ir visam teatrui. Supranti, jog tave stebės ne tik 4000 žiūrovų salėje, bet dar apie 60 milijonų visame pasaulyje. Tačiau man džiugu, kad „Metropolitan Opera“ yra atvira visiems, net ir tiems, kurie pas mus atvykti negali.

 

Šiame Williamo Kentridge’o režisuotame pastatyme yra daug projekcijų, šešėlių teatro, animacijos. Ar turite laiko mėgautis vaizdu scenoje?

Kai prieš orkestrines repeticijas repetavome scenoje su fortepijonu, režisieriui pasakiau, kad stengiuosi viską stebėti ir įsiminti, nes spektaklyje būsiu užsiėmęs orkestru. Pagaliau gana aiškiai supratau, ką režisierius norėjo pasakyti. Tai yra genialus spektaklis, turintis emocijų užtaisą. Jis šiek tiek primena fotoaparato blykstę, kai trumpam apanki ir nelabai ką matai. Lygiai taip pat yra su šiuo pastatymu. Kas vakarą jį stebint akies krašteliu man atsiranda daug klausimų ir naujų idėjų.

 

Pakalbėkime apie kitus kūrinius. Šį sezoną teatras pradėjo visiškai išparduotu ir publikos labai pamiltu nauju George’o Gershwino operos „Porgis ir Besė“ pastatymu. Prisiminkime, šis spektaklis „Metropolitan Opera“ teatre pirmą kartą James’o Levine’o buvo pastatytas prieš 30 metų, per 4 sezonus parodytas daugiau nei 50 kartų, o po to trisdešimčiai metų dingo iš repertuaro. Tik paskelbus apie premjerą 2019 metais, bilietai į visus 15 spektaklių buvo iššluoti. Ką Jūs manote apie šią operą?

Tai dar vienas kūrinys, apie kurį galėčiau pasakyti, jog jį dievinu! Po keleto metų ją diriguosiu aš, tad negaliu sulaukti. Daugiau apie ją papasakoti negaliu, nes operą mačiau tik kaip žiūrovas, dar net partitūros nevarčiau.

 

Šią operą vasario 1 d. buvo galima tiesiogiai išvysti kino teatruose.

„Porgio ir Besės“ sėkmė mus privertė paskelbti papildomus spektaklius. To mūsų teatre niekada nėra buvę. Jeigu spektaklis būdavo anšlaginis, teatras jį kartodavo kitą sezoną, bet prie jau suformuoto repertuaro pridėti dar papildomus spektaklius – naujiena ir iššūkis. Prisiminkime kitą premjerą, šiuolaikinę Philipo Glasso operą „Echnatonas“ apie Egipto dievų gyvenimą. Visiškai moderni ir nauja muzika, o visi spektakliai buvo nupirkti per kelias dienas. Net į „Bohemą“ ar „Turandot“ bilietai taip greitai nedingsta! Tad tai yra naujas teatro istorijos puslapis. Jau dabar aišku, kad „Echnatonas“ bei „Porgis ir Besė“ į repertuarą grįš 2021–2022 metų sezoną.

 

Ko palinkėtumėte sau, muzikantams ir skaitytojams 2020 metais?

Sveikatos, kad visi galėtume toliau tarnauti muzikai ir žiūrovams. Ramybės, susikaupimo ir daug gerų emocijų. Taip pat negaliu nepalinkėti daugiau suvokimo apie tai, kas vyksta mūsų planetoje. Ją turime mylėti, gerbti ir stengtis neteršti. Linkiu, kad kuo daugiau žmonių pamiltų operą ir lankytų teatrus.

 

Vertė ir pagal užsienio spaudą parengė Kristupas Antanaitis

 

Yannick Nézet-Séguin. „Metropolitan Opera“ nuotr.
Yannick Nézet-Séguin. „Metropolitan Opera“ nuotr.