7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didžiausias pavojus kūrybai – amato išdavystė

Pokalbis su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi

Ieva Bačiulytė
Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Muzika Anonsai
Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.
Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.

Balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera. Ja simboliškai pažymimos dvi datos – kūrinys parašytas kompozitoriaus bičiulio, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų koncertmeisterio ir ansamblio „Vilniaus arsenalas“ altininko Rolando Romoslausko sukakčiai, o ir pats kompozitorius šį pavasarį mini savo 75-mečio jubiliejų. Apie filosofinę kūrinio idėją, kūrybinio proceso vingius bei žvilgsnį į gyvenimą iš perspektyvos kalbamės su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi.

 

Papasakokite, kaip kilo kūrinio „Trys mano būsenos“ idėja.

Ilgametė kūrybinė draugystė su altininku Rolandu Romoslausku ryškesnė jo vadovaujamo trio „Vilniaus arsenalas“ interesų lauke. Per daug metų gimė įvairūs specialiai šiam ansambliui sukurti kūriniai, per kuriuos vis artimiau pažinau ir muzikantą, jo stilistiką, ir jį supančią muzikinę gildiją. Tad kvietimas sukurti „jubiliejinį“ koncertą altui su orkestru nebuvo staigmena, tuo labiau kai mudviejų gyvenimo metų skaičiai visuomenėje vadinami „jubiliejiniais“. Koncerte sutelpa lyg dvi biografijos, tiksliau, jų vizijos, nes joks menininkas negyvena vien realiame pasaulyje. Tasai kitas, dažnai ir jam pačiam neaiškus, visuomet patrauklesnis. Vien jau savo paslaptingumu.

 

Altininkas Rolandas Romoslauskas savo interviu citavo Jūsų frazę, kad kūrinį parašote labai greitai, bet ilgai nešiojatės viduje. Kaip iš tiesų vyksta kūrybos procesas?

Niekada nepradedu rašyti natų, kol neįsitikinu, kad to reikia. Taip, Koncertas altui gimė labai greitai, gal per tris ar keturias dienas, tačiau galvota buvo nuo pat pirmos dienos, kai ištariau Rolandui – sutinku. Man svarbiausia „pagauti“ idėją, prasmę, reikmę. Neapgaudinėju savęs mintimi, kad kūryba reikalinga tik man pačiam. Visuomet rašydamas naują kūrinį įsivaizduoju esąs salėje su tą kūrinį atliekančiais ir jį klausančiais žmonėmis. Žinoma, yra pavojus publikos reikmėms pataikauti, būti gerokai primityvesniam, nei norėtųsi. Tuomet pradedu regėti toje salėje man gerai žinomus veidus tų žmonių, kurie man svarbūs, jų mintys gilios, o požiūris į gyvenimą sveikas, be prietarų ir ašarų. Būna, kad jie, nesulaukę kūrinio pabaigos, išnyksta. Tuomet pradedi iš naujo. Būna visaip...

 

Kas yra didžiausias pavojus kūrybai?

Amato išdavystė. Noras vien stebinti, nesijaudinant dėl pasekmių. O taip besielgiant jos dramatiškos. Tiesa, galima stebinti visą gyvenimą, būti tarsi kokiu Salvadoro Dali klonu. Tačiau klonas yra tam tikra anomalija, antrinis produktas. Be to, mano paminėtas siurrealistas stebino visų pirma tuo, kaip meistriškai tuos „stebinimus“ pateikdavo. Amatas man labai svarbus, nes gali turėti šimtus stebinančių idėjų, tačiau nebegalėsi jų tinkamai išskleisti – stigs meistriškumo. Todėl kai rengdamas Lietuvos radijui laidas apie Wolfgango Amadeus Mozarto kūrybą atradau, su kokiu įniršiu kūrėjas gilinosi į polifonijos meną – o tasai tikrai jam buvęs svetimas pagal visą Mozarto natūrą – suvokiau, kad reikia pažinti daug daugiau, nei galvoji žinąs.

 

Nujaučiant, kad „Trys mano būsenos“ pasakoja apie skirtingus žmogaus etapus, norisi paklausti, kaip Jums atrodo gyvenimas iš perspektyvos. Dažnai žmonės sako, kad jei galėtų pradėti nuo pradžių, nieko nekeistų, arba kaip tik – nebedarytų vieno ar kito. Jūsų manymu, skausmingų klaidų ir ieškojimų įmanoma išvengti ar jie yra būtina brandos dalis?

Yra nuostabi Peterio Ustinovo pjesė apie vienu metu scenoje susirenkančius to paties žmogaus vaiką, jaunuolį, brandų vyriškį ir beveik aklą senį – visi jie svarsto tą patį klausimą, tačiau nieko negali pakeisti. Vyresnieji „aš“, žinodami apie jaunesniųjų išdaigas ir būdus jų išvengti, tik skėsčioja rankomis – gyvenimas duotas vieną kartą ir negali būti keičiamas kaip pirštinės. Trys mano būsenos Koncerte altui turi labai daug vidinių ženklų. Vienu metu ausylesnis klausytojas išgirs ir Richardo Wagnerio, ir Giacomo Puccini, o kažkur ir mano „Kregždučių“ atgarsius. Mano paminėti autoriai į „būsenas“ atkeliavo alto grojamais motyvais iš jų kūrinių. Tokiu būdu altas lyg susiejo epochas, idėjas ir būsenas į vieną pynę. Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai irgi girdėsis. Dėkoju bičiuliui Rolandui, kuris labai jautriai perskaitė mano partitūrą, ir, žinoma, maestro Gintarui Rinkevičiui, nepabūgusiam dar neparašytą kūrinį įtraukti į jo vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro programą. Džiaugiuosi, kad prie naujos partitūros prisijungia ir dar vienas nuoširdus mano kūrinių atlikėjas – dirigentas Robertas Šervenikas.

 

Kas Jums šiuo metu svarbiausia gyvenime? Ar metams bėgant susiformuoja toks asmeninių vertybių, prioritetų rinkinys, kuris saugo, veikia kaip kelrodis, amortizuoja skausmingus susidūrimus su realybės dramomis, padeda jų išvengti? O gal nesiekiate jų vengti?

Amžinas klausimas, atsakymas į kurį vis labiau tolsta, kuo vyresnis esi. Dabar dar kiek regiu jo nugarą, tačiau pamažu ir toji nyksta akyse...

 

Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui ir orkestrui „Trys mano būsenos“ premjera įvyks Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte „Kelionė stygomis“ balandžio 5 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Solistai – altininkas Rolandas Romoslauskas ir smuikininkas Zbignevas Levickis. Dirigentas Robertas Šervenikas.

Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.
Giedrius Kuprevičius. LVSO nuotr.