Skambančios grožio metaforos

Ekologinių katastrofų, mirtino viruso, karų ir kiekviename tūnančių asmeninių baimių fone nueiti į koncertą, kuriame žadama muzika apie pasaulio grožį – tai pagalba sielai ar bėgimas nuo pasaulio tamsybių? Nesu tikra, ar egzistuoja vienintelis teisingas atsakymas, juolab kad vasario 6 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjęs koncertas „Vienišas angelas“ pasaulio grožį suvokti kvietė ne vien šviesiomis ar rausvomis spalvomis, bet patiriant įvairiausių emocijų spektrą.

Programą sumanęs smuikininkas Hugo Ticciati Lietuvoje lankosi jau ne pirmą kartą, ne pirmą kartą griežia ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Todėl nenuostabu, kad, jau pažinodamas kolektyvą, koncerto programą H. Ticciati sudarė įžvalgiai parinkdamas kūrinius, kurie atskleistų geriausias orkestro savybes – atlikimo preciziškumą, tikslumą, atvirumą šių dienų muzikai.

Programą sudarė dvi dalys, kontrastingos tiek stiliaus, tiek emocinio krūvio prasme. Pirmoje dalyje vientisai buvo sujungti keturi XX a. antros pusės kūriniai, radęsi minimalizmo įtakos fone: tai vieno įtakingiausių amerikiečių minimalistų Philipo Glasso „Company“ styginių orkestrui (Antrojo styginių kvarteto aranžuotė); minimalizmo pradininku laikomo kito amerikiečio Terry Riley „Half-Wolf Dances Mad in Moonlight“ („Pamišęs pusvilkis šoka mėnesienoje“) styginiams; kartais „šventojo minimalizmo“ (angl. holy minimalism) atstovu vadinamo latvio Pēterio Vasko „Vienišas angelas. Meditacija smuikui ir styginių orkestrui“ bei legendinės britų grupės „The Beatles“ dainos „Across the Universe“ versija styginiams (aranžuotė Johanneso Marméno). Antroji koncerto dalis skirta klasikai: skambėjo Josepho Haydno Simfonija Nr. 83 g-moll („Višta“) ir lietuvių modernizmo klasiko Vlado Jakubėno Serenada violončelei ir fortepijonui (Arvydo Malcio aranžuotė styginių orkestrui).

Pirma vakaro dalis buvo it emocinė kelionė patiriant skirtingas būsenas – į pratisai skambančią visumą sujungtos kompozicijos tiesė savitą naratyvą, vedusį per nerimą, įniršį, vienišą sielvartą tarsi į išrišimą – ramybę. „Dabar žinau, kaip skamba mano nerimas“, – taip Glasso „Company“ pakomentavo mano koncerto kompanionė, o aš savo ruožtu pridūriau, kad Vasko „Vienišas angelas“ galėtų skambėti mano laidotuvėse. Žinoma, jei tuomet kam nors dar rūpės kitas ir mūsų nebus ištikusi kolektyvinė mirtis nuo šalies pašonėje tūnančio atominio ginklo ar gamtinių kataklizmų. Išties, nors programos sudarytojas H. Ticciati sakė, kad visi koncerto kūriniai savitai atspindi pasaulio grožį, manyčiau, jog pirmos dalies muzika per sukeliamas nerimastingas būsenas, kaip ir per minimalizmui būdingą diatonišką, konsonansų nestokojantį skambesį, pastovią tėkmę, kėlė apmąstymų apie jausmų įvairovės grožį, kurį atskleidžia ne tik šviesi viltis, šilta meilė ir euforija, bet ir savo baimių pažinimas, nuolankus atsidavimas liūdesiui, emocijų įvairovės pripažinimas.

Nerimastinga keturių dalių Glasso „Company“ tėkmė nestokojo visada į priekį vedančio judėjimo pojūčio, o Riley kūrinio „Pamišęs pusvilkis šoka mėnesienoje“ sinkopės buvo dar paaštrintos tikslia styginių štrichų artikuliacija. Įtampai augant, kulminacija visgi pasiekta ne ugningais fejerverkais, o į melancholišką meditaciją panardinusiu Vasko „Vienišu angelu“. Ir tai šiuo atveju buvo kur kas paveikiau, kaip kvietimas išgirsti skausmą savyje ir aplink, kurį įtaigiai perteikė H. Ticciati smuikas – sielvartingas, tačiau ne patetiškas, o veikiau rezignuojantis, kaip meditacijoje ir būna, priimantis esatį tokią, kokia yra. Po Vasko skambėjusi „The Beatles“ daina atrodė kaip išrišimas, užliejęs vis augančia šviesa ir švelniai liūdna ramybe.

Po emociškai intensyvios pirmos programos dalies antroji buvo lengvesnė, kaip atsvara. Pradžioje nuskambėjo Malcio aranžuota Jakubėno Serenada, kurią su kameriniu orkestru griežė kitas vakaro solistas, violončelininkas Rokas Vaitkevičius. Ispaniškų įtakų patyręs kūrinys tokio koncerto kontekste buvo turbūt mažiausiai paveikus, tačiau nepaneigsi solisto ir orkestro pastangų jį kuo patraukliau įgarsinti: violončelininkas lietuvių modernisto kompoziciją atliko užtikrintai ir suteikdamas jai romantinės, kartais kone pietietiškos ekspresijos, o dirigentas Ticciati kolektyvą sutelkė sodriai skambančiam ir tiksliam pritarimui.

Haydno simfonija turbūt yra arčiausiai tradicinio „pasaulio grožio“ suvokimo. Žvali, šviesi muzika pagyvino koncertą ir neleido vakaro nuovargiui įveikti klausytojų dėmesio. Kaip koncerto pranešėja juokavo, kur Haydnas, ten negali kas nors baigtis blogai. Išties, orkestras ir artistiškai jam dirigavęs Ticciati Haydno simfoniją perteikė žvitria grojimo maniera, tiksliais dinaminiais ir artikuliaciniais gestais, užkrėsdami pozityvia klausymosi patirtimi, nors, turiu pripažinti, garbusis Vienos klasikas koncertų programose mane žavi mažiau nei jo sekėjai.

Koncertas pasaulio grožį teigė per muzika perteikiamų išgyvenimų įvairovę. Tarsi pirma dalis būtų metafora – vienišo ir amžinai su savo nerimu, iš jo kylančiu pykčiu, vedančiu į sielvartą, kovojančio žmogaus, kol galiausiai po meditacijos susitaikoma su savimi ir visata. Kita vertus, antros dalies muzika kvietė pažinti čia pat egzistuojantį šviesų ir darnų grožį. Ir turbūt sunku pasverti, kuris – melancholiškas ar optimistinis – grožis yra geresnis ar tikresnis. Abu egzistuoja greta, abiejų mums reikia.