Aštuoniolika kūrybos ir meilės metų Vilniuje

Birželio 5 – spalio 28 dienomis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikia paroda „Stanisławas Moniuszka – aštuoniolika kūrybos ir meilės metų Vilniuje“. Ji skirta kompozitoriaus 200-osioms gimimo metinėms paminėti. Stanisławo Moniuszkos (1819–1872) kūryba yra svarbi Europos, o ypač Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos muzikinės kultūros paveldo dalis. Ši UNESCO minima sukaktis Lietuvoje švenčiama gausybe renginių – nuo vokalinės-kamerinės muzikos koncertų, ekskursijų, paskaitų, konferencijų, filmų peržiūrų iki itin svarbių kompozitoriaus vilnietiško laikotarpio kūrinių, keturių „Aušros Vartų litanijų“ atlikimo Vilniaus festivalyje.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus pasirinko jubiliejinei parodai netikėtą formatą. Čia nėra proginei ekspozicijai būdingo nuoseklaus biografinių faktų išdėstymo, nepamatysime nuoseklų kompozitoriaus kūrybos kelią ar ryškiausius jo pasiekimus Berlyne, Peterburge, Varšuvoje, ar po mirties jo kūrybos šlovę pasaulyje liudijančių eksponatų. Parodos tema byloja apie S. Moniuszką – vilnietį. Eksponatai (originalai ir kopijos) pasakoja apie mylintį ir muzikinės karjeros siekiantį jaunuolį, rūpestingą šeimos vyrą ir tėvą, rimtą ir tvarkingą Vilniaus miestelėną, nuoseklų muziką profesionalą, pasak profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuriantį be konformizmo, nuoširdžiai ir talentingai, tuo įveikiantį lyg neišvengiamą provincialumą ir pranokstantį aplinką, ją auklėdamas, ugdydamas, bet ir atsižvelgdamas į tai, ko žmonėms reikia, kas gali būti jų atliekama ir pamėgta, suprasta. (Vytautas Landsbergis. „Lietuvos muzikantas ir slavų kompozitorius“. Pergalė, 1989 m.). Nuo muziejaus sienų į mus prabyla kompozitoriaus žodžiai, o citatose – jo vertybės, tikėjimas ir ...Vilnius.    

„Vilniaus istorija neįsivaizduojama be Stanisławo Moniuszkos, kaip Stanisławo Moniuszkos biografija be Vilniaus“, – parodos lankytojams (tiems, kurie linkę ne tik į vizualų įspūdį, bet ir smalsūs rašytinei informacijai) skirtuose tekstuose rašo muzikologė ir teatro istorikė dr. Vida Bakutytė. „Kiek metų kompozitorius Stanisławas Moniuszka būtų gyvenęs Vilniuje, jei ne jo gyvenimo meilė Aleksandra? Ar apskritai būtų apsistojęs Vilniuje ilgesniam laikui?“ – anotacijoje klausia parodos muziejuje kuratorė Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė.

1836 m. kartu su dėde Aleksandru būsimasis kompozitorius atvyko į Vilnių ir apsistojo Müllerių namuose (Vokiečių g. 3, dabar Vokiečių g. 26). Čia susipažino su šeimininkų dukra Aleksandra. Jam – septyniolika, jai – šešiolika. Netrukus susižadėję Aušros Vartų koplyčioje (su Aleksandros motinos sąlyga, kad būsimasis jaunikis iki vestuvių įgis profesiją), 1840 m. jie susituokė Antakalnio Trinitorių bažnytėlėje. Vilniuje Stanislavas su Aleksandra džiaugėsi dešimties savo vaikų gimimu, deja, išgyveno trijų vaikų netektį.

Jų pažinties metai Vilniuje žymi ir kompozitoriaus kūrybinės biografijos pradžią. Pirmieji romansai „Vakar, tavo žvilgsnyje“, „Svirplys“, baladė balsui ir fortepijonui „Svitezietė“, pagal Adomo Mickevičiaus žodžius, pirmosios kompozicijos fortepijonui – du valsai (Es-dur ir F-dur), o netrukus po vestuvių – du mozūrai (G-dur ir D-dur) – viskas buvo skirta mylimajai. „Myliu stebėdamasis, kad kada nors galėsiu šitaip mylėti [...] Dėl Tavęs noriu tapti jei ne turtingu, tai įžymiu“ (iš laiško sužadėtinei Aleksandrai. Karaliaučius, 1839 m.)
 

Vilniuje kompozitorius pirmąsyk patyrė muzikinio teatro galią. 1837 m. čia savo veiklą pradėjo energingas antrepreneris Karlas Augustas Šmidkofas, viena po kitos buvo statomos operos – Carlo Marijos Weberio „Laisvasis šaulys“, Wolfganfo Amadeus Mozarto „Pagrobimas iš seralio“, Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Vincenzo Bellini „Norma“ ir kt. S. Moniuszka buvo pastovus teatro lankytojas. Todėl nenuostabu, kad būtent Vilniuje sukūrė net keturiolika iš 20 jo scenai skirtų kūrinių. Na ir, žinoma, parašė operą „Halka“, kurios pirmieji garsai 1848 m. nuskambėjo Müllerių namų koncertinėje salėje, o po šešerių metų ji buvo pastatyta Vilniaus miesto teatro scenoje (nuo XIX a. vidurio Miesto teatras veikė spektakliams pritaikytose patalpose Rotušėje).
 

Vilniuje kompozitorius sukūrė ir lietuviškos tematikos kūrinius – kantatas „Milda“ ir „Nijolė“, keturias „Aušros Vartų litanijas“. Pastarosios buvo skirtos Moniuszkų šeimos garbinamai Vilniaus vietai – Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdui – įamžinti. Beje, trečiąją Litaniją kompozitorius dedikavo didžiajam operos genijui Rossiniui, kurio rūpesčiu 1862 m. Paryžiuje buvo išleistas jos klavyras. Tai vienintelė Litanija, išspausdinta autoriui gyvam esant.

Visa menininko veikla Vilniuje buvo reikšminga Lietuvai ir pačiam kompozitoriui: 1840–1842 m. jis buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – Cezaris Kiuji, Janas Karłowiczius), aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, (1858 m. S. Moniuszkai išvykus iš Vilniaus, draugija po metų nutraukė savo veiklą), rūpinosi natų leidyba.

Vilniuje muzikas gyveno ilgiau nei Varšuvoje, savo šlovės mieste, kur persikėlė būdamas jau beveik keturiasdešimties. Ne kartą Vilniuje lankėsi ir, akivaizdu, visą likusį savo gyvenimą (mirė būdamas penkiasdešimt trejų) ilgėjosi jo. „Labai stengiuosi persikelti į Varšuvą, visų pirma dėl vaikų ir jų lenkų kalbos, muzikos mokymo, nes čia gaila tam skirti pinigų ir laiko. Bet Ponui tai sakau kaip paslaptį. Gaila man Vilniaus! Buvusio Vilniaus...“ (iš laiško Augustui Iwańskiui. (Laima Budzinauskienė. „Laiškai iš Vilniaus“. „Krantai“, 2011, Nr.4).

Papasakoti visą S. Moniuszkos istoriją Vilniuje, surinkti ir sukurti tokią parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus komandai nebuvo lengva užduotis – XIX a. vidurio Vilniaus muzikinės kultūros istorija objektų pavidalu mūsuose tikrai nėra gausi. Todėl džiugina įvairių institucijų susitelkimas įgyvendinant šį projektą. Didžiąją dalį parodos eksponatų sudaro Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomi rankraščiai, gaidos, įvairūs leidiniai, operos „Halka“ pastatymo Vilniuje afiša, nuotraukos, plokštelės. Greta jų – svarbūs ir reikšmingi S. Moniuszkos gyvenimo ir kūrybos Vilniuje liudininkai iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Červenės rajono (Baltarusija) krašto muziejaus bei privačių asmenų.

Kurdami S. Moniuszkos gyvenimo Vilniuje aplinką parodos rengėjai nevengia teatrališkumo – naudoja to laikotarpio muzikos instrumentus, muzikines dėžutes,  paveikslus, autentiškus XIX a. kostiumus iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos, kuriuos muziejui paskolino „Alexandre Vassiliev“ fondas, kompozitoriaus sūnaus, dailininko Česłavo Moniuszkos tapybos darbų reprodukcijas.

Viso parodos veikimo metu vyksta ekskursijos, lankytojai kviečiami į edukacinį užsiėmimą „St. Moniuszkos laikų pramogos: žaidimai ir šokiai“, kurį ves istorikė, režisierė ir šokėja Jūratė Širvytė-Rukštelė. Dar viena parodos intriga – interaktyvi natų knyga, kai ekrane „vartant“ suskaitmenintas natas muziejaus salėse suskamba S. Moniuszkos kūriniai. Parodos atidarymo šventėje, buvo galima pasivaišinti patiekalais iš XIX a. receptų knygų, o apsilankę netgi gavo dovanų – ypatingų to laikotarpio patiekalų gamybos aprašymų, tarp kurių ir mėgstamiausias S. Moniuszkos patiekalas „zrazai a`la Nelson“.