Orkestro genetinis kodas

Šaltoką vasario 6-osios pavakarę į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią sugužėjusi publika nekantriai laukė jau tradiciniu tapusio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto, kai savo išskirtinius gebėjimus gali atskleisti drąsiausi, solo partijas panorę atlikti orkestro muzikantai, pasirinkę sau artimus kūrinius.

Nuotaikingai ir žaismingai koncerto programą pristatė orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas. Pirmiausia suskambo altų grupės narių Birutės Bagdonienės ir Mintauto Kriščiūno duetas. Jie atliko Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertą Nr. 6 B-dur, BWV 1051, pasižymintį dinaminiais šuoliais bei moduliacijomis. Altininkai, kurie retai kaip solistai pasirodo scenoje, puikiai atskleidė savo muzikalumą ir ne veltui sulaukė šiltos publikos reakcijos.

Po altų dueto į sceną žengė smuikininkė Ieva Daugirdaitė, ji griežė Giuseppe’s Tartini Sonatą smuikui g-moll „Il trillo del Diavolo“ („Velnio treliai“). Tai techniškai itin sudėtingas kūrinys, pareikalavęs daug jėgų. Norint sugroti visus tremolo, reikia nemažai pastangų bei kruopštaus darbo. Atlikėja pademonstravo tikslų ritmo, dinamikos pajautimą, puikią artikuliaciją.

Pirmą solistų pasirodymų dalį pabaigė kontrabosas – Rokas Stunžėnas atliko Giovanni Bottesini Koncerto kontrabosui ir orkestrui Nr. 2 h-moll antrą dalį. Griežti techniškus pasažus tokiu sudėtingu instrumentu nėra lengva. Orkestruose kontraboso partijos dažniausiai lieka antrame plane, nors dėl didelių gabaritų pastebėti instrumentą nesunku. Tad kontraboso solo visuomet įdomu išgirsti. Bottesini Koncerto antra dalis perteikia ramybės būseną. Skambant lyriškiems ar melancholiškiems kūriniams dažniausiai publika nurimsta ir susimąsto. Ir šįkart muzika padėjo publikai susikaupti – grojant R. Stunžėnui salėje įsivyravo tyla.

Koncerte muzikavo ir visas orkestras, be solistų. Nuskambėjo naujas altininko, koncerto pradžioje solo grojusio Mintauto Kriščiūno kūrinys „Paūksmėj“ styginių orkestrui, fortepijonui ir fonogramai. Mintautas šiek tiek anksčiau yra minėjęs, kad orkestro „ląstelėms“ reikia kraujo ir to, kas jį pumpuotų. Tai – orkestro širdis. Ji simbolizuoja idėjų vienybę ir kvėpavimą kartu. Šią jo mintį tarsi patvirtina labai dinamiškas, naratyvus ir nostalgija dvelkiantis kūrinys „Paūksmėj“. Nuosekliai auginamai melodijai, dinamikai antrina styginių skambesio fone girdimas fortepijonas (grojo Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) ir fonograma, užpildyta lyg ir jūros ošimo, paukščių klegėjimo. Vietomis ji gražiai papildė muzikos įvaizdžius, vietomis užgožė styginius.

Koncerto pabaigoje smuikininkė Rusnė Kiškytė atliko Bacho Koncerto smuikui a-moll, BWV 1041, antrąją ir trečiąją dalis, violončelininkas Domas Jakštas meistriškai ir labai įsijautęs pagriežė Davido Popperio „Vengrišką rapsodiją“ violončelei su orkestru, op. 68, ir sulaukė daugiausiai publikos ovacijų. Koncertą vainikavo prie orkestro prisidėjęs styginių kvartetas (smuikininkai Eugenija Budzila, Aidas Jurgaitis, altininkė Gabrielė Zaneuskaitė ir violončelininkė Ignė Pikalavičiūtė), skambėjo Edwardo Elgaro Introdukcija ir Allegro styginių kvartetui ir styginių orkestrui, op. 47. Šis kūrinys simboliškai sujungė visas orkestro „ląsteles“ į vientisą, gyvybingą ir unikalų darinį.