7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grįžtame į „vargonininkų gadynę“?

Mintys po VIII Tarptautinio M.K. Čiurlionio vargonininkų konkurso

Eglė Šeduikytė
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Muzika
Hyun Sun Park. U. Budnikaitės nuotr.
Hyun Sun Park. U. Budnikaitės nuotr.

Daugiau nei 50 metų skaičiuojantis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas atspindi Lietuvos fortepijono ir vargonų atlikimo mokyklų pasiekimus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniame kontekste. Kuo šis, VIII tarptautinis M.K. Čiurlionio vargonininkų konkursas buvo išskirtinis? Visų pirma dalyvių iš viso pasaulio gausa ir itin aukštu jų pasirengimo lygiu. Dvidešimt du vargonininkai iš JAV, D. Britanijos, Rusijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Italijos, Austrijos, Čekijos, Belgijos, Vengrijos bylojo apie bendrą koncertinio vargonavimo meistriškumo kilimą ir koncertuojančio vargonininko populiarumą akademinės muzikos pasaulyje.

 

Tačiau yra ir kitas, nedžiuginantis veiksnys, išskiriantis šį konkursą iš kitų. Iki šiol M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse lietuviai ne tik visuomet dalyvaudavo, bet ir laimėdavo laureatų vardus. Pastaruosiuose trijuose konkursuose pirmąsias vietas laimėjo Mona Roždestvenskytė (2015), Karolina Juodelytė (2011) ir Jurgita Kazakevičiūtė (2007). O šiais metais M.K. Čiurlionio konkurse nedalyvavo nė vienas vargonininkas iš Lietuvos... Kas atsitiko? Išsisėmėme, pavargome ar neturime jaunųjų vargonininkų pamainos?

 

Žvelgdami istoriškai, pamatysime, jog Lietuvos vargonavimo tradicijų formavimuisi būdingi stiprūs pakilimai ir atoslūgiai, lyg vandenyne, veikiamame povandeninių ir požeminių jėgų. Vargonų menas Lietuvoje, paveiktas keleto ryškių asmenybių, sugebėjusių inicijuoti vargonininkų profesinį augimą nuo pirmųjų žingsnių iki pakylėtų profesinių aukštumų, šiandien skaičiuoja 125 metus nuo gyvavimo pradžios. Nors pirmųjų vargonų atsiradimas Lietuvoje siejamas su XV a. pradžia, dar ilgą laiką jais grojo, jų klausėsi ir juos naudojo ne lietuviai, bet atvykėliai iš svečių šalių, todėl to dar negalime laikyti lietuvių profesinės tapatybės dalimi. Tik XIX a. pabaigoje Juozo Naujalio inicijuotas vargonininkų sambūris išsivystė į aktyvų sąjūdį, sudariusį sąlygas atsirasti Lietuvos vargonų mokyklai ir aktyviam koncertiniam vargonavimui, grįstam europinėmis tradicijomis. Antrajam pasauliniam karui sutrikdžius visą kultūrinį gyvenimą, vargonai, kaip religinio kulto instrumentas, nukentėjo labiausiai. Sovietmečiu jie buvo išstumti iš kultūrinio ir koncertinio gyvenimo.

 

Antroji stipri banga, sukėlusi vargonų renesansą Lietuvoje, plūstelėjo po 12 metų trukusios tylos, 1962-aisiais, Leopoldui Digriui grįžus po studijų Maskvoje ir tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įsteigus vargonų klasę. Atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis. Nuo 1965 m. vykęs M.K. Čiurlionio pianistų konkursas atkakliomis L. Digrio pastangomis 1968-aisiais tapo ir vargonininkų. Konkursas ir Vilniaus vargonų festivalis įkvėpė daug lietuvių kompozitorių kurti vargonams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę konkursas tapo tarptautinis, žinomas pasaulyje, jame dar ryškiau Lietuvos vardą garsino dalyvaujantys lietuviai. Paradoksas, bet visą šią, rodos, jau nesustabdomą vargonų mašiną užkūręs L. Digrys, sugrįžus bažnyčios vargonininko specializacijai į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedrą, netrukus buvo priverstas pasitraukti į pogrindį, o kito tokio ryškaus, koncertines vargonininkų ambicijas žadinančio vedlio neatsirado.

 

Nesant galimybei aptarti savos mokyklos atstovų pasirodymų ką tik nuaidėjusiame konkurse, tenka konstatuoti itin aukštą užsienio dalyvių profesinį lygį. Kone kiekvieno pasirodymas nuo pat pirmojo turo prilygo puikiam koncertui. Solidžiai žiuri, kuriai atstovavo pasaulyje žinomi vardai Christophe Montoux (Prancūzija), Martinas Sanderis (Vokietija), Juanas Paradell Solé (Vatikanas), Andrzejus Chorosińskis (Lenkija, pirmininkas) bei mūsų šalies atstovai L. Digrys, Renata Marcinkutė-Lesieur ir Leonidas Melnikas, buvo tikras iššūkis, ypač per pirmąjį turą, iš stiprių dalyvių išskirti pačius stipriausius. II ture, kuriame vargonavo 12 dalyvių, pradėjo ryškėti lyderiai, sugebėję per trumpą repeticijų laiką įvaldyti Šv. Kazimiero bažnyčios akustinę erdvę ir parodyti geriausius registruotės, artikuliacijos ir interpretacinius sprendimus. Kai kurie, virtuoziškumu sužibėję I ture, antrajame neatlaikė konkurencijos interpretacijos požiūriu. Taip atsitiko su tais, kurie, siekdami išsiskirti savita artikuliacija ar registruote, prarado ryšį su epocha ir perdėta saviraiška suardė kūrinio vientisumą. III ture keli iš pačių ištvermingiausių ir stabiliausiai vargonavusių 6 dalyvių sugebėjo dar ir nustebinti. Į nugalėtojų trejetą prasiveržė čekas Filipas Šmerda, kuriam trečios vietos pakopą užleido visus anksčiau žavėjęs amerikietis, daugelio konkursų laureatas Tyleris Jasonas Boehmeris.

 

Per tris turus skambėjo visų epochų vargonų repertuaras, leidžiantis vargonininkui atsiskleisti visais įmanomais rakursais. I ture Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje dalyviai varžėsi Laimio Pikučio ir vokiečių firmos „Orgelbau Klais Bonn“ vargonais atlikdami efektingą ankstyvojo baroko meistro Nicolauso Bruhnso Didįjį Preliudą e-moll, virtuozišką tiek technikos, tiek stilistikos atžvilgiu. Vienas iš dviejų „18 Leipcigo choralų“ pasirinktinų Trio super „Allein Gott in der Hoh sei Ehr“ buvo ištvermės išbandymas – nesuklupti apie 5 minutes be atvangos ir jokio atokvėpio trijuose manualų ir pedalų linijose plėtojant choralo tematiką. O ankstesniems M.K. Čiurlionio vargonininkų konkursams rašyti šių dienų lietuvių kompozitorių Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Fausto Latėno ir Algirdo Martinaičio opusai kiekvieno dalyvio buvo perteikti savitu braižu ir emociniu krūviu, interpretuojant juos vis kitomis registrų spalvomis. Tradiciškai specialiai konkursui sukurto opuso, kuris šįsyk buvo užsakytas Anatolijui Šenderovui, deja, neišgirdome, kaip ir galimai daugelio kitų šiemet šį pasaulį palikusio kompozitoriaus kūrinių. Galbūt todėl konkurso repertuare trūko šiuolaikiškumo, leidžiančio susivokti, kas aktualu vargonų kūryboje, kokios tendencijos, naujovės.

 

II ture plačioje Šv. Kazimiero bažnyčios akustinėje erdvėje karaliavę didieji Johanno Sebastiano Bacho preliudai, fantazijos ir tokatos su fugomis, atliekami vokiškais „Oberlinger Orgelbau“ vargonais, bylojo apie aukštą vargonininkų meistriškumo lygį. XX a. kompozitorių Olivier Messiaeno, Petro Ebeno, Thierry Escaicho ir Sofijos Gubaidulinos kūriniuose vargonininkai atskleidė individualų braižą ir registrų spalvomis tapė vaizdinius, stengdamiesi nenutolti nuo įsivaizduojamų kompozitoriaus užmačių. II ture visi atlikėjai grojo Čiurlionio Fugą cis-moll, beje, vienintelę paties Čiurlionio užrašytą vargonams, dedikuotą jo tėvui vargonininkui. Buvo įdomu klausytis, kaip Čiurlionį jaučia ir interpretuoja kitų šalių atlikėjai.

 

Konkurso finišą pasiekę atkakliausi dalyviai pirmąsyk šio konkurso istorijoje varžėsi ne Vilniuje, bet pilnutėlėje Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, grieždami puikiais austriškais „Rieger Orgelbau“ vargonais. III ture skambėjo visiems dalyviams privaloma „Pasaulio sutvėrimo“ vizijas įkūnijanti Čiurlionio Fuga b-moll, į kurią kiekvienas atlikėjas buvo maksimaliai sutelkęs savo dėmesį. Po konkurso paklausti, kokį įspūdį paliko pirmoji pažintis su mūsų muzikos genijumi, vargonininkai užsiminė, kad Čiurlionis jiems yra didžiulis atradimas, pasiliksiantis jų repertuare. Platesnis nei anksčiau pasirinkimas buvo iš didžiųjų romantikų Césaro Francko, Ferenco Liszto, Maxo Regerio stambios formos opusų, o laisvai pasirinktoje programoje likę 6 finalininkai vargonavo rečiau Lietuvoje atliekamus grandiozinius XX a. kūrėjų Louiso Vierne’o, Maurice’o Duruflé, Charlesio Tournemire’o kūrinius.

 

Laureatais tapo stabiliausiai groję ir maksimaliai savo fizines, emocines ir dvasines jėgas atskleidę vargonininkai. Ypatingu meistriškumu, muzikalumu, minties gelme ir virtuoziškumu pasižymėjusi Hyun Sun Park iš Pietų Korėjos tapo I premijos laureate. Meistriškas ir stabilus vargonavimas buvo būdingas ir II premijos laureatui Janui Šprtai iš Čekijos. Jei būtų galima padalyti pirmąją vietą, turbūt ji būtų skirta jiems abiem. Beje, I ir II premijų laureatai yra žinomo vokiečių vargonininko prof. Martino Sanderio mokiniai. Na, o III vietą laimėjo vienas jauniausių konkurso dalyvių dvidešimtmetis čekas Filipas Šmerda, visus pribloškęs ypatingu emociniu proveržiu III ture. Diplomus pasidalijo amerikietis Tyleris Jasonas Boehmeris, čekas Josefas Kratochvílas ir korėjietė Somang Lee.

 

Kiekvienas tarptautinis renginys garsina šalį, kurioje vyksta, o šis konkursas – itin gerai organizuotas, sklandžiai vykęs, akylai sekamas, klausomas ir prižiūrimas kompetentingos tarptautinės žiuri – svečiams turėjo palikti kuo geriausius įspūdžius. Vienas svarbių konkurso veiksnių yra ir Čiurlionio bei šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams sklaida pasaulyje, o itin aukštas užsienio dalyvių lygis ir uždegantis jų meistriškumas galėjo tapti stipriu stimulu jauniesiems Lietuvos vargonininkams.

 

Dar vienas teigiamas veiksnys yra tas, jog konkursas atskleidė vidines Lietuvos vargonų mokyklos problemas. Šv. Kazimiero bažnyčioje vykusiame laureatų koncerte apsilankęs profesorius Vytautas Landsbergis taikliais žodžiais išreiškė susirūpinimą jaunosios lietuvių vargonininkų kartos ateitimi. Precedento dar neturėjęs lietuvių vargonininkų nedalyvavimas savoje šalyje vykstančiame prestižiniame konkurse priverčia susimąstyti, ar nėra pamažu grįžtama į „vargonininkų gadynę“ (V. Landsbergio sąvoka, naudota jo straipsnyje „Vargonininkų gadynė“, Pergalė, 1976, Nr. 9, apibūdinanti laiką iki sistemingo vargonininkų mokymo tarpukario Lietuvoje). Gal visgi ugdytojai sugebės susitelkti dėl idėjos, sukaupus visas jėgas, pastangas bei pasiryžimą, pažvelgti viena kryptimi ir iki kito konkurso susigrąžinti gerą vargonininko atlikėjo vardą Lietuvoje.

Hyun Sun Park. U. Budnikaitės nuotr.
Hyun Sun Park. U. Budnikaitės nuotr.
Filip Šmerda. U. Budnikaitės nuotr.
Filip Šmerda. U. Budnikaitės nuotr.
Jan Šprta. U. Budnikaitės nuotr.
Jan Šprta. U. Budnikaitės nuotr.