7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nepatetiškai apie Beethoveną

Pokalbis su pianistu Daumantu Kirilausku

Vytautė Markeliūninenė
Nr. 17 (1296), 2019-04-26
Muzika
Daumantas Kirilauskas ir Vytautė Markeliūninenė „Organum“ koncertų salėje. E. Korienės nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Vytautė Markeliūninenė „Organum“ koncertų salėje. E. Korienės nuotr.

Jau tapo įprasta, kad kasmet pianistas Daumantas Kirilauskas parengia naują kompaktinę plokštelę. Ne, ne atsitiktinę, o įamžinančią subrandintą muzikinę programą. Pastaraisiais metais greta Johanno Sebastiano Bacho Partitų, Ludwigo van Beethoveno devynių fortepijoninių sonatų, Diabelli variacijų, op. 120, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybos (naujausiame, 2018 m. išleistame albume – Juliaus Andrejevo, Tomo Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Juliaus Juzeliūno, Osvaldo Balakausko, Šarūno Nako, Loretos Narvilaitės, Jeronimo Kačinsko kūriniai), radosi ir dar vienas Beethoveno sonatų albumas. Jame, pavadintame „Pathétique“, įrašytos dar keturios Beethoveno sonatos: Nr. 8 („Patetinė“), 9, 10 ir 13. Vilniuje, kur nerasime nė vieno platesnius profesionalaus muziko poreikius atitinkančio muzikinio knygyno su kompaktinių plokštelių parduotuve (tokio, kokius randame Leipcige ar Karlsrūhėje, Vienoje ar Berlyne etc.), taigi šiame nelabai linksmame kontekste nuolat D. Kirilausko įrašomi ir parengiami albumai, kaip ir reguliariai jo rengiami rečitaliai, suteikia muzikinės kultūros peizažui jautrių, ambicingų ir viltingų spalvų.

 

„Organum“ koncertų salėje balandžio 10 d. įvyko naujojo D. Kirilausko albumo „Pathétique“ sutiktuvės. Beje, kaip tik tą dieną pasiekė ir dar viena gera žinia – D. Kirilauskas tapo austrų fortepijonų firmos „Bösendorfer“ atlikėjų sąrašo nariu. Greta Herberto von Karajano, Ersnsto Křeneko, Zoltáno Kodály (tai nariai iš „K“ raidės sąrašo) ir kitų. Ta proga Vienoje numatomas ir jo koncertas. Vakaro metu tarp atliekamų Beethoveno sonatų pianistas dar stabtelėjo pokalbio, kurį čia ir pateikiame. Pianistą kalbino muzikologė Vytautė Markeliūnienė.

 

Kas artimiau Tave pažįsta, žino Tavo aistrą kalnų slidinėjimui. Tačiau ne kartą teko girdėti, kad vykdamas užsienin užsisakai ir bilietus į kai kuriuos koncertus. Taigi, kalnai, koncertai ir pianistai, kurių veikla domiesi.

Labai geras gyvenimas... (salėje girdėti juokas). Kadangi šiemet jau esu beveik bedarbis, tai turiu daugiau laiko aplankyti kai kuriuos koncertus Europoje. Išties, gyvenu labai paprastą gyvenimą, nes darau tik du dalykus: pirma – groju, antra – slidinėju. Naujų kalnų teritorijų pažinimas yra kaip naujo repertuaro kitam koncertų sezonui pasirinkimas. Tai labai įdomu, vienas kitą papildo.

 

Nėra įprasta atlikėjui domėtis kitų koncertais. Bet Tu, regis, noriai lankai tų pianistų koncertus, kurių veikla domiesi, ir, ko gero, šia veikla mieliau užsiimi užsienyje?

Abejoju, ar kuriam Lietuvoje gyvenančiam pianistui nebūtų įdomu nueiti į Grigorijaus Sokolovo, Radu Lupu, Murray Perahia ar kito panašaus kalibro pianisto koncertą. Juk jie beveik niekada neatvažiuoja į Lietuvą. Tokią pramogą sau sukuriu, nes turiu draugų užsienyje, pas kuriuos kartais svečiuojuosi. Negalėčiau teigti, kad labai dažnai vaikštau į kolegų koncertus ar apskritai į koncertus Lietuvoje. Mėgstu veikiau tą daryti ten, kur manęs niekas nepažįsta, kur galiu labiau susikoncentruoti į muziką. Ir, žinoma, ten geresnės salės, o atlikėjai tokie, dėl kurių verta aukoti keletą valandų skrydžio.

 

Gal pereikime prie Tavo paties darbo, kūrybos proceso: koks gi jis? Įrašų analizė, knygų skaitymas, rankraščių vartymas? Ar Tu nuolat nori mokytis naujus tekstus, naujus kūrinius?

Taip, iki šiol mokausi vis naują repertuarą. Man vienas įdomiausių dalykų yra rinktis naują programą. Tai kur kas įdomiau nei kažkokio jau baigto etapo pakartojimas. Šiuo metu džiaugiuosi išleistomis šiomis keturiomis Beethoveno sonatomis, bet, tiesą sakant, jau gyvenu visai kitkuo – programa, kuri skambės už dviejų mėnesių. Tai bus dvi Bacho Prancūziškos siuitos, Franzo Schuberto ir Ferenco Liszto sonatos. Su šia programa koncertuosiu rudenį. O dar įdomiau, ką grosiu 2020 metais. Tam tikrų vizijų jau turiu. Žinoma, turbūt pats įdomiausias etapas yra kūrybinis – suprojektuoti programą, kuri gali pavykti arba ne. Visada turiu vizijas, ką ateityje, jei leis sveikata, dar norėčiau pagroti. O tada lygiagrečiai vyksta ir kitoks savęs lavinimas – knygų skaitymas, rankraščių vartymas.

 

Beje, dėl Beethoveno rankraščių – jie yra tokie subraukyti, kad kažką išsistudijuoti iš jų vargiai įmanoma... Nebent nujausti jo charakterį. Man net keista, kaip tas natas kažkas iššifravo, publikavo, kaip jas leidėjai galėjo suprasti.

 

Praėjusių metų viduryje grojai įspūdingą rečitalį Nidoje, Thomo Manno festivalyje, dar keliuose miestuose: pagrečiui skambėjo net penkios Beethoveno sonatos. Iki šiol kiek jau esi jų parengęs? O sykiu klausimą pratęsčiau mintimi, kad Tavo repertuare tikrai nemažai Beethoveno, nors ir Bacho daug, kūrinių sąraše matyti ir Fryderykas Chopinas. Vis dėlto daug kas Tave pirmiausia sieja su Beethovenu. Gal šis susiejimas ypač sutvirtėjo po Diabelli variacijų? Kaip Beethovenas veikia Tavo estetinį lauką, kaip formuoja ir kitą repertuarą?

Negalėčiau pasakyti, kad groju labai daug Beethoveno. Lyginant su mano vokiečiais kolegomis, jo groju labai mažai – tik 13 sonatų, o jie visas 32 seniausiai pagroję. Žinoma, kadangi studijavau Austrijoje, pas profesorių Karlą-Heinzą Kämmerlingą, kuris buvo šios srities žinovas, natūralu, kad ta estetine kryptimi ir toliau einu. Nors kartais mėgstu nuklysti ir į įvairius klystkelius bei paskambinti ką nors visai kita.

 

Beethovenas kaip ir Bachas – nežinau, kurį pavadinčiau centriniu. Mano repertuare jie abu centriniai ir visada jame bus. Bet, kadangi paraleliai dar su manimi keliauja ir Lisztas, ir Schubertas, ir visa šiuolaikinė muzika, tai visas procesas vyksta lėčiau. Ar Beethovenas daro įtaką kitoms mano programoms? Galbūt taip. Pavyzdžiui, greta Beethoveno negaliu sudėti dviejų Prokofjevo sonatų, nes nelabai tinka į kompaniją.

 

Viename straipsnių, nagrinėjančių klasicizmo muzikos idiomą, teko užtikti štai taip suformuluotą labai būdingą šios muzikos stiliaus savybę: šmaikštus, žaismingas, tipiškas austriškas humoras (kaip komiškumo ir rimtų savybių derinys). Ar pritartum?

Humoru gal to nepavadinčiau, veikiau žaismingumu, pokštu ar specifine emocija, kurios daug aptinkame Josepho Haydno muzikoje. To yra ir Mozarto, ir Beethoveno kūryboje, tik pastarojoje daugiau dramatizmo, nors nelygu apie kurį jo kūrybos etapą kalbame. Pažvelgus plačiau į austrišką kultūrą, – pasiklausius jų orkestrų, pavienių orkestro muzikų, kažkiek pažįstant jų charakterį, tautos temperamentą, – žinoma, šias savybes galima atpažinti Vienos klasikų muzikoje.

 

Turbūt nesiginčytumėm, kad Beethoveno kūryba labai paveiki, valinga, atlikėjų nuolat vis iš naujo studijuojama. Ko gero, kiekvienas rimtas atlikėjas stengiasi susikurti savo vaizdinį, savo raiškos būdų sistemą. Pasitelkčiau kad ir kompozitoriaus bei dirigento Antono Weberno mintį, esą pagrindinis Beethoveno interpretacijos principas – ne mosavimas kumščiais ar drastiški rubato, bet vidinis išraiškingumas ir ekspresyvumas. Į Beethoveną Webernas žvelgė ne kaip į maištininką, bet kaip į žmogų, atradusį naują harmoniją ir grožį. O kokį savo Beethoveno vaizdinį esi susikūręs?

Beethovenas labai įvairus. Ko gero, nesutikčiau su teigiančiais, kad turi vyrauti tik maištas. Jo kūryba nevienoda. Štai sonatos, kurias šiandien atlieku – jos nemaištingos, lyriškesnės, kameriškesnės. Jei lyginsime Beethoveno Trečiąjį fortepijoninį koncertą su Ketvirtuoju – jie taip pat labai skirtingi. Trečiasis kur kas dramatiškesnis, o Ketvirtasis – skaidrus, šviesus, jame daug lyrikos ir piano dinamikos. Kartais net pamirštama, kad kai kuriuose Beethoveno kūriniuose vyrauja piano dinamika, nors yra ir staigių crescendo... Jo muzika labai įvairialypė, daugiaspalvė, joje yra ir maišto, ir dramatizmo, ir šviesių lyrinių nuotaikų, taip pat ir nostalgiškų, ir žaismingų. Joje viskas telpa.

 

Theodoras Adorno kalba apie tokią kategoriją kaip Beethoveno muzikos etika, nes mano, kad šioji muzika neapsiriboja tik estetine raiška. Jis teigia, kad Beethoveno muzika rodo, kaip reikia elgtis, turėdamas galvoje, kad menas apskritai yra istorinis procesas, kuriame visada matomas santykis su visuomene, visuomeniniais procesais. Neprisirišant prie muzikos filosofijos, ar galėtum pasidalyti tuo etinio momento buvimu Beethoveno muzikoje?

Iš to, kiek esu skaitęs apie Beethoveną, iš jo muzikos, susidariau vaizdą, kad jis gal ir nebuvo labai švelnus žmogelis, altruistas. Man atrodo, kad jis buvo nuoširdus ir geras, bet kartu tiesus ir atviras, nelabai su kuo taikstydavosi. Tikrai nepataikavo niekam. Buvo labai nepriklausomas, galbūt vienišas. Kažkuria prasme tai veikia ir mane. Tačiau mano gyvenime yra ne vien Beethovenas.

 

Įdomu, kad jo muziejuje Bonoje kabo eksponatas, kurio nugarėlėje parašyta: „Mielam draugui ir labai geram žmogui“... Tai dedikuota Beethovenui. Nedažnam žmogui galėtume taip parašyti.

Manau, kad Beethovenas tikrai nebuvo koks bjaurybė, kuris, sakysime, meluoja, ką nors slepia ar kenkia kitam žmogui. Galbūt todėl jį pavadino „geru žmogumi“. Kažkas, matyt, neblogai jį pažinojo...

 

Kalbino ir parengė Vytautė Markeliūnienė

Daumantas Kirilauskas ir Vytautė Markeliūninenė „Organum“ koncertų salėje. E. Korienės nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Vytautė Markeliūninenė „Organum“ koncertų salėje. E. Korienės nuotr.