7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vėlinės su klasika

Rugilė Vancevičiūtė
Nr. 36 (1273), 2018-11-09
Muzika
Vilniaus arsenalas, nuotr. autorės
Vilniaus arsenalas, nuotr. autorės

Gyvenimo ratas sukasi nepailstamu greičiu. Čia pat nuvilnijo vasaros karščiai, o jau ne už kalnų ir Kalėdos. Lekiant dienoms labai retai susimąstome apie gyvenimo prasmę, emocijas, pojūčius, aplinką, kuri mus supa. Menas visais laikais padėjo rasti ramybės kampelį, kur galėtumėme nusikelti ir pailsėti, savo asmeninėje ramybės oazėje. Jis taip pat leidžia sustoti, palikti viską nuošalyje ir pasinerti į magišką pasaulį.

Spalio 28-osios popietę, kuomet dargana už lango paslėpė daugelį gyventojų namuose, patys drąsiausieji ir ryžtingiausieji rinkosi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų Vilniuje, kur skambėjo kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas“ atliekama barokinė, klasicistinė ir šiuolaikinė muzika. Trio atliekama garsų paletė užpildė marmurinę ir šaltą muziejaus erdvę, kurią paįvairino solistė, pirmą kartą dainuojanti su šiuo charizmatišku ir iššūkius mėgstančiu ansambliu – sopranas Dovilė Kazonaitė.

Šio ansamblio koncertai visuomet ypatingi dėl kelių priežasčių. Pirma – ansamblis visada renkasi programą pagal temą, šiuo atveju Vėlines, mirusiųjų atminimą. Kita unikali priežastis – tai lietuviškų kūrinių premjeros. Ansamblis daugybę metų inicijuoja naujus kūrinius, kurie pirmą kartą suskamba „Vilniaus arsenalo“ koncertuose. Naujausias šiuolaikinių kūrėjų kompozicijas ansamblis jau 30 metų derina su praeities epochų aukso fondo kūriniais 1986 m. į ansamblį susibūrę Maskvos konservatorijos absolventai – Rolandas Romoslauskas, Laima Šulskutė ir pirmoji ansamblio pianistė-klavesinistė Rita Žiedaitė (vėliau ją pakeitė Dainius Sverdiolas ir Arūnas Staškus, o nuo 2000 m. groja Sergėjus Okruško) aktyvią koncertinę veiklą pradėjo po metų, kai Vilniuje buvo atidarytas Taikomosios dailės muziejus. Kolektyvo pavadinimas susietas su muziejaus patalpomis, kuriuose XVI–XVII a. buvo laikomi ginklai.

Vilniaus arsenalas, nuotr. autorės

Ypatingai, Vėlinių, progai „Vilniaus arsenalas“ pasirinko garsiausius baroko ir klasicizmo šedevrus. Tokius, kurių jokie atlikėjai nepaleidžia iš rankų, nes jie aidi klausytojų atsiminimuose ir garbinami kaip klasikinės muzikos perlai. Keičiantis epochoms, šie visų mėgstamiausi kūriniai buvo įvairiai aranžuoti – toks reiškinys dažnas ankstesnių laikų muzikiniame gyvenime. Didesnių ar mažesnių mutacijų muzikiniai brangakmeniai patiria dėl įvairiausių priežasčių: ar senovinius instrumentus pakeitus šiuolaikiniais, ar iš užmojo išmėginti giminingų instrumentų skambesį, ar užsidegus šedevrus pritaikyti groti kitu, bet savo mylimu instrumentu. Neretai taip nutinka ir prapuolus duomenims apie originalias instrumentų sudėtis. Šiame koncerte Johanno Sebastiano Bacho trio sonatą vietoj smuiko atliko altas, Wolfgango Amadeus Mozarto moteto orkestro partija skambėjo aranžuota kameriniam ansambliui. Mozarto trio fleitai, altui ir klavesinui pamiršto kūrėjo kadaise transformuotas iš kūrinio valtornai ir styginių kvartetui.

Koncertą iškilmingai pradėjo vokiečių kompozitoriaus Bacho trio sonata fleitai, altui ir klavesinui c-moll iš „Muzikinės aukos“. Nuskambėjo techniškai atliktos keturios dalys: largo, allegro, andante ir allegro. Po to sekė sudėtinga harmonija pasižyminčio, tačiau puikiai ir lengvai skambančio kito vokiečių genijaus Georgo Friedricho Handelio operos „Kserksas“ arijos „Ombra mai fu di vegetabile“ iš pirmojo operos veiksmo ir „Crude furie degli orridi abissi“ iš trečiojo operos veiksmo. Sopranas D. Kazonaitė lengvu ir įtaigiu balsu užpildė muziejaus erdves. Klausantis šios solistės Nacionaliniame operos ir baleto teatre dėl sausos akustikos atrodė, jog jos balsas nestiprus, jam trūksta jėgos. Tačiau muziejaus patalpose, kur akustika yra labai gera, lyriškas ir skaidrus sopranas suskambėjo jau visai kitaip. Publika iškart pajautė emociją, kurią perdavė solistė.

Venas iš įspūdingiausių ir labiausiai intriguojančių momentų buvo dvi lietuviškų kūrinių premjeros. Pirmoji nuskambėjo Donato Zakaro „Čiurlio iššūkis“ fleitai, altui ir klavesinui. Paprašytas pateikti kelias mintis apie šią savo kompoziciją, autorius sakė: „Čiurlys – nuostabus paukštis. Nuo seno juo žavėjausi. Mokslininkų teigimu, jis beveik nemiega ir sugeba miegoti skrisdamas. Iš esmės čiurlys nutūpia tik perėdamas ir augindamas vaikus. Nutūpęs ant žemės čiurlys jau nebegali pakilti. Jis – neprilygstamas skrajūnas, oro akrobatas. Šį kūrinį rašiau norėdamas tarsi imituoti čiurlio skrydį. Siekiau nenutrūkstamos muzikinės minties vedimo, netikėtų posūkių, leidimosi tai žemyn, tai aukštyn. Fleitos ir alto partijos – tarsi judrūs paukščio sparnai, o klavesinas yra pagrindas, oras, į kurį šie atsispiria“[1]. Ir išties, laužyti klavesino akordai, ištempti ir čia pat virtuoziškai greitai atlikti alto ir fleitos garsai sukuria monotonijos įspūdį, tačiau ta monotonija ir begalinės melodijos idėja leidžia įsivaizduoti paukštį. Dažnai lietuvių kompozitoriai parašo prierašą prie kūrinio, ką šis vaizduoja, o klausantis nieko nesupranti. Tačiau Zakaro „Čiurlio iššūkūs“ buvo labai aiškus, paprastas ir skaidrus. Manau, šio kūrinio genialumas slypi jau pavadinime, nes tikrai ne daugelis žino, kas tas čiurlys.

Antroji premjera buvo kompozitoriaus, LKS pirmininko Mykolo Natalevičiaus „Dominus regit me“ sopranui, fleitai, altui ir klavesinui. Apie šią netradicinę kompoziciją dėl sudėtingos harmonijos, įvairių pasažų bei nutrūkstamų garsų kompozitorius sakė: „Kūrinio melodika remiasi grigališkojo choralo intonacijų dekonstrukcijomis, o bendras kūrinio skambesys orientuojamas į senosios muzikos spalvų ir alternatyvių grojimo technikų jungtį, plytinčią santūrioje, kvintų santykiais paremtoje harmonijoje, tarsi reflektuojančioje sakralią rimtį“[2]. Šis kūrinys yra naujas požiūris į viduramžių muziką, harmoniją bei visas jos kūrimo taisykles. Prieš daugelį amžių sukurta muzika buvo užmiršta, kol prieš pusantro šimto metų vėl prisikėlė. Kas žino, gal šis naujas požiūris į seną muziką yra naujas etapas ir mąstymas, kaip prikelti grigališkąjį choralą? Reikia tikėtis, kad ši Natalevičiaus kompozicija po daugybės metų bus dažnai atliekama.

Koncertą vainikavo tikrojo muzikos meistro Mozarto trio fleitai, altui ir klavesinui Es-dur ir motetas „Exsultate, jubilate“. Po koncerto publika skirstėsi pakilios nuotaikos, supratusi, jog muzika leido pamiršti rūpesčius ir negandas, laukiančias už muziejaus sienų. Nors už lango stiprėjo vėjas ir jau buvo tamsu, palaima, išsinešta širdy po koncerto, išliko iki pat vakaro.

 

[1] Lietuvos nacionalinės filharmonijos parengta koncerto programa.

[2] Ten pat.

Vilniaus arsenalas, nuotr. autorės
Vilniaus arsenalas, nuotr. autorės