7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teisinga skrydžio trajektorija

Impresija iš orkestro „Trimitas“ premjeros „Trimito skrydis“

Laimis Vilkončius
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Muzika
Ugnius Vaiginis ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Trimito skrydis“. D. Matvejevo nuotr.
Ugnius Vaiginis ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Trimito skrydis“. D. Matvejevo nuotr.

Į Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ premjerą vasario 8 d. mane pakvietė renginio režisierė Birutė Marcinkevičiūtė (Mar). Su Birute susipažinome prieš 22 metus, kai abu kūrėme miuziklą vaikams „Paukštė“. Tą savo opusą pavadinome opera labiau atlikėjų – tuomečio Muzikos švietimo centro mokyklos „Gama“ vaikų – pasitenkinimui, negu manydami, jog mūsų kūrinys atitinka operai keliamus reikalavimus. O kai šiemet sausio mėnesį chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ bendruomenė atliko mūsų „Paukštę“, ten su Birute ir vėl susitikome. Jos pasiūlymą pamatyti, kaip jai pavyko padirbėti su „Trimito“ orkestru, mielai priėmiau. Taip ramų sekmadienio vidudienį atsidūriau „Trimito“ bazėje.

 

Nepamenu, prieš kiek metų paskutinį kartą teko ten lankytis. Todėl maloniai nuteikė labai pagražėjusios patalpos. Buvo tiesiog jauku. Orkestras kvietė į muzikinį edukacinį spektaklį visai šeimai „Trimito skrydis“. Scenarijaus autorė ir režisierė Birutė Mar, dailininkė Indrė Pačėsienė, videoprojekcijas kūrė Karolis Bratkauskas, šviesas derino dailininkas Rimas Petrauskas, grojo, žinoma, orkestras „Trimitas“.

 

Nors gal kai kam bus nemalonu, prisipažinsiu – į premjerą ėjau nusiteikęs skeptiškai. Nors man neteko bent kiek artimiau kūrybiškai bendradarbiauti su „Trimito“ orkestru, jį muzikuojant įvairiausiomis aplinkybėmis buvau girdėjęs ne kartą. Apmaudu, bet pernelyg dažnai atrodydavo, kad patiems muzikantams nuobodu tai, ką jie daro. Pažindamas muzikos meno kolektyvų darbo organizavimo virtuvę žinojau ir tai, jog artistų atlyginimai maži, kažkokios ženklesnės augimo perspektyvos nesimato, pagiriamųjų žodžių girdisi labai šykščiai, o ir labai pasidžiaugti ryškesniais pasiekimais tarsi nėra pagrindo. Žvelgiant vadybininko akimis, turbūt esminė šio orkestro problema buvo gana sudėtingos savos, originalios nišos mūsų muzikinio gyvenimo rinkoje paieškos. Prisimenant tikrai šlovingą „Trimito“ praeitį daugiau kaip prieš 30 metų, dabar daug kas pasikeitė. Maršams pagroti ir garbingiems valstybės svečiams sutikti yra statutinių organizacijų orkestrai. Ten ir finansavimas didesnis, ir muzikos instrumentai geresni, ir atlyginimai bei senatvės pensijos užsitikrinimo galimybės didesnės. Pagalvodavau, keista, bet ir Dainų švenčių dainų dienoms akompanuoti jau senokai kviečiamas ne „Trimitas“. Tai kurgi priežastys, kur ieškoti tos nišos?

 

Groti popsu ar estradine tebevadinamą muziką? Dabar šį klausytojų poreikį gerokai mažesnėmis sąnaudomis tenkina nedidelės grupės arba net dainininkai su fonogramomis. Tobulinti meniškai meistriško žygiavimo grojant įgūdžius? Lyg ir ne pagrindinė šio orkestro misija. Taigi, galvojau, situacija vos ne beviltiška.

 

Nepretenduoju į pranašus, tačiau visus tuos 30 metų nešiojuosi idėją. Ko gero, vienintelis visiškai unikalus „Trimito“ kelias galėtų būti toks: tapti simfoniniu pučiamųjų orkestru. Taip, tai tikrai brangu, taip, toks orkestras turi būti didesnis, jame turi groti aukščiausios kvalifikacijos pūtikai, taigi jis valstybei kainuotų brangiau. Tačiau tai energijos ir išlaidų vertas tikslas. Pasaulis tokius orkestrus turi, juos žino. Specialiai tokiems orkestrams yra kuriami sudėtingi, gilūs kūriniai. Niekas neabejoja, kad lietuviai kompozitoriai mielai kurtų tokią muziką, jei tik atsirastų jos atlikėjas.

 

Beje, šia idėja dalinausi su visais asmenimis, vadovavusiais „Trimitui“ per pastaruosius 30 metų. Džiugu, kad sutikau vienintelį jai pritarusį (ne tik pagarbiai išklausiusį) – dabartinį orkestro vadovą, kompozitorių, profesorių daktarą Antaną Kučinską. Kolega ne tik pritarė, bet jau, pasirodo, žengia ta kryptimi. Tokius žingsnius galima atpažinti klausantis ir žiūrint muzikinius spektaklius „Trimito miestas“, „XX a. rapsodija“ ir naujausią – „Trimito skrydis“. Taigi mano į premjerą atsineštas skepsis pradingo.

 

Pirmiausia nustebino solidesnis orkestro skambėjimas. Labiau kartu, švariau, ryškesni dinaminiai kontrastai, girdima griežtesnė atlikimo disciplina. Taikliai ir sėkmingai parinkti muzikos kūriniai, iliustruojantys spektaklio „keliauninkų“ aplankytas šalis ir tautas. Komplimentas Birutei Mar, itin sėkmingai parinkusiai aktorių Andrių Bialobžeskį pasakotojo vaidmeniui. Nenustebau, kad buvęs „Ąžuoliuko“ choro dainininkas Andrius dar ir šauniai padainavo. Svarbiau, kad jis niekur neperspaudė, viską darė saikingai, o prisiminęs Konstantiną Stanislavskį Andriui norėjau sakyti – „tikiu!“. Juolab kad net labai patyrusiems scenos meistrams dažnai nepavyksta įtikinti, kai pristatomas „vaikiškas“ siužetas. Andriui pavyko puikiai.

 

Nesijaučiu pakankamai kompetentingas vertinti dailininkų darbą, tačiau abiejų „pilotų“ (A. Bialobžeskio ir orkestro vyriausiojo dirigento Ugniaus Vaiginio) kostiumai tikrai buvo puikūs. Kaip, beje, ir tų keturių orkestro muzikančių – „stiuardesių“. Pasiteisino Birutės sumanymas išskirti būtent jas. Vis dėlto tvirčiau jaučiuosi vertindamas orkestrą.

 

Pradžioje į sceną artistai žengė labai rimtais veidais, o aš jau buvau beatpažįstąs tą jų įprastą senąjį nuobodulį. Tačiau toliau režisierė pademonstravo, kaip sugeba išjudinti net ir nelabai linkusius pasiduoti. Pasirodo, orkestre yra energingų, artistiškų žmonių, kaip tas iš žiūrovų salės gilumos atėjęs „meksikietis“ arba būgnus mušantis „arabas“. Netikėtai žaviai „nesvarumo būklėje“ skraidė muzikantų instrumentai, visi jie neabejotinai patekdavo į lėktuvo turbulenciją. Apskritai per visą spektaklį nepajutau režisūrinių duobių (kurių dažnokai pasitaiko panašaus žanro scenos pastatymuose). O kai pabaigoje visi plojome atsistoję, ir pačių orkestro artistų akys jau žibėjo, jie šypsojosi. Tikriausiai pajuto, jog grodami solidžią muziką sugeba paveikti publikos emocijas ir patys savimi patikėjo. Sutinku, kad tokią reakciją galėjo sukelti pakili mano paties būsena. Bet juk ją sukūrė „Trimito“ orkestras!

 

Sveikinu „Trimitą“ ir jo vadovus. Linkiu toliau žengti į dar drąsesnius pastatymus. Vargu ar kuris kitas Lietuvos pučiamųjų orkestras sugebėtų pateikti ką nors panašaus tokiu lygiu. Galų gale kitų orkestrų ir misija kita. Gal „Trimitui“ tai ir ne galutinai rasta niša, bet kryptis tikrai atrodo teisinga.

Ugnius Vaiginis ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Trimito skrydis“. D. Matvejevo nuotr.
Ugnius Vaiginis ir Andrius Bialobžeskis spektaklyje „Trimito skrydis“. D. Matvejevo nuotr.
„Trimito“ koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
„Trimito“ koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Greta Dubauskė, „Trimito“ oro linijų valtornininkė-stiuardesė.  D. Matvejevo nuotr.
Greta Dubauskė, „Trimito“ oro linijų valtornininkė-stiuardesė. D. Matvejevo nuotr.