7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Artimiau pažinti save ir kitus

Pokalbis su muzikologe, Lietuvos nacionalinės filharmonijos atstove spaudai Skirmante Valiulyte

Ignas Gudelevičius
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Muzika
Skirmantė Valiulytė Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.

Daugeliui kultūros žmonių puikiai pažįstama muzikologė Skirmantė Valiulytė jau ilgokai darbuojasi Filharmonijos visuomenės informavimo srityje, rašo straipsnius ir dažniausiai lieka kitoje viešo matomumo pusėje. Įdomu pakalbinti ir iš arčiau pažinti šią asmenybę, juolab kad jos interesų laukas yra nepaprastai platus. Jis apima ir akademinę muziką, ir rūpestį bei domėjimąsi Lietuvos etnine kultūra ir savo gyvenamos vietos – Naujosios Vilnios – bendruomene, siekia krikščionybės žinių gilinimą Lietuvos katalikų mažojoje akademijoje bei bažnytinio giedojimo pažinimą ir praktikavimą.

 

Šiandienis gyvenimo tempas kupinas įvykių gausos, informacija mus pasiekia akimirksniu. Ar pastebite greitai besisukančio rato vaizdinį?

Be abejo. Teisingas terminas – ratas. Jis sukasi kasdien. Mums atrodo, kad einame pirmyn, bet, manyčiau, tai iliuzija – iš tiesų sukamės ratu. Štai nesenas įvykis – šventėme Vilniaus gimtadienį. Kažkas tarsi juokais, bet galima žvelgti ir rimtai, parašė, kad šventėme 696-ąsias komunikacijos pradžios Lietuvoje metines. Tai irgi parodo, kad sukamės aplink ašį. Keičiasi formos, muzika, kaip žinios sklaidos būdas, tačiau esmė lieka ta pati. Bėgam, bėgam, o mūsų tikslas juk nesikeičia – gimėme, mirsime ir galvojame, ką galime palikti šioje žemėje.

 

Ar pripratote prie nuolatinio skubėjimo?

Pripažinsiu, labiau savyje pastebiu lėtėjimą. Vertinu tai kaip kokybės ženklą. Pastaruoju metu stengiuosi veikti mažiau, bet kokybiškiau, nes tas kabaldakšt vertimasis per galvą paprastai teatneša menkus vaisius. Kartais savo veiklą vertinu pažvelgdama atgal. Stebiuosi, kiek buvo drąsos tada, tarp dvidešimties ir trisdešimties. Pažvelgiu į tai iš naujo, kažką pataisau ir pagalvoju: galbūt to ir užtenka? Gal galiu patirtimi pasidalyti su kitais, su jaunimu?

 

Jūsų šviesaus atminimo tėtis – filologas, menotyrininkas, fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis – vadintas vaikščiojančia enciklopedija. Kaip suprantu, jis paskatino Jus pasirinkti etnomuzikologijos studijas. Tačiau pažvelkime į dar anksčiau: kokioje aplinkoje augote? Kas darė įtaką?

Augau sveikoje aplinkoje. Keturi vaikai buvome auklėjami ne muštru, griežtomis pedagoginėmis taisyklėmis, o pavyzdžiu. Šiandien suprantu, kad nėra nieko geriau nei pavyzdys, įpareigojantis visą likusį gyvenimą juo sekti ir kartu suvokti, kad savo gyvenimu kiekvienas žmogus tarsi augina ateities kartą. Mūsų šeimoje muzika tam tikromis formomis sklido visą laiką. Formos keitėsi. Amžiną atilsį tėvelis vaikystėje mums pagrodavo lūpine armonikėle, padainuodavo. Nemažai mamos giminių giedojo bažnyčioje. Tai išnyra atminty ir įpareigoja tęsti, vėlgi, kaip pavyzdį.

 

Rinkdamasi profesiją svarsčiau apie žurnalistiką, tačiau tėtis griežtai paprašė to nedaryti, teigdamas, kad rašyti apie muziką galima ir nestudijavus žurnalistikos. Esu jam labai dėkinga. Žurnalistika domiuosi ir šiandien, o rašymo įgūdžius, manau, smarkiai pralavinau Muzikos ir teatro akademijoje. Pasirinkau muziką, nes per ją galiu geriau pažinti žmones. Ji man įdomi kaip bendravimo priemonė, gyvenimo būdas. Taigi ir etnomuzikologija mane patraukė tuo, kad įžvelgiau joje daugiau bendravimo galimybių, platesnį požiūrį į muziką kaip kultūros dalį.

 

Reikšminga etnomuzikologijos studijų dalis – ekspedicijos. Gal ir dar anksčiau Jums teko iš arčiau pažinti kaimą, liaudies dainas?

Vaikystėje augau tarp dainų, o įvairios šeimos puotos vykdavo skambant būtent gyvam folklorui. Tai natūraliai manyje skamba ir šiandien. Įstojus į Muzikos ir teatro akademiją, teko į liaudies kultūrą pažvelgti jau lyg vertinant iš šalies – kas tai yra, ką tai pasako apie bendruomenę, šeimą, regioną ir t.t. Žmogus, mane skatinęs ir labai palaikęs, buvo Zita Kelmickaitė. Su ja tik išlaikiusi stojamuosius egzaminus vykau į pirmąją mano ekspediciją Mažojoje Lietuvoje.

 

Apskritai, buvome vienas gausiausių akademijoje etnomuzikologijos kursų. Pramaišiui per visą studijų laiką studijavome aštuoni. Esu labai dėkinga savo kursiokams. Kartu daug patyrėme, su kai kuriais bendradarbiaujame ir dabar, vasarą susirengiame į ekspedicijas, tęsiame tai, ką pradėjome.

 

Įdomu, kokius ekspedicijų skirtumus pastebite: kaip buvo tada ir dabar?

Dabar ekspedicijų patirtis stipriai pasikeitusi. Anksčiau žmonės tikrai noriau įsileisdavo į namus, labiau atsiskleisdavo, turėjo ir patys daugiau laiko. Dabar ekspedicijos dažnai suplanuotos – konkretus žmogus konkrečiu metu. Vis dėlto džiugina, kad pati tradicija nenyksta. Manęs daug kas klausia: „Ką užrašinėjate? Juk jau nėra to folkloro...“ Yra!

 

Vis dėlto daugelio reiškinių nykimas – skaudi tema. Pavyzdžiui, šiandien kai kuriose kaimo mokyklose galime pamatyti po tris mokinius. Nemažai žmonių renkasi miestietišką kultūrą. Taigi, ir dainavimo tradicija vis dėlto menksta...

Kiekybės požiūriu – taip, ji senka. Dainos neskamba kasdieniame gyvenime, keičiasi papročiai, žmonės žemės ūkyje nebedirba taip, kaip prieš šimtmečius (nebent tai daro etninės kultūros tęstinumo sumetimais). Natūraliai keičiasi ir dainos, lydėdavusios darbą: jos arba pasitelkiamos folkloro ansamblių repertuarui, arba tiesiog nyksta. Tas pats ir bažnyčiose – giedojime atrandu sąsajų su etnine kultūra ir galiu palyginti.

 

Man labai artima mylimos Veronikos Povilionienės mintis: lietuvis, kur bebūtų, jei jo širdyje dar yra kažkoks etnokultūros grūdelis, vis tiek anksčiau ar vėliau prabils, nuo prigimtinės kultūros žmogus nepabėgs. Ji įgimta, perduota. Mano tėvelis yra sakęs, kad pasąmonėje turime užfiksuotus savo prosenelių vaizdus. Tai štai dėl ko kartais ištinka nustebimas – aš tai kažkur mačiau. Žmonės dėl savasties, prabilimo sugrįžta prie etninės kultūros. Šiuo grįžtamuoju etapu nemaža dalis jaunimo sąmoningai perima tradiciją (kažkas jame prabyla) ir ieško, kas galėtų jį pamokyti. Neapsakomai įdomu stebėti, kaip tradicija išlieka gyva (na, gal jau ne šokiuose ar vestuvėse), kaip galime išsaugoti tapatybę.

 

Dar prisiminkime ekspedicijas. Tiesiog nuvykdavote ir netikėtai pasibelsdavote į kažkieno duris?

Patirtys labai įvairios. Kai kurias ekspedicijas planuojame iš anksto. Išties „vietinė žiniasklaida“ (močiutė močiutei pasakė) veikia labai greitai, tad žmonės ar kaimas dažnai būdavo jau įspėti. Pasitaikydavo ir situacijų, kai žmogų užklupdavome lyg perkūnas iš giedro dangaus. Prisimenu anekdotinį nuotykį Žemaitijoje. Sedos miestelyje su kolege Jūrate Šemetaite ėjome tiesiog iš trobos į trobą, nes rūpėjo rasti autentiškus pateikėjus, kurie galėtų papasakoti apie vaikų folklorą. Atidarė duris senolis – žemaitis. Mes šiek tiek greitakalbe bandėme paaiškinti, iš kur atvykome, ką čia veikiame. Jis tylėjo, tylėjo ir paskui išraiškingai žemaitiškai tarė: „A duot ką?“ Tarsi šaltu dušu apliejo – supratome, kad tai ne ta kalba, čia reikia kitaip. Paskui radome su žemaičiu bendrą kalbą.

 

Gal tas ratas, apie kurį kalbėjome, ten sukasi kur kas lėčiau?

Tikrai lėčiau. Ekspedicijose patiriu didžiulį malonumą. Jose pailsiu, nes pajaučiu natūralią laiko tėkmę, bendrystės jausmą, atrodo, kad iš žmogaus perimu dalį jo patirties. Žmonės grįžta į savo prisiminimus, džiaugiasi, kad kažkam yra įdomūs. Pasitaiko ekspedicijų, kai savaitę gyvename viename kaime, kelias paras praleidžiame pas vieną žmogų, tik jį kalbindami. Tai, sakyčiau, yra giliausia patirtis – tuomet žmogus labiausiai atsiveria, ne tik pasakas seka ar dainas dainuoja, pradeda skleistis tokie atminties klodai, kad užbėgę valandėlei to niekaip nespėtume užfiksuoti. Yra ir tokių tyrinėtojų, kurie vienam pateikėjui skiria metus ar dvejus, kad tik būtų išsaugotas lobis, kurį jis laiko savyje.

 

Man visada įdomu prisiminti kitą įvykį: pačioje pirmoje ekspedicijoje Mažojoje Lietuvoje viena mano kolegė užrašinėjo laidotuvių giesmes ir kaip tik sužinojome, kad štai viename žemaičių bendruomenės kaimų vyksta laidotuvės. Buvo pasiprašyta, kad atvažiuos žmonės iš ekspedicijos nufilmuoti laidotuvių. Važiavome keliese, su vadove Z. Kelmickaite. Nufilmavome, pabuvome, nepaprastą įspūdį paliko vadinamųjų „Žemaičių kalnų“ giedojimai. Pirmą kartą gavau tokios didžiulės patirties. Kitą dieną į tą kaimą ėjo jau kiti mūsų grupės nariai ir papasakojo, ką kaime girdėjo: „Įsivaizduoji, žmogus tai buvo... (suprask, prastokos reputacijos), o pas jį televizija atvažiavo filmuoti!“ Tai kultūriniai kuriozai, kuriuos smagu prisiminti.

 

Jūs dirbate Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, rūpinatės visuomenės informavimu. Kas čia svarbiausia? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Dirbdama nacionalinėje koncertinėje organizacijoje, kuri nėra vienadienė reklaminė įstaiga, viešinanti tik kokį vieną koncertą, o turi ilgametę patirtį, jaučiuosi atsakinga už tos patirties tęstinumą. Suprantu, kad bet kokia klaida ar sąmoningas melas gali turėti labai liūdnas pasekmes tiek kultūrai, istorijai, tiek žmonėms, rytoj žengsiantiems į sceną ar vakar joje grojusiems. Kartais pasitaiko nenumatytų aplinkybių. Pavyzdžiui, paskelbiame koncertą, tačiau dėl atlikėjo ligos jis neįvyksta. Apskritai darbas labai įdomus, nes stipriai prisidedame ir prie edukacinės veiklos, švietimo. Siekiame, kad muzika ne šiaip sau pasiektų kuo daugiau klausytojų. Mūsų tikslas – kad Filharmonijos lankytojai suprastų, kas yra muzika, suvoktų jos grožį, prasmę, pamiltų klasikinę muziką. Didelė vertybė, kad kasdien tenka bendrauti su žmonėmis iš muzikos, žiniasklaidos pasaulio. Pastarasis man labai brangus, nes kiekvieną dieną primena tėtį, jo darbą ir kai kuriuos iš jo perimtus dalykus.

 

Kokie pokyčiai šiandienos kultūros pasaulyje Jums kelia rūpestį?

Didžiausią rūpestį kelia kultūros, kaip svarbiausios investicijos į žmonių gyvenimo gerovę, nuvertinimas ir savo tapatybės suvokimo bei puoselėjimo stygius.

 

Paminėjote, kad Jūsų darbe reikšmingą dalį užima bendravimas su kitomis asmenybėmis. Kaip tai vyksta? Kokie atradimai suteikia daugiausia džiaugsmo?

Žinant, su kuo netrukus teks bendrauti, labai svarbu paruošti namų darbus – gal yra dalykų, kurie galėtų labiau suartinti. Kasdienybėje nutinka visko, kartais sunku rasti bendrą kalbą, visi mes esame žmonės. Išmokau reaguoti ramiau, per laiką viskas išsikristalizuoja, kartais įvairios priešingos nuomonės kur kas labiau suartina nei lengvas pabendravimas, taip ir neužmezgantis gilesnių sąsajų.

 

Gyvenimas man padovanojo didelę dovaną bendrauti su dirigente a. a. Margarita Dvarionaite. Ji atminty tikrai išliks kaip nepaprastai įdomi asmenybė. Dabar erzina visa virtuali komunikacija, nepaliekanti vietos gyviems susitikimams. Dėl to labai vertinu tuos muzikus, kurie patys parodo iniciatyvą pabendrauti gyvai. Pavyzdžiui, Giedrė Kaukaitė – kiekvienas jos atėjimas yra kaip ilgam išliekantis ryškus filmas. Labai vertinu žmogišką ir profesionalų Mūzos Rubackytės požiūrį – jeigu ruošiamės renginiui, esame komanda, tad turime ir bendradarbiauti. Pastebėjau, kuo žmogus gilesnis, tikresnė žvaigždė (nenupiginant šio termino), tuo jis paprastesnis. Tai yra laimė, iš to galima spręsti apie tikrumą.

 

Po mūsų pokalbio keliausite į vokalo pamokas?

Taip. Džiaugiuosi savo atradimu – galimybe giedoti Vilniaus arkikatedros grigališkajame chore „Schola Gregoriana Vilnensis“. Esu dėkinga vadovui Dainiui Juozėnui, kuris rūpinasi visapusišku mūsų lavėjimu. Štai šiemet kiekvienas pagal galimybes renkamės privačias vokalo pamokas. Tai dar vienas gyvenimo atradimas – suvokti, kokia didelė privilegija žmogui turėti balsą, gebėti jį valdyti, lavinti, taisyklingai kvėpuoti.

 

Kokios muzikos daugiausia klausotės?

Stengiuosi pažinti tą muziką, kurios klausosi žmogus, su kuriuo netrukus susitiksiu. Tai labai praverčia norint artimiau jį pažinti. Taip pat įdomu išgirsti, kas rūpi mano šeimos nariams, ypač vaikams, kadangi tai atveria naujus vartus bendravimui. Pavyzdžiui, dabar paauglės dukterėčios yra vienos korėjiečių vaikinų popgrupės gerbėjos. Šiaip, pripažinsiu, šiuo ansambliu nesidomėčiau, bet dėl jų pasiklausau. Savo malonumui namuose vis dėlto dažniausiai klausausi harmoningos klasikos. Mėgstu Fryderyko Chopino, Wolfgango Amadeus Mozarto muziką.

 

Ačiū už pašnekesį!

 

Parengta pagal „LRT Klasikos“ laidą „Pakeliui su klasika“, 2019-01-30. Kalbino ir parengė Ignas Gudelevičius

Skirmantė Valiulytė Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė. D. Matvejevo nuotr.
Skirmantė Valiulytė ir Skirmantas Valiulis Pašvitinyje. 2005 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Skirmantė Valiulytė ir Skirmantas Valiulis Pašvitinyje. 2005 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.