7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Justė Janulytė: „Esu šimtaprocentinė baltė“

Ben Lunn
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Muzika Interviu
Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo
Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo

Šiandien jums pristatysiu pokalbį, kurį kūrėme kartu su viena mėgstamiausių mano kompozitorių – Juste Janulyte. Per kelerius pastaruosius metus turėjau prabangą apsilankyti įvairiose jos premjerose, po kurių ne sykį ją šlovinau. Bet verčiau be ilgų ceremonijų pereikime prie pačios Justės.

 

Labukas, Juste! Noriu eiti tiesiai prie reikalo: kai žmonės kalba apie tavo muziką (ir tu pati taip pat), dažnai vartojamas žodis „monochrominis“. Ką turi omenyje tai sakydama?

Na, tai prasidėjo nuo mano kūrinių serijos homogeninėms instrumentų grupėms: tik styginiams, tik pučiamiesiems ir tik balsams. Tad pavadinau tai monochromine muzika. Tačiau šis terminas nuolat sukelia daug diskusijų, nes rezultatas iš tiesų yra priešingas – jei imi galvoti apie balsus (net jei tai vien vyriški balsai), visi žmonės turi labai individualų, specifinį tembrą, iš kurio, tarkime, gali atpažinti jį skambinantį telefonu. Tas pats nutinka su instrumentais – galbūt skirtumai nėra tokie dideli, kaip su balsais, tačiau jie egzistuoja priklausomai nuo fizinių jo savybių: jis senas ar naujas, atlikimo manieros, artikuliacijos ir taip toliau. Tad paradoksas tame, kad formaliai šios monochrominės kompozicijos, panašiai kaip baltas popieriaus lapas ar audinys, gali iki kraštutinumo išaukštinti spalvą. Tai panašu į monochrominius Marko Rothko paveikslus – jis išreiškia mėlyną spalvą pačiu galingiausiu ir teisiausiu būdu, taip, kad pati spalva tampa labai stipria fizine patirtimi. Panašų efektą stengiuosi pasiekti savo muzika.

Visgi po grynai monochrominių instrumentuočių po truputį išplėčiau savo ribas iki įvairių amalgamų (kaip „Debesų stebėjimas“ balsams, styginiams ir pučiamiesiems, „Panardink“ smuikui ir 12-kai balsų, „Vandens spalvos“ saksofonui ir simfoniniam orkestrui, „Čia, ties tylia riba“ vyrų chorui ir styginių orkestrui, visi 2018). Bet tol, kol koncentruojuosi ties viena idėja, vienu procesu (net jei cikliškai), vienu akustiniu reiškiniu ir viena konkrečia kompozicija, vis dar lieku ištikima žodžiui mono.

Mano nuomone, žodis „monochromatinis“ primityvus ir net gi priešingas tavo darbams. Aš įžvelgiu paraleles tarp tavo muzikos ir budistinės tuštumos interpretacijos. Turiu omenyje tuštumą, kuri yra apibrėžta fakto, kad objektas neegzistuoja, nes yra sudarytas iš sudedamųjų dalių, o tos dalys savo ruožtu taip pat yra tuščios, egzistuojančios dėl kažko kito. Ar čia įžvelgtum analogijų su savo kūryba?

Kaip kartą pasakė Laurie Anderson, tuštuma yra utopinė erdvė, kurios neįmanoma patirti, nes kai tik kas nors į ją patenka, ji būna tučtuojau sunaikinama. Tačiau turbūt omenyje turi faktą, kad iš mano kūrinio tankaus audinio paėmus vieną liniją, ji neturėtų prasmės, kadangi veikia tik kaip viso kūno konstrukcinis elementas. Tiesą sakant, šios pulsuojančios linijos yra kaip kvėpuojančios odos poros, mažiausias didelės fraktalinės struktūros matmuo. Savo naujausiame kūrinyje „Vidurnakčio saulė“ smuiko solo ir 54-iems styginiams bandžiau „priartinti“ smuiko solo dalį, pabrėžti jo susidūrimą su orkestrine struktūra, lyg ji būtų užrašyta paryškintu šriftu ar jei per mikroskopą būtų pastabėta, kad viena tankaus audinio dalelė sutampa ir tuo pačiu reprezentuoja skirtingus fraktalinius tos pačios medžiagos matmenis.

Ne vieną dieną su tavimi esame praleidę diskutuodami, ką mėgstame ir ko negalime pakęsti, kas mums sukelia džiaugsmą ar stresą. Įdomu, ko dar galėčiau tavęs paklausti, kad nepradėčiau kartotis. Ką tik pagalvojau apie Hectoro Berliozo mintį, kuris užsiminė, kad jei visa jo sukurta muzika turėtų būti sunaikinta, bet būtų leista išsaugoti „Grande Messe de Morts“, jis būtų laimingas. Ar yra bent vienas tavo kūrinys, kuris tikiesi, kad galėtų „išgyventi“ ir iš tikrųjų  apibūdinti tavo esmę?

Būtų sunku išsirinkti vieną kūrinį, kadangi jie visi susijungia į vientisą kūrybinio proceso grandinę – viena idėja veja kitą, kartais mažiau nuoseklus rezultatas tampa labai svarbiu vėlesniame vystymesi ir taip toliau. Supratau, kad man būdingas stiprus skaičių ir sutapimų fetišas, besitęsiantis septynerius metus. Tai laikotarpis, per kurį, sakoma, pilnai atsinaujina žmogaus oda, o aš palaipsniui atveriu naują langą (galbūt vis dar į tą patį sodą, bet bent jau iš kitokios perspektyvos ar matau kitokią šviesą). 2003-aisiais sukūriau kūrinį dviem fortepijonams – tai buvo mano pirmasis sąmoningas monochrominis kūrinys su laipsniškais pasikeitimais nuo „baltų“ prie „juodų“ (iš diatoninės taškinės linijos į klasterius) ir į erdvinį stereo garsą, sklindantį iš dviejų fortepijonų.

Po septynerių metų atėjo „Smėlio pilys“ (2010) keturiems smuikams, gyvai elektronikai, video scenografijos įtraukimas, atsiradęs videomenininko Lucos Scarzellos dėka – visa tai užaugino mano vizualinio mąstymo apraiškas. Anksčiau tai buvo įkūnyta tik muzikinėse struktūrose ar primenama pavadinimuose. Mano bendradarbiavimas su Michele Tadini ir Antonello Raggi padėjo į mano kūrybą ateiti fantastiškam elektroninės muzikos pasauliui; galiausiai sukūriau vieną gryniausių savo konceptualių monochrominės estetikos pavyzdžių. O dar po septynerių metų parašiau kūrinį „Vandens spalva“ (2017) solistui, grojančiam trimis skirtingais saksofonais (sopranu, altu ir baritonu) ir simfoniniam orkestrui, taip sunaikindama savo išankstinį nusistatymą prieš ansamblių hierarchiją ir pamatydama, kad net labai skirtingi elementai gali sukurti vieną bendrą organizmą, sudarytą iš skirtingų dalių, tarsi organų, kuris būtų gyvas, kvėpuojantis, judantis erdvėje.

Tik dabar supratau, kad šiuos tris kūrinius jungia mano mėgstama laipsniško nusileidimo registre forma, lyg baroko oratorijose, kuriose ji simbolizavo ėjimą žemyn į kitą pasaulį... Svarstau, kada ir kaip šis metodas mane „užkabino“... Tikriausiai viskas koncentruojasi aplink gravitacijos jėgą, kuri yra viena iš labiausiai mane dominančių gamtos fenomenų.

Grįžtant prie paralelių su budistų filosofija, ar sutiktum, kad tavo muzika galėtų būti įrankis meditacijai? Jei taip, galbūt pati ar tavo pažįstami esate tai išbandę?

Net jei kartais mano muzika labai lėta ir klausytojai pameta įprastą laiko tėkmės jausmą, ar net pereina į transą, visgi nemanau, kad ji galėtų būti įrankis meditacijai. Ji nėra skirta būti kokios nors veiklos fonine muzika, nes klausymasis reikalauja gana stiprios koncentracijos ir gebėjimo priimti struktūrų, procesų, idėjų, kurios ten įkūnytos, reikšmes. Tikiuosi, kad mano muzika turi stipresnę jėgą ir gali pažadinti platesnius, turtingesnius pojūčius negu meditacija.

Kadangi esi lietuvių diasporos atstovė, įsivaizduoju, kad italai ar kitų šalių kritikai vienu ar kitu metu ima teigti, kad tavo muzikoje akivaizdžiai yra „lietuviškų“ ar „baltiškų“ motyvų. Ar tu pati tam pritartum? Kaip manai, kiek tai yra svarbu?

Esu tikra, kad mano kuriami motyvai savaime yra baltiški, kadangi aš pati esu šimtaprocentinė baltė. Be to, žymiai ilgiau studijavau dėstant lietuvių kompozitoriams Broniui Kutavičiui ir Osvaldui Balakauskui, nei mokiausi pas užsienio mokytojus. Mano pirma stipriausia muzikinė patirtis yra susijusi su baltiška muzika, tarkime, Onutės Narbutaitės „Centones meae urbis“ (1997), Ryčio Mažulio „ajapajapam“ (2002) ar Šarūno Nako „Aporia“ (2001), tad didžiuosi esanti baltiškos tradicijos dalis. Bet kokiu atveju, gana paviršutiniška spekuliuoti tautinės ar lytinės tapatybės klausimais. Laimei, jie yra gana sudėtingi, natūralūs ir esminiai be jokių deklaracijų.

Ir galiausiai, klausimas, kurį užduodu visiems. Jei pasiklystum saloje esančioje dykumoje ir turėtum penkis muzikos įrašus, kokie jie būtų?

Viena vertus, tai labai primityvus klausimas, kita vertus – būčiau tikrai laiminga galėdama bent šiek tiek pabūti tyloje. Bet jei tikrai prašai, štai mano dabartinis sąrašas: J. S. Bacho „Pasijos“ (Bacho pasiimčiau viską), J. Haydno simfonija nr. 45 „Atsisveikinimas“, Beno Lunno „Canon of the Last Day“, Arvo Pärto „Passio“ ir korsikietiškos polifoninės giesmės. Galbūt šis pasiklydimas ir būtų mano mylimoje Korsikoje?

                                                                                         

Pokalbis buvo publikuotas britų kompozitoriaus Beno Lunno tinklararaštyje „Baltic Musical Gems“. Iš anglų k. vertė Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo
Justė Janulytė, nuotr. D. Matvejevo