Didžioji sonata Paliesiaus dvare

„Akustika kaip Berlyno filharmonijoje“, – po koncerto žavėjosi Vladimiras Tarasovas, išsklaidydamas mano abejones dėl galimo mušamųjų rezonavimo su akmeninėmis „Pasagos“ salės sienomis Paliesiaus dvare, kur drauge su ilgamečiu kūrybiniu bendražygiu Vladimiru Čekasinu pristatė programą „Didžioji sonata“ („La Sonata Grande“). Garsusis perkusininkas džiūgavo, kad šioje išskirtinės akustikos salėje jiedu galėjo valdyti plačiausią dinamikos skalę – nuo pastelinių pianissimo potėpių iki dramatiško fortissimo.

Prisipažinsiu, paskutinį balandžio sekmadienį vykdama į šį nuo didžiųjų Lietuvos džiazo centrų nutolusį kampelį būgštavau, kad džiazo žvaigždėmis lyjantis „Kaunas Jazz“, tą patį sekmadienį pristatęs Bobby McFerrino programą ir dar du renginius, nuvilios potencialius klausytojus. Juk ne paslaptis – Lietuvos džiazo festivaliuose dažnai matome tuos pačius veidus, kad ir kur jie vyktų – Vilniuje, Birštone, Kaune ar Klaipėdoje. Kad būgštavimai buvo beprasmiai, supratau vos atvykusi, ieškodama vietos automobiliui. Du Lietuvos džiazo patriarchai Tarasovas ir Čekasinas traukia lyg magnetas. Nesvarbu, kad į koncertą tenka vykti per šimtą kilometrų, nesvarbu, kad kažkur už kito šimto kilometrų vyksta kitas solidus džiazo renginys, o bažnyčių varpai skambina Atvelykį. Juk drauge grojančius šiuos džiazo grandus Lietuvoje išgirsti galima tikrai retai – pastarąjį sykį jų duetą girdėjome 2013 m. „Vilnius Jazz“, o 2017-aisiais jie pradžiugino istoriniu koncertu su trumpam atgimusiu legendiniu Viačeslavo Ganelino trio, kai pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Gausiai publikai jau penktą dešimtmetį drauge muzikuojantys Čekasinas ir Tarasovas pristatė projektą „Didžioji sonata“ – muzikinę fantaziją Sergejaus Prokofjevo Septintosios fortepijoninės sonatos temomis. Jau keletą metų su Prokofjevo temomis „flirtavę“ kūrėjai subrandino grandiozinę programą, kurios pasaulinė premjera praeitą rudenį įvyko Šendženo „Oct-Loft“ džiazo festivalyje Kinijoje, o lietuviškoji – paskutinį balandžio sekmadienį Paliesiaus dvare.

Šioje programoje duetas pratęsė dar Ganelino trio suformuotą džiazo ir akademinės muzikos dialogą – estetiką, įvardijamą Vilniaus džiazo mokyklos pavadinimu. Nors akademinė muzika ar jos temos džiaze sutinkamos ne taip jau retai, Vilniaus džiazo mokyklos kūrėjai iš akademinės muzikos perėmė ne tik (ne tiek) pačias temas, kiek jų plėtojimo ir formos principus. Dviejų Vladimirų „Didžioji sonata“ užaugo į tipišką trijų dalių sonatos formą su aktyviomis kraštinėmis ir spalvinga, filosofiška vidurine dalimi. Tačiau įprastą sonatos formą jie užpildė neįprastu turiniu. Vos pristatę iš Prokofjevo pasiskolintus pagrindinės ir šalutinės temos motyvus, atlikėjai ėmė juos plėtoti sava kryptimi, įviliodami klausytojus į intriguojantį savitų kūrybos vizijų labirintą – bemaž valandos trukmės fantaziją, kurioje už kiekvieno posūkio laukė netikėti susitikimai su garsios Prokofjevo sonatos motyvų „atplaišomis“.

Fantazija fortepijoninės sonatos temomis, žinoma, neapsiėjo be paties fortepijono, kuriuo tiesiog meistriškai skambino Čekasinas, paprastai pristatomas kaip saksofonininkas. Unikalusis Čekasinas, tikras garsų magas, ne tik pūtė saksofoną ar išsyk du, bet ir vedė iškalbingas melodines linijas balsu, o pasitelkęs elektroniką – ir balsais a cappella su pačiu savimi: per elektronines modifikacijas vos kelių natų motyvas užaugdavo į daugiabalsius, išplėtotus vokalinius ar instrumentinius epizodus. Sykiais atlikėjas tapdavo savotišku muzikinio veiksmo komentuotoju, tarsi stebinčiu jį iš šalies ir palydinčiu taikliomis balso ar instrumentinėmis replikomis. „Didžiojoje sonatoje“ Čekasinas atsiskleidė ir kaip meistriškas pianistas, prikaustęs dėmesį jau pačiu pirmu ryžtingu temos eksponavimu. Tačiau tuoj pat Prokofjevo melodija subyrėjo į atskirus elementus, iš kurių augo ištisi improvizaciniai epizodai, o jos ritminis piešinys tapo savotišku leit-rifu, suskambančiu vis kitomis Tarasovo perkusijos spalvomis, įtaigiai perteikiant Prokofjevo ritmų energiją ar subtiliai lydint skaidrios lyrikos epizodus. Papildomų spalvų dueto kuriamam muzikiniam audiniui suteikė ir Čekasino valdomi klavišiniai. Tačiau, žinoma, svarbiausi Čekasino raiškos instrumentai – saksofonas ir balsas. Su jais maestro geba ir bartis, ir gailiai verkšlenti, ir nedrąsiai abejoti ar siautulingai šėlti, o sykiais uždainuoti mūsų scenose nedažnai girdimu gerkliniu dainavimu, puikiai paryškinančiu rūstų Prokofjevo Septintosios programinį paveikslą. Čia derėtų priminti, kad šią sonatą kompozitorius sukūrė karo metais, ta aliuzija išliko ir „Didžiosios sonatos“ muzikinėje drobėje, ypač baigiamosiose variacijose, kur tema keliavo per įtaigius žanrinius paveikslėlius: skambėjo groteskiško maršo stiliumi, slydo į bliuzą ar svajingą preliudą, išsiliejo tikroje mušamųjų batalijoje. Tačiau ne karo vaizdų kūrimas, ko būtų galima tikėtis iš mušamųjų tokiame kontekste, buvo ryškiausia Tarasovo vedama dramaturginė gija. Jo mušamieji ir perkusiniai instrumentai – tikras tembrų lobynas, kuriame spalvingai suskamba net mažiausias varpelis, – tapo lygiaverčiais muzikinio dialogo dalyviais, kuriančiais subtilią spalvingą aplinką ar įtaigias pasikartojančias struktūras bei solo epizodus.

„Didžiojoje sonatoje“ Prokofjevo kūrinio fragmentai bei improvizacijos jų pagrindu lydėsi į vientisą muzikinį paveikslą, o jo kūrėjai stebino vadinamuoju „alkūnės jausmu“, papildydami ir pratęsdami vienas kito mintis, regis, kvėpuodami vienu kvėpavimu. Du muzikos dramaturgai su nepaprasta laisve ir fantazija, pasiremdami vos keliomis Prokofjevo temomis, sukūrė veik simfoninį paveikslą, dar sykį patvirtinę, kad taisyklės šiems meistrams nėra parašytos – jie patys kuria savo žanro taisykles, atskleisdami, kaip toli gali nuvesti dviejų kūrėjų fantazija.

„Kodėl Prokofjevas?“, – po koncerto pasiteiravau Tarasovo ir išgirdau atsakymą, kokio ir tikėjausi: „O kodėl gi ne?“ Garsusis perkusininkas dar paatviravo, kad kitam Šendženo džiazo festivaliui drauge su Čekasinu rengia naują programą, kurioje ketina „panardyti“ po Igorio Stravinskio kūrybą. Belieka tikėtis, kad ir tą programą turės galimybę išgirsti Lietuvos klausytojai. Ir galbūt tai vėl įvyks salėje, kurios akustika „kaip Berlyno filharmonijoje“.