Dvigubas jaunųjų pianistų rečitalis

Vos prieš du mėnesius atšventinta vienintelė Lietuvoje vienabokštė barokinė Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos Bažnyčia atveria duris ne tik tikintiesiems, bet ir muzikos bei meno mėgėjams. Liepos 22-osios vakarą čia įvyko dvigubas fortepijoninės muzikos rečitalis, kurį surengė jau ketvirtus metus organizuojamas „Ars SummerFest“ festivalis. Kaip teigia renginio organizatoriai, festivalio tikslas – ne tik suteikti galimybę Vilniaus gyventojams bei miesto svečiams išgirsti jau tarptautinį pripažinimą pelniusių klasikinės muzikos atlikėjų pasirodymus, bet ir rengti meistriškumo kursus bei pristatyti visuomenei jaunuosius Lietuvos ir užsienio talentus. Ne išimtis ir minėtas fortepijoninės muzikos koncertas, kurio metu skambino du Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai: Liubeko muzikos akademijoje fortepijono magistrantūroje studijuojantis Augustinas Eidukonis (prof. Konrado Elserio klasė) bei profesoriaus Petro Geniušo fortepijono klasės studentė Amelija Būrytė.

Vakaro programą pradėjo A. Eidukonio skambinamos dvi Franzo Schuberto Sonatos Nr. 20 A-dur (D 959) dalys: pirmoji Allegro ir lyrinė antroji Andantino. Kaip pats pianistas teigia, tai vienas jo  mėgstamiausių Schuberto vėlyvosios kūrybos opusų,  pasižymintis tarsi girdima fortepijoninės faktūros orkestruote bei subtiliu jausminiu pradu, kuris ypač išryškėja antroje bei trečioje sonatos dalyse. Besiklausant A. Eidukonio skambinamo opuso, ausis nesunkiai galėjo sekti visas sudėtingai persipynusias muzikines linijas, kurios tarsi povandeninės kūrinio srovės leido nirti vis giliau į sudėtingą muzikos gelmę.

Programoje kontrasto principu buvo pasirinktos trys pjesės iš šiais metais į amžinybę iškeliavusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ciklo „M. K. Čiurlionio eskizai“. Nuskambėję kūriniai pasižymėjo ne tik atlikimo technikos lengvumu, kuris puikiai atsiskleidė kylančiomis pasažų plejadomis pjesėje „Demonas“, bet ir subtilia interpretacija: kūrinyje „Varpas“ atskirai užgaunami fortepijono klavišai įtikinamai kūrė skambančių varpų įspūdį. Tiesa, lietuviška muzika koncerto programoje pasirinkta neatsitiktinai, ją pianistas sąmoningai vis įtraukia į savo repertuarą norėdamas tinkamai ją pristatyti ir skleisti pasaulyje.

Pianisto pasirodymą užbaigė Fryderyko Chopino Scherzo Nr. 4 E-dur, op. 54. Šis žanras, pasak atlikėjo, anksčiau turėjęs muzikinio „pokšto“ reikšmę, bet genialaus kompozitoriaus kūryboje įgavo gilesnę reikšmę: Chopino kūrinyje fortepijono garsais kuriamas šmaikštaus, tačiau viduje kiek liūdinčio, o galbūt ir tyliai kenčiančio juokdario paveikslas. Šis turtingas psichologizuotas portretas buvo įtaigiai perteiktas pianistui gebant nuodugniai įsigilinti bei muzikaliai perteikti kompozitoriaus idėjas. A. Eidukonio atliekama muzika stebino sutelktumu ir muzikaliu įsiklausymu, kuris plastiškų pianisto prisilietimų dėka begalinėmis legato gijomis liejosi Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios erdvėse.

Antroje vakaro dalyje fortepijonu skambino daugelio tarptautinių konkursų laureatė, perspektyvi pianistė Amelija Būrytė. Prieš pasirodant scenoje, pianistę bei jos atliekamus kūrinius pristatė pranešėja, taip tarsi išlaikant atlikėjos rimtį bei nuo amžių nusistovėjusį atlikėjo amplua. Nors toks prisistatymo būdas galėtų atrodyti gana tradiciškas, tai neabejotinai padėjo išlaikyti pianistės susitelkimą ir įtaigiai perteikti galingą Chopino programą: atliktas Noktiurnas, op. 62 Nr. 1 H-dur, du Etiudai (op. 10 Nr. 12 ir op. 25 Nr. 6), žymioji Baladė, op. 23. Nr. 1 g-moll, trys Mazurkos, op. 59, bei neabejotinai į visų pianistų repertuarą ankščiau ar vėliau įtraukiama garsioji Sonata, op. 35 Nr. 2 b-moll. Kai kurie kūriniai, kaip baladė g-moll, pianistės skambinta koncertuose jau ne kartą, tad išgirdus tokią sudėtingą, tačiau tik vieno kompozitoriaus kūrybą pristatančią programą neišvengiamai kilo klausimų dėl repertuaro pasirinkimo. Taip pat norėjosi, kad kartkartėmis būtų nepaskubėta, labiau įsiklausyta į muzikinį tekstą bei paslėptas jo prasmes, ypač atliekant gerai žinomus ir daugelio pianistų grotus kūrinius. Kita vertus, atlikėja, tik II kurso studentė, žavėjo nepriekaištinga grojimo technika ir gebėjimu kurti tikrą koncertinę atmosferą tiek kūrinio, tiek ir savęs kaip atlikėjos pateikimo prasme. Kūno plastika bei įsijautimas į muziką padėjo įtaigiai perteikti sudėtingus žymiojo lenkų kompozitoriaus kūrinius, o publikos ovacijoms netylant jaunosios pianistės pasirodymą užbaigė bisui pasirinkta Chopino Mazurka, op. 68 Nr. 2, kuri dar ilgai mintyse lydėjo po koncerto.

Krykščiančių kregždžių ir šurmuliuojančio miesto fone, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios erdvėse skambėjusi fortepijoninė muzika pritraukė ne tik atlikėjų šeimos narius, buvusius ar esamus mokytojus, draugus bei pažįstamus, bet ir po vakarėjantį Vilnių bevaikštinėjančius muzikai neabejingus miestiečius. Du jauni ir talentingi pianistai, dovanoję klausytojams dviejų dalių fortepijoninės muzikos koncertą, žavėjo užsidegimu ir meile muzikai, lėmusiai jų gyvenimo apsisprendimą toliau gilintis į fortepijono atlikimo meną. Nekalbant apie savaime suprantama puikią abiejų atlikėjų grojimo techniką, įgytą nuo pat mažų dienų nuosekliai praktikuojantis, A. Eidukonio skambinami opusai žavėjo subtiliu įsiklausymu, o A. Būrytės atlikti kūriniai visiškai įtikino savo pateikimu ir pelnė gausias publikos ovacijas. Nuolatinio tobulėjimo kelionėje esantiems pianistams viskas dar prieš akis, tad norėtųsi tik padrąsinti toliau eiti jau pramintais, o galbūt ir dar nežinomais muzikos takais bei atrasti vis naujus fortepijoninės muzikos tolius.