Šiuolaikinę muziką tereikia pasiimti

Nors šiemet „Druskomanijos“ pagrindinė vertybė yra laisvė, festivalis taip pat tęsia tradicijas ir, kaip ir kasmet, pristato Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalauro absolventų baigiamuosius darbus. Tai ypatinga galimybė klausytojams išgirsti, kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyvena patys jauniausi kūrėjai ir netgi paspėlioti, kokiomis kryptimis formuosis lietuviškos šiuolaikinės muzikos laukas. Šalia absolventų premjerų koncerte skambės festivalio užsakymu sukurtos jaunų, lietuviškos šiuolaikinės muzikos scenoje jau žinomų kūrėjų kompozicijos.

Artėjant gegužės 16 d. vyksiančiam koncertui „Young for Strings“ // „Jauni stygoms“, kuriame dalyvauja Vilniaus miesto Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir solistas Džeraldas Bidva, kviečiame paskaityti smuikininkės Loros Kmieliauskaitės parengtą interviu su buvusiu ilgamečiu orkestro meno vadovu Donatu Katkumi – apie dalyvavimą „Druskomanijoje“, šiuolaikinę muziką ir dabarties muzikos lauko iššūkius.

Šv. Kristoforo orkestras kasmet  parengia jaunųjų kompozitorių kūrinių premjerų programą festivalyje „Druskomanija“. Kokios priežastys metai iš metų skatina dalyvauti šiame aktualios muzikos festivalyje?

Nebuvo taip, kad mums pasiūlė dalyvauti šiame festivalyje, viskas buvo atvirkščiai: mano draugas Osvaldas Balakauskas anuomet buvo Kompozicijos katedros vedėjas, o aš, vienąkart nuėjęs pas jį, pasakiau: „Akademijos studentai turi kurti kiek galima laisviau, o svarbiausia – jie turi pastebėti, ką  padarė.“ Taip aš jam pažadėjau visus bakalauro kompozitorių baigiamuosius kūrinius kiekvienais metais pagroti su Šv. Kristoforo orkestru. Kai tik „Druskomanijos“ organizatoriai išgirdo apie tokią iniciatyvą, jie paprašė manęs, kad mes dalyvautume ir festivalyje. Mums šis pasiūlymas pasirodė labai geras, nes festivalis yra apmokamas, mes gaudavome nedidelius honorarus, taigi ir atlikėjų entuziazmas pakilo. Partitūrų gaudavome begalybę, milžiniška kaugė būdavo visada, o dabar viskas sukaupta orkestro bibliotekoje. Yra ir labai daug išlikusių šiuolaikinių kompozicijų įrašų, aišku, pati garsiausia – Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“. 

O jei pažvelgtume ne iš kompozitoriaus pusės, kuriam smagu išgirsti įgyvendintą kūrinį, bet iš atlikėjo: žinome, kad kūrinys suskambės ir atsiskleis pilna forma, visu grožiu tik tuomet, kai savo darbą padarys interpretatorius – išmoks tekstą, jį išanalizuos, suteiks jam gyvybę. Vis dėlto, ar galima iš pirmo žvilgsnio įvertinti, ar dar negrotas, negirdėtas pradedančio kompozitoriaus kūrinys yra vertas, kad imtumėtės darbo?

Kai žmogus parašo kūrinį ir išgirsta jo atlikimą koncerte, tai yra didžiulis pedagoginis stimulas. Kūrinys gali būti prastas, bet kompozitorius iškart pamato, kur kažkas neskamba, kur kažkas nepadaryta iki galo. Kitas dalykas – aš esu pamišęs dėl stilistikos. Mano knygoje („Muzikos atlikimas“ – aut. past.) yra labai daug medžiagos, kaip reikia groti baroką, klasicizmą ir kita, iki pat šiuolaikinės muzikos – dodekafonijos principai, neoklasicizmas, viskas, kas susiję su tradiciniu naratyvu ir su forma kaip kalba.

Paralelė iš dailės akademijos pasaulio: ten vyksta tragedija, nes nebereikia mokėti piešti, lipdyti, pavaizduoti pasaulio, kaip jį matome – tu turi išsidirbinėti, svarbiausia – kad būtų koncepcija. Stovi, pavyzdžiui, koks nors batas, autorius, žinoma, aprašo to bato stovėjimą būtent toje vietoje ir būtinai pažymi nudėvėjimo laipsnį. Ir tai yra konceptualus menas, dėl kurio, mano nuomone, mes nebeturime skulptūros. Tas menas yra vienadienis. Visas pasaulio suvokimas grįstas atpažįstamumu – atpažįstame per kelias sekundes, o prasmės nėra, nes nėra laiko įsigilinti. Prasmei reikia konteksto, reikia atminties, tam tikro žinojimo. Man atrodo, kad viskas, kas vyksta šiuose procesuose, yra popso spaudimas. Balakauskas sakydavo – visa šiuolaikinė muzika jau yra erdvėje, tik reikia ją pasiimti. Vienintelis dalykas, kurio reikia, yra atlikėjo charizma: jei turi charakterį, iš bet kokios medžiagos gali padaryti aukščiausią lygį. Nereikia struktūrinių dalykų.

Ar galima talentingą kompozitorių atpažinti iš pirmųjų kompozicinių bandymų? Ar esate atradęs stiprių naujų balsų šiuolaikinėje muzikoje?

Kuomet  pradėjau studijuoti, buvau labai smalsus jaunuolis. O konservatorijos trečiame aukšte, koridoriuje, buvo įsikūręs šachmatų būrelis, kur nuo ryto iki nakties būdavo žaidžiama šachmatais. Vieni iš tų narių buvo Bronius Kutavičius ir jo žmona, talentinga dainininkė. Ten mes susipažinome ir nuo pat pirmo kurso tapau to laikotarpio avangardo dalyvis. Man Kutavičius pasakodavo, kaip kūrė kiekvieną savo kūrinį, Balakauskas yra mano geriausias draugas, aš esu pagrojęs viską, ką jie parašė. Dar yra toks „beprotis“ Feliksas Bajoras – irgi esu atlikęs jo visą muziką. Mes turėjome labai įdomias tradicijas Druskininkų poezijos vakaruose, ten vykdavo estetiniai ginčai. Ten dalyvaudavo Balakauskas, Kutavičius, Bajoras, Rekašius, kartais prisijungdavo Barkauskas, kiti lyderiai. Jų reakcija į šiuolaikinę muziką buvo labai įdomi. Bajoras negalėjo pakęsti viso sentimentalizmo. Kutavičius sakydavo, „jei išgirsiu dar vieną patosišką kūrinį, aš ką nors užmušiu!“ Jis negalėjo pakęsti to viso dirbtino pasaulio. Kaip žinai, to meto estetika buvo socialistinis realizmas, pagal kurį rašė labai daug kompozitorių. Kai kurie iš jų kartojo, kad muzika turi būti emocionali, bet emocija yra reakcija, kurią tu išgyveni! Ir jeigu muzikinė struktūra tau sukėlė kažkiokią emociją, reakciją, tai dar neaišku, kodėl būtent ta priemonė tau ją sukėlė. Viskas yra kontekstas. Negalima sakyti, kad, jei naudosi šitą struktūrą, ji tau sukels emocijas.

Muzikantų edukacija vis dar remiasi romantine tradicija, tuo tarpu komponavimo priemonės šių dienų muzikoje išgyvena tonalumo-atonalumo, serializmo, mikrotoninės ir kitų sistemų kaitas ir principus. Ar manote, kad šiuolaikinės muzikos atlikėjo parengimas turėtų būti specialus? Koks?

Paskutiniame mano knygos leidime yra skyrius „Sąmoningumas muzikoje“ – ten surašyti universalūs metodai. Vikas priklauso nuo žmogaus skonio, išsilavinimo, ką jis žino. Pavyzdžiui, yra muzikantų, kurie gali groti tik Lisztą ir Brahmsą. Ar tai yra išauklėjama? Ar muzikantas turi būti universalus? XIX a. nebuvo tokios sąvokos, Lisztas grojo save, Niccolò Paganini grojo save. Viskas, ką grojo Paganini, buvo jo techninių galimybių prisitaikymas. Jis negrojo nieko, ko negalėjo groti. Jo rankos buvo kraupiai ilgos, taigi tam, kad pereitų iš pirmos pozicijos į penktą, jam nereikėjo stumdyti rankos. Plonais pirštais jis lengvai galėjo užkabinti stygą. Jis ieškojo, buvo eksperimentatorius, nuolat keisdavo stygas. Tai buvo kūrybinė asmenybė. Bet jis grojo save. Ir atlikėjiškas universalumas yra konkurencijos sąlyga. Kas yra geresnis, lemia tik komercija, turgus, reklama. Čia yra esminis dalykas vertybinėje sistemoje: kai prieš penkiasdešimt metų prasidėjo absoliuti komercializacija, pirmiausia pradėjo nususti kritika – nereikia įvertinimo, reikia pasakyti per televiziją, kad čia yra genijaus apsireiškimas ir visi verks. Nėra nepriklausomo vertinimo. Aš kartais dar rašau recenzijas dėl durnumo, bet esu praėjusio amžiaus gyventojas, tad man dar atleidžia.

Ankščiau, XX a. pradžioje, kiekvienas kompozitorius turėjo savo stilių, o dabar ir kiekvienas kūrinys turi savo stilių. Vis dėlto visi kompozitoriai stengiasi ieškoti tam tikrų sąsajų, asociacijų. Šiandien kiekvienas tampa individualybe – įdomu, kuo tai viskas baigsis: gal naująja kinų era, kur visi rašys vienodai?

Prisiminkite save kaip atlikėją: ar Jūs turėjote savo būdą kaip megzti ryšį su klausytoju, ar viskas vykdavo natūraliai?

Pasakysiu paprastai – būdavai taip užsiėmęs savo tekstu ir savimi, kad ką jau tas klausytojas, tik džiaugdavaisi, kad jis paplodavo. Šiandien, kai žmonės vis labiau valdo tekstą, o medžiaga vis mažiau trukdo, visi įsiminimo metodai keičiasi. Kai žmogus yra priverstas kiekvienąkart viską mokytis atmintinai, jis turi visai kitokį psichologinį nusiteikimą. O taikytis prie publikos yra tuščias reikalas. Aišku, muzikavimo aktas yra abipusis, o kai dar pamatai, kad publika įdėmiai klausosi, šypsosi, jai patinka – tokiu atveju muzikos atlikimą klausytojas gali lemti: jei tu gerai groji ir matai, kad publikai patinka, pradedi groti dar geriau. Bet pagrindinis dalykas vis dėlto yra atlikėjo turinys.

Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį atsivertęs naują šiuolaikinę partitūrą?

Kai atsiverčiu tekstą, pirmiausia jį praeinu vidine klausa, niekada negroju. Tada pradedu lyginti, iš ko sudarytos kokios padalos, kaip viskas grupuojama, koks charakteris – vyksta gana ilga pirminė formos analizė. Visada turėjau nuostatą, kuri dabar šiek tiek pasikeitusi, – aš niekada neklausydavau įrašų, turėjau susidaryti savo įvaizdį. Labai dažnai būna, kad, pradėjus dirbti su orkestru, realus skambesys pakeičia pirminius įsivaizdavimus.

Kaip reaguojate į kraštutines išraiškos formas, kartais peržengiančias instrumento prigimtį?

Bendros tendencijos atėjo iš XX a. koloristikos paieškų. Labai dažnai nutikdavo, kad norisi tam tikros spalvos, bet instrumentariumas neleidžia. Tada tradiciniuose instrumentuose buvo pradėta ieškoti naujų spalvinių galimybių – ir tų galimybių yra labai daug. Apie visas priemones, kurias galima išgauti iš smuiko, jau XV šimtmetyje buvo žinoma. Mikrotoninės sistemos, Rytų įtaka atėjo šiek tiek vėliau. Man patinka, kai atpažįstu indiškas priemones ar mąstymo tipus, nes toje muzikoje visko labai daug – yra kontempliacijos, yra ilgas išdėstymas. Man vis atrodo, kad muzika – tai melodija, harmonija ir ritmas. Dabar labai daug kas atsisako ritmo, nors kažkoks pulsavimas, kvėpavimas išlieka. Aš niekaip negaliu suprasti muzikanto, kuris yra ribotas stilistiškai. Žinoma, šiuolaikinės muzikos prasmių perskaitymas yra sudėtingesnis dalykas. Kartais skambesys yra visiškai naujas ir kol tu neturi tam tikro klausymosi supratimo, jis atrodo abstraktus. O paskui pasirodo, kad jo viduje yra kažkas labai gražaus.

Ko tikitės iš darbo su kompozitoriumi? Ar Jums svarbu, kad jis turėtų aiškią viziją, ar vis tik labiau mėgstate interpretacijos laisvę ir visada norite patarti kaip atlikėjas?

Norisi, kad kompozitorius aiškiai žinotų. Vis dėlto turi būti kūrinio prasmė.

Feruccio Busoni savo garsiajame veikale „Muzikos naujosios estetikos eskizas“ pastebi, kad kompozitoriai labiausiai priartėja prie tikrosios muzikos prigimties įžanginėse ir vidurinėse dalyse, ten, kur juos mažiausiai varžo formos, įsipareigojimai ir taisyklės. Kas, jūsų manymu, toji jo minima „tikroji muzikos prigimtis“?

Viešpats dievas... Ai, tas Busoni...visą Bachą legato, sako, čia turi būti orkestras. Nesąmonė!

Dėkoju už pokalbį.

Gegužės 16 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30) koncertas

YOUNG FOR STRINGS // JAUNI STYGOMS su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru