Sakralus Kristupo festivalio akcentas

Johannas Sebastianas Bachas gali išvilioti iš bet kur: pakviesti iš atostogų, atitraukti nuo darbų, reikalų ar būrio draugų. O kai kalbama apie retai atliekamą „Pasiją pagal Matą“, tai pačiame atostogų įkarštyje, lyg užhipnotizuota atsiradau Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje. Likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios visi suolai jau buvo užimti, publika vis rinkosi, kol užpildė visas navas ir centrinį praėjimą. Šalia sėdėję žmonės buvo pakiliai nusiteikę ir vartydami programėles stebėjosi: šitoks koncertas, tokia galybė puikių atlikėjų, retai atliekamas grandiozinis kūrinys – ir visa tai be bilietų!

„Pasija pagal Matą“ dėl arti 70 vokalinių numerių apimties ir ilgesnės nei 2 valandų trukmės bei didelės atlikėjų sudėties atliekama gana retai. Kūrinys skirtas gavėnios Didžiajam penktadieniui, kai jau nešvenčiama Eucharistija, o liturgijos metu klausomasi Biblijos skaitinių, pasineriama į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo meditaciją. Šis apmąstymas yra kartu vilties ir pergalės pranašas. Galbūt todėl kūrinį galime susieti ir su reikšminga Lietuvai rugpjūčio 23-ąja, lemtingo 1939-ųjų Ribentropo ir Molotovo sandorio paversta Juodojo kaspino diena, tapusia šimtų tūkstančių tremtinių pasija. Šią dieną švenčiame ir unikalaus Baltijos kelio (1989) trisdešimtmetį. Apmąstant lemtingus Lietuvai 1939-ųjų ir 1989-ųjų įvykius, kūrinyje tarsi susijungia visos žmonijos, Lietuvos ir kiekvieno asmeniška istorija, kurioje neišvengiamos ir sunkios, skaudžios, ir šviesios akimirkos.

Rugpjūčio 10 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje Bacho „Pasiją pagal Matą“ atliko solistai iš Norvegijos ir Lietuvos, Hokksundo bažnyčios „Eiker“ projekto dvigubos sudėties choras (vadovas Abramas Bezuijenas, Norvegija) bei praplėstos sudėties Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo A. Bezuijenas.

Bacho „Pasija pagal Matą“ (BWV 244) buvo sukurta 1727 m. Leipcige. Tai liturginė oratorija solistams, dviem chorams ir dviem orkestrams. Pasijų tekstai sudaryti pagal šv. Mato evangelijos paskutinius 26–27 skyrius, kuriuose kalbama apie Paskutinę vakarienę, Judo išdavystę, įspėjimą Petrui ir jo išsigynimą, aukščiausiąjį teismą, Pilotą, Kristaus nukryžiavimą ir mirtį. Libretą šiam grandioziniam kūriniui parašė vokiečių poetas ir daugelio Bacho kantatų libretistas Christianas Friedrichas Henrici, geriau žinomas rašytojo Picanderio pseudonimu. Remiantis naujausiais šaltiniais (pvz., pagal Robin A. Leaver, 1999) manoma, kad „Pasija pagal Matą“ pirmą kartą buvo atlikta sukūrimo metais, balandžio 11 d., Velykų Didžiojo Penktadienio liturgijoje. Ankstesnieji Bacho kūrybos tyrinėtojai šio grandiozinio kūrinio premjerą datavo 1729-aisiais. Kompozitorius „Mato pasijas“ kas keleri metai šiek tiek keitė, koregavo. Leipcigo laikotarpiu buvo sukurtos ir kitos dvi Pasijos – pagal Joną (BWV 245) ir Morkų (BWV 247) bei nuostabiosios katalikiškos Mišios h-moll (BWV 232).

Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige, kurioje Bachas dirbo kapelmeisteriu ir vargonininku nuo 1723 m. iki pat savo mirties, stovėjo dveji vargonai. Didžiaisiais vargonais buvo atliekama muzikinė sekmadienio liturgijos dalis, o mažesnieji prijungiami per didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas. Būtent šiems dvejiems Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios vargonams ir buvo sukurtos Pasijos. Chorų ir orkestro atlikėjų sudėtį bei išsidėstymą dalinai lėmė šių vargonų balkonų lokacija ir dydis. Bacho laikais choro ir orkestro sudėtis būdavo maksimali.

Šį grandiozinį kūrinį atliekant dabar, atlikėjų sudėtį, chorų, orkestro bei solistų išsidėstymą taip pat iš dalies lemia koncertinė erdvė, jos vidinė struktūra ir akustika. Šv. Kazimiero bažnyčioje atlikėjų išsidėstymo sprendimas skambesio rezultatui buvo optimaliai geras. Visi atlikėjai išsidėstė priešais apsidę, šoninėse altoriaus pusėse, solistai ir „Ažuoliuko“ berniukų choro ansamblis altoriaus centre priekyje. Nors abu chorus ir dalį orkestro užstojo kairės ir dešinės navų sienos, garsas sklido puikiai ir užpildė visą bažnyčios erdvę. Tiek šoninėse navose, tiek bažnyčios gale ar viršuje balkone gana aiškiai girdėjosi net giedami tekstai, kuriuos, beje, buvo labai patogu sekti specialiai šiam renginiui išleistose knygelėse.

Nuo pat pirmųjų abiejų chorų atliekamo „Komt Ihr Tochter“ („Dukros, man raudot padėkit“) choro ir choralo „O Lamm Gottes“ („O, Avinėli nekaltas“) buvo aišku, kad laukia įspūdingas muzikinis įvykis. „Ąžuoliuko“ (meno vadovas Vytautas Miškinis) berniukų grupė (parengta chorvedžio Lino Balandžio) nepriekaištingai atliko cantus firmus partiją. Jų skaidrūs balsai liejosi su vakarinės saulės spindėjimu pro bažnyčios langus į neapsakomą garso ir šviesos žaismą.

Efektingas buvo Evangelisto vaidmuo rečituojant šv. Mato tekstus iš aukščiau esančios sakyklos. Mato partiją atliko itin išraiškingas jaunas tenoras Mathiasas Gillebo iš Norvegijos. Jo ryškus, aštraus tembro balsas tarsi durklas raižė bažnyčios erdvę (tenoro rečitatyvus jis atliko ir apačioje) ir įtaigiai perteikė Biblijos pasakojimą. Beje, Mathiasas yra ne tik dainininkas, bet ir teologijos magistras, NordART doktorantas, tyrinėja balso realijas įvairiais filosofijos, teologijos, socialiniais bei kitais aspektais.

Subtiliai Jėzaus vaidmenį atliko Lietuvoje gyvenantis norvegas, švelnaus tembro baritonas Steinas Skjervoldas, studijas baigęs Norvegijos valstybinėje muzikos akademijoje, Griego akademijoje Bergene bei Aukštojoje teatro ir muzikos mokykloje Hamburge. Steinas daug koncertuoja su Lietuvos kolektyvais, o 2012 m. už indėlį stiprinant Norvegijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius apdovanotas Čiurlionio taure.

Soprano ir mecosoprano solo partijas dainavo lietuvės, LMTA absolventės Lina Dambrauskaitė ir Joana Stanelytė. L. Dambrauskaitė dažnai kviečiama dainuoti soprano partijas sakraliniuose kūriniuose, ne kartą ir Bacho pasijose pagal evangelistus Matą ir Joną. Tirštas garso srautas nenustelbė švelnių solisčių balsų, jie harmoningai skambėjo su orkestru. Po ilgų, dramatiškų Evangelisto ir chorų dialogų nuskambėjusi soprano arija (Nr. 13) „Ich will Dir mein Herze schenken“ („Dovanoju savo širdį“), liudijanti tikinčiojo atsidavimą, suskambo kaip kontrastas nesibaigiančioms dvejonėms ir sielvartui. Po lyriško, darnaus soprano ir mecosoprano dueto, skelbusio apie Jėzaus suėmimą ir nuolankumą (Nr. 27), nuskambėjo įspūdinga, prieštaraujančio ir audringo charakterio, tarsi griaustinis iš dangaus, chorų ir orkestro stretta „Paleiskit jį, stokit, neriškit! Kur dingo žaibai ir perkūnai padangių!...“. Garsioji, sudėtingoji J. Stanelytės atliekama mecosoprano arija „Erbarme Dich“ („Pasigailėk manęs, o Dieve“, Nr. 39) harmoningai įsiliejo į vientisą palydinčio smuiko solo ir rafinuotai prabangų barokinį orkestro styginių audinį.

Solidžiai skambėjo boso, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureato (2014) Tado Girininko atliekami rečitatyvai ir arijos. Charakteringas buvo Pilotą įkūnijęs Mortenas Gregertsenas (Norvegija), galima buvo išgirsti ir trumpus solistų iš Norvegijos Bjørno Tore’s Hovlando (Vyriausiasis kunigas) ir Ragnhild Tronhus Rhoden (Piloto žmona) pasirodymus.

Stebino, kad visi atlikėjai ir solistai apsiėjo be įgarsinimo, nenaudojo mikrofonų. Garsas nebuvo stiprinamas per kolonėles, tačiau pasiekė klausytojus visoje bažnyčioje. Visada įdomu ne tik rezultatas, bet ir procesas, kurio nesimato. Po koncerto pasikalbėjus su atlikėjais paaiškėjo, kad ir orkestrantai, ir choristai sunkiai girdėjo vieni kitus, garsas ties altoriumi liejosi, todėl jiems teko įdėmiai sekti dirigentą, gestus rodžiusį santūria kūno kalba ir minimaliais rankų judesiais. Vargonininkė Jeeyoung Park (Norvegija), atlikusi basso continuo partiją, prisipažino, kad jai taip pat liko tik stebėti dirigentą (kiek tai įmanoma grojant vargonais ir esant atokiausioje vietoje), nes orkestro ir chorų garsas ją pasiekdavo vėluodamas. Žinant šias aplinkybes tik dar labiau stebina puikus rezultatas, kurį, matyt, pati bažnyčios akustika padėjo sulieti į harmoningą bendrą visumą ir leido gėrėtis solistų bei galingo orkestro ir chorų harmonija. Tiesa, antros dalies pabaigoje jautėsi šioks toks atlikėjų nuovargis, tačiau ir jis natūraliai derėjo su siužetine Pasijos dramaturgija.

Aplankius Sakralinių muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje iniciatorių, Religinės muzikos centro steigėją, daugelio vargonininkų Lietuvoje pedagogą, profesorių Leopoldą Digrį, nustebino ir kai kurios šio puikaus Kristupo festivalio koncertų ciklo įgyvendinimo detalės. Pirmiausia gaila, kad daug metų gausius klausytojus suburiantis sakralinės muzikos koncertų ciklas šiemet negavo Kultūros ministerijos finansavimo ir yra išlaikomas tik dosnios mecenatų Kazickų šeimos. Parėmęs finansiškai ir padėjęs užbaigti vargonų statybą 2003 m., Juozas Kazickas tapo Kristupo festivalio sakralinės muzikos koncertų globėju. Aleksandrai ir Juozui Kazickams palikus šį pasaulį, tradiciškai pirmuoju festivalio koncertu pagerbiamas jų atminimas. L. Digrys prasitarė, jog trūkstamas lėšas jis ir Kristupo festivalio Sakralinės muzikos valandų Šv. Kazimiero bažnyčioje meno vadovė Renata Marcinkutė-Lesieur priduria iš savo rentos ar atlyginimo. Beje, L. Digrys, kuriam šį rudenį sukanka 85-eri, užsiminė, jog šis koncertas yra jo pirmas po keletą mėnesių trukusio gydymosi. Tad festivalio organizatoriams norisi palinkėti stiprios sveikatos, dvasinių ir fizinių jėgų taip entuziastingai rengiant šiuos aukšto lygio koncertus, dovanojamus Lietuvos muzikos gerbėjams ir reprezentuojančius aukštą meninį lygį užsienio svečiams, išsivežantiems iš Lietuvos puikius muzikinius įspūdžius.