Viskas tik dėl vieno grūdo

Nors kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūryboje randame tokias monumentalias scenines kompozicijas kaip jo operos „Lokys“ bei „Ugnis ir tikėjimas“, operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis“, vienas pirmųjų šio autoriaus prisilietimų prie teatro formos įvyko turbūt 1977-aisiais, kai M.K. Čiurlionio menų mokykloje buvo pastatyta vienaveiksmė opera vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (teksto autorius Sigitas Geda). Operos, kad ir nesudėtingos, paprastos, premjera mokykloje tais laikais buvo neįprastas reiškinys. Kūrinys sulaukė netikėtos sėkmės ir net, tuometiniam kultūros ministro pavaduotojui Dainiui Trinkūnui padedant, be eilės įrašyta jo vinilinė plokštelė.

Po ketverių metų spektaklis pastatomas Kauno muzikiniame teatre, šalia teatro solistų dalyvauja J. Naujalio meno mokyklos moksleiviai. 2004-aisiais Nacionalinės filharmonijos salėje parodomas projektas kartu su kameriniu choru „Aidija“ ir kitais dalyviais (renginio muzikos vadovas Romualdas Gražinis), išleidžiama kompaktinė plokštelė. Toliau – užsienio scena. Prieš kelerius metus, atsisveikindama su meno vadovės pareigomis Zalcburgo valstybiniame operos teatre, šio kūrinio atlikimą Austrijoje inicijavo dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Būtent šio pastatymo variantas, su kostiumais ir scenografija (Indrė Pačėsaitė), vaizdo projekcija (Karolis Bratkauskas), šiais metais pasiekė Klaipėdos koncertų salę, „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalį.

Nors opera neilga, trunka vos keturiasdešimt minučių, sudaryta iš prologo ir dviejų paveikslų, jos siužetas gan sudėtingas. Libretui pasirinkta keista ir šiurpi Jono Basanavičiaus užrašyta pasaka, kalbanti apie žmogaus susidūrimą su chtoniškojo pasaulio būtybe ir gėrio pergalę. Čia daug paslaptingų personažų, stebuklingų daiktų, burtų, sutartis pasirašoma krauju, paukščiai atvirsta žmonėmis ir atvirkščiai, gyvūnai kalba, pasirodo magiški skaičiai trys ir dvylika. Pasakojime atrandame daug sluoksnių ir užkoduotų prasmių, kai kurios ateina ir iš krikščioniškojo pasaulio: mistinį blogį gali nugalėti tik Žmogaus Sūnus, Kaulo seniui finale, kad neliktų žemėje daugiau jokio blogio, duodama šimtas žvakių – „dėl šviesumo“.

Siužetas plėtojamas neįtikėtinai greitai. Vienu svarbiausių veiksmo dalyvių, atskleidžiant operos turinį, tampa choras, o galimo margumo spektaklyje sėkmingai išvengiama panaudojant tik tris solistus: Kaulo senį (Gytis Šimelionis), Mergelę gulbę ir Sakalą (Rasa Ulteravičiūtė), Pasakotoją ir kitus personažus (Evelina Šimelionė). Klaipėdiškių pastatyme taip pat dalyvauja Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Vydūno gimnazijos 6–7 klasių mokinių vokalinis ansamblis (vadovė Ingrida Bertulienė), projekto režisierė (kaip ir Zalcburge) Birutė Mar, dirigentas Egidijus Kaveckas.

„Kaulo senio ant geležinio kalno“ istorijos pradinė intencija graži: žvirblis su pele susitaria bendromis jėgomis užsėti lauką, gautą derlių vėliau pasidalyti ir linksmai toliau gyventi. Dėl vieno likusio grūdo netikėtai kyla didžiausias ginčas, kuris vertesnis jį gauti. Vienu iš dinamiškiausių būtent šios scenos elementų klaipėdietiškame pastatyme tampa aktyvus vaikų dalyvavimas. Ansamblio padalinimas į grupes, jų supriešinimas tarsi mums sako, kad kova jau vyksta ne tik tarp dviejų gyvūnų. Nedideli choreografiniai elementai šią mintį tik paryškina.

Žvirblio ir pelės konfliktas suteikia galimybę pasireikšti blogiui – tai jis, Kaulo senis, visą šį laiką įdėmiai stebėdamas pasaulį, tik ir laukė progos įsikišti. Sardonišku juoku ir replika „pažiūrėsim, kaip čia bus“, prasideda jo veiksmai. Ginčą bandantis spręsti Sakalas nukenčia, jam atpildas už gerą darbą – perplėštas gūžys. Veiksmas persikelia į žmonių pasaulį, įvykių grandinei įsisukus atsiranda vis daugiau veikėjų. Žmogus kaip padėką už pagalbą Sakalui gauna stebuklingą skrynelę, kurios nevalia atidaryti, kol neparsigaus iki namų. Herojus neiškenčia, smalsumas nugali, ir iš atvertos skrynelės, kaip iš Pandoros skrynios, išsiveržia nevaldoma Kaulo senio armija. Išbandymas neišlaikytas. Ir vėlgi, vietoj paprasto apdovanojimo už padarytą gerą darbą jo laukia vien bėdos, nesuprantama sutartis užtvirtinama krauju, pažadu tarnystei pas Senį atiduoti savo sūnų – „tai, ko namie nepalikai“. Tik Žmogaus Sūnui galų gale pavyksta visus išbandymus su Mergelės gulbės pagalba atlaikyti, Kaulo senį nugalėti.

Kaip ir dainuojamosiose pasakose, dalis teksto spektaklyje yra išsakoma, dalis – dainuojama. Dainuojant pakartojamos jau anksčiau minėtos siužeto linijos, kartais pirmauja muzika, kartais žodis. Muzikiniai intarpai atskiria epizodus – paveikslus, rodo veiksmo vietos pasikeitimą. Svarbiausios mintys ištariamos be instrumentinio pritarimo – kad visi išgirstų. Yra čia ir labai teatrališkų elementų, kaip kad fortepijono glissando ir smūgis į lėkštes, pranešantys operos pradžią, kviečiantys vaikus atkreipti dėmesį į sceną, kur pristatomi visi pagrindiniai veikėjai, kiekvieno paveikslo pabaigoje išgirstame moralą. Kūrinio muzikinis audinys, kaip ir pats siužetas, įvairialypis. Paprastas tonalumas su nuolatiniais pasikartojimais, motorišku ritmu pakeičiamas keliasluoksne faktūra ar kanonu, įterpiamas dodekafonijos fragmentas.

Šiame pastatyme Kaulo senio personažas yra ryškiausias, vienintelis rimtai nugrimuotas, išsiskiriantis išsikerojusia juodų šakų (šaknų) karūna. Tamsią jo prigimtį simbolizuoja ir prie drabužio, primenančio sutaną, prisiūtos juodos juostelės – tarsi negandos sparnai ar koks blogio šleifas. Antrame paveiksle, nustūmęs dirigentą, kad ir trumpam, jis gauna valdžią, puola kaulais diriguoti „visam pasauliui“ (tikrojo dirigento neapsaugo net pašventinta verbų vytelė, kuria iki tol jis sėkmingai vadovavo pasirodymui). Siekiant nuo jo apsisaugoti, naudojama lazda su javų varpos, nukreipiančios blogį, simboliu. Įdomu, kad dviem kitiems pagrindiniams operos herojams – Žmogui ir jo Sūnui – atskiri vaidmenys operoje net nėra skirti.

Moksleiviai vaidinime dalyvavo smagiai. Nesudėtingos melodinės ir ritminės schemos, pasikartojimai, ne tik dainavimas, bet ir kalbėjimas, šnabždėjimas, glissando, šūksniai, kareiviškas marširavimas jiems, atrodo, labai tiko. Scenose su Sakalo seserimis atsirado net moteriškumo, koketiškumo elementų. Tas vaikiškas gyvybingumas suteikė papildomo žavesio.

Choras (vaikų ir suaugusiųjų) išties tapo dinamiškiausiu šio pastatymo veiksniu, jam teko pagrindinis krūvis perteikiant siužetą, kuriant įvairias nuotaikas. Išraiškos priemonių jo arsenale labai daug. Sceninio veiksmo trūkumą šiame koncertiniame variante iš dalies kompensuoja negausūs multimedijos vaizdai. Pasakotojos partija buvo atlikta gražiai ir patraukliai, bet ne taip ryškiai, kaip norėtųsi. Juk jai duota galia ne tik atverti vartus į stebuklingą pasaulį, bet ir suteikti istorijai papildomų spalvų, ir nuo jos interpretacijos, ne tik nuo muzikos charakterio, priklausė, kaip bus sudėlioti svarbūs akcentai, kokia intonacija jie bus ištarti ar išdainuoti. Pasakotojos vieta spektaklyje, kaip aš suprantu, turėjo būti svarbiausia.

Apibendrinant galima teigti, kad klaipėdietiška Kutavičiaus operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ versija, nors kai kurie jos rimti ženklai ir mintys čia suskamba daug santūriau arba pateikiami kitaip (vaikų net neišgąsdina realus „blogio apsireiškimas“, Kaulo senio nusileidimas į žiūrovų salę suvokiamas veikiau kaip linksmas pokštas), yra įdomi ir tikrai verta dėmesio. Ši premjera – svarbus įvykis Klaipėdos muzikiniame gyvenime. Tikėkimės, kad ateityje operą dar ne kartą pavyks parodyti uostamiesčio ar kurio nors kito miesto scenoje.